Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 57 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

17 lapkričio, 2005

Jaunosios spiečiaus NGC 346 žvaigždės

Žvaigždžių spiečius NGC 346 pūpso didžiausiame žvaigždėdaros regione, Mažajame Magelano Debesyje, apie 210 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų. Masyvios spiečiaus žvaigždės yra trumpaamžės, tačiau skleidžia labai stiprią energiją. Žvaigždiniai vėjai ir radiacija aplink jas išpūtė daugmaž 200 šviesmečių skersmens tarpžvaigždinę ertmę dujų ir dulkių debesyse, sukėlė žvaigždėdarą ir savaip išskaptavo srities tankius išorinius pakraščius. Žymimas N66, žvaigždėdaros regionas taip pat slepia daug naujai gimstančių žvaigždžių. Maždaug 3 – 5 milijonų metų amžiaus naujagimės žvaigždės, kurių šerdyse dar nevyksta vandenilio branduolinės reakcijos, išsibarsčiusios aplink visą spiečių NGC 346. Šioje, mokslininkų nuspalvotoje Hablo kosminio teleskopo nuotraukoje, regimoji ir artimųjų infraraudonųjų spindulių šviesa nuspalvinta melsvai ir žalsvai, o atominio vandenilio skleidžiami spinduliai – rausvai.

16 lapkričio, 2005

Roboto šešėlis ant Itokavos asteroido

Kas per neįprasta dėmė asteroido Itokava (Itokawa) paviršiuje? Tai automatinio erdvėlaivio Hajabusa (Hayabusa, iš japonų kalbos – sakalas keleivis), kuris ir fotografavo šią nuotrauką, šešėlis. Japonų robotas Hajabusa atskrido prie asteroido rugsėjo pradžioje, ir nuo tada skrieja aplinkui fotografuodamas kosmose plūduriuojantį galiūną. Nuotrauka gauta šio mėnesio pradžioje. Itokavos asteroido skersmuo – apie 300 metrų. Vienas iš mokslinių Hajabusos tikslų – ištirti kiek ledo, uolienų ir kitų elementų pėdsakų yra asteroido paviršiuje. Tai padėtų sužinoti, kaip susidarė asteroidai ir planetos Saulės sistemos vaikystėje. Iš Hajabusos paleistas skardinės dydžio zondas Minerva, turėjęs nutūpti ant asteroido, sugedo ir nuskriejo į atvirą erdvę. Šio mėnesio pabaigoje numatoma, kad pats Hajabusa pririnks grunto pavyzdžių nuo Itokavos paviršiaus į grįžtamąją kapsulę, o gruodį automatinis erdvėlaivis įjungs variklius ir pasuks link Žemės, kad 2007 m. birželį numestų grįžtamąją kapsulę retai gyvenamoje srityje, Australijoje.

15 lapkričio, 2005

Tauridų bolidas

Ar kada matėte nepaprastai šviesų meteorą? Netikėtai šiemet, Visų šventųjų naktį ir dar kelias kitas naktis, krentant Tauridų meteorų srautui, žmonės regėjo ir bolidus – ypač šviesius meteorus, primenančius ugnies kamuolius. Šioje nuotraukoje – ugninis bolidas, trumpai akimirkai nustelbęs net Mėnulio pilnatį – ištisinio stebėjimo kamera nufotografuotas lapkričio 1 d. nuo Serò Pačon (Cerro Pachon) kalno Čilėje. Tą naktį nufilmuotoje juostoje matyti dar keli šviesūs Tauridai. Ši nuotrauka – skaitmeniniu būdu į stačiakampio rėmus įspraustas viso dangaus vaizdas, nuo vieno horizonto iki kito, fotografuotas kamera su apskritu „žuvies akies“ lęšiu. Bolidas praskriejo pro Didįjį ir Mažąjį Magelano Debesis. Ties horizontu šiame vaizde, už 8 metrų skersmens pietinio Dvynių (Gemini) teleskopo kupolo, nusidriekusi Paukščių Tako juosta. Manoma, kad Tauridų bolidai yra Enkės kometos palikti akmenukai. Kitą savaitę bus smarkiausios Leonidų meteorų srauto dienos, nors juos bus sunku įžiūrėti šalia beveik pilno Mėnulio.

14 lapkričio, 2005

Everesto panorama Marse

Jei atsidurtumėte Marse, ką išvystumėte? Pastumkite slankjuostę naršyklės lange į dešinę, jei norite tai išvysti. Robotas marsaeigis „Dvasia “ (angl. Spirit – liet. dvasia), šiuo metu riedantis Marso paviršiuje, spalio pradžioje užkopė į kalvos viršūnę ir per tris dienas nufotografavo daug nuotraukų, kurios skaitmeniniu būdu sudėtos į vieną vaizdą – 360 laipsnių apimančią panoramą. Marsaeigiui „Dvasia “ buvo nurodyta fotografuoti tokia pat skiriamąja geba, kokia mato normaliai regintis žmogus. Jei pele spustelsite ant šios nuotraukos, išvysite visą įspūdingą vaizdą – tokio aiškumo panoraminių Marso paviršiaus nuotraukų dar niekada mokslininkams nepavyko gauti. Nuo Sutuoktinio kalvos (Husband Hill) viršūnės fotografuota nuotraukų mozaika praminta Everesto panorama, kadangi vaizdas primena reginį nuo aukščiausio Žemės kalno. Šioje nuotraukoje, darytoje Gusevo krateryje, matyti uolos, rūdžių spalvos smėlis, marsiečių saulės laikrodis, dykynės, smėlio kopos, artimos ir tolimos viršukalnės.

12 lapkričio, 2005

Sevejerio šuolis

Ši krateriais nusėto Mėnulio paviršiaus panorama sukurta iš JAV Sevejerio 6 (Surveyor 6, liet. – tikrintojas) nusileidimo zondo darytų nuotraukų. Sevejeris 6 nebuvo pirmasis erdvėlaivis, švelniai nutūpęs Mėnulyje… tačiau jis buvo pirmasis nusileidęs ir po to vėl sėkmingai pakilęs! Kai erdvėlaivis pasiekė paviršių netoli Mėnulio saulėtojo pusrutulio centro, 1967 m. lapkričio mėnesį, NASA mokslininkai liepė jam „pašokti“. Trumpam įsijungę erdvėlaivio varikliai pakėlė zondą į 4 metrų aukštį virš paviršiaus. Tada Sevejeris 6 nuskrido dar 2,5 m ir sėkmingai nusileido antrąjį kartą. Sėkmingas Sevejerio 6 šuolis užbaigė šių erdvėlaivių pagrindinę misiją, kurios tikslas buvo įrodyti, kad Mėnulio paviršius saugus nusileisti vėliau žmones atskraidinusiems Apolono (Apollo) erdvėlaiviams.

11 lapkričio, 2005

Pasaulio Tvėrimo Kalnai

Šis nežemiškas vaizdas – tai milžiniško žvaigždžių lopšio W5 rytinis kraštas, už maždaug 7000 šviesmečių nuo mūsų, Kasiopėjos žvaigždyne. Šioje infraraudonojoje nuotraukoje iš Spitzerio kosminio teleskopo įamžinti tarpžvaigždiniai dujų ir dulkių debesys. Juos išskaptavo žvaigždinis vėjas ir radiacija, sklindantys nuo karštos, masyvios žvaigždės, likusios už šios nuotraukos krašto (viršuje, dešinėje). Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo skvarbioji akis atskleidžia naujai gimstančias žvaigždes, vis dar suvystytas debesyse. Žvaigždėdarą taip pat sukėlė masyvioji žvaigždė. Taikliai praminti Pasaulio Tvėrimo Kalnais, šie tarpžvaigždiniai debesys maždaug 10 kartų didesni už panašius Pasaulio Tvėrimo Bokštus, esančius M16 viduje, pagarsėjusius iš 1995 m. Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukų. W5, dar žymimas IC 1848, kartu su IC 1805 priklauso sričiai, paprastai vadinamai Širdies ir Sielos ūkais. Spitzerio nuotrauka apima apie 70 šviesmečių Pasaulio Tvėrimo Kalnų tolyje.

10 lapkričio, 2005

Gravitacinis vilkikas

Kaip pakeisti į Žemę skriejančio grėsmingo asteroido kryptį? Viena iš idėjų – sukurti masyvų erdvėlaivį, vilkiką, kurio gravitacija veiktų tarsi buksyrinis lynas – taip, kaip dailininkas nupiešė šioje iliustracijoje. Tokią veiksmų eigą sugalvojo Edvardas Lu (Edward Lu) ir Stenlis Lavas (Stanley Love), NSA Džonsono kosminio centro (Johnson Space Center) mokslininkai. Pagal juos, 20 tonų sveriantis, atomine energija varomas, erdvėlaivis pajėgtų vilkti 200 metrų skersmens asteroidą tiesiog skriedamas arti jo. Erdvėlaivio joniniai varikliai būtų nukreipti taip, kad vilkikas skrietų tolyn nuo asteroido. Tvirta tarpusavio traukos jėga palaipsniui, kaip tikimąsi, pakeistų asteroido judėjimo kryptį. Nors tai skamba tarsi mokslinė fantastika, joniniai varikliai puikiai veikia šiuolaikiniuose erdvėlaiviuose, o toks gravitacinis vilkikas trauktų asteroidą nepaisant jo struktūros ar paviršiaus ypatumų.

9 lapkričio, 2005

Protuberantas nufotografuotas iš SOHO

Kas atsitiko Saulei? Nieko neįprasto – keistas, žemyn nutįsęs pluoštas iš tikrųjų yra paprastas Saulės protuberantas, tik įspūdingų dydžių. Protuberantas – tai Saulės dujų debesis, magnetinio lauko išsviestas virš paviršiaus. Kartais ne veltui vadinamas liepsnos liežuviu, šis milžiniškas protuberantas, plevenantis virš paviršiaus, nufotografuotas 2002 m. spalį iš NASA SOHO observatorijos, skriejančios orbita aplink Saulę. Daugiau nei 40 Žemės planetų tilptų išilgai pakibusio, be ugnies liepsnojančio, karštų dujų liežuvio. Ramus protuberantas paprastai gyvuoja apie mėnesį ir gali pavirsti vainiko masės čiurkšle, iššaunančia karštas dujas į Saulės sistemą. Nors manoma, kad protuberantai atsiranda dėl Saulės magnetinio lauko pokyčių, tikrieji energijų virsmai, sukuriantys ir išlaikantys protuberantus vis dar iki galo neištirti.

8 lapkričio, 2005

Marso sąnašos

Ką gi išvystume, nusprendę pasivaikščioti po Marsą? Robotas marsaeigis „Galimybė “ (Opportunity) kaip tik šiuo metu ir bando pajausti, ką gi reiškia pasivaikščioti po raudonąją planetą. Ne visada tai lengva, tačiau marsaeigis rieda taip, kad išvengtų gilių tamsaus smėlio sąnašų. Šio mėnesio pradžioje, keliaudamas po Erebuso kraterį, robotas stabtelėjo ir nufotografavo šią nuotrauką. Šioje kraterio dalyje marsietiškame paviršiuje yra ne tik tamsaus smėlio plotų, bet ir šviesių uolienų atodangų. Uolos nusėtos gausybe mažų apvalių akmenukų, vadinamų „mėlynėmis“. Keisti akmenukai, paprastai mažesni už stiklo rutuliukus, manoma, susidarė senovinėse sąnašose, kai Marse dar buvo drėgmės. Šioje nuotraukoje matyti ir neįprastos, smailos akmenų briaunos, pramintos keteromis.

7 lapkričio, 2005

NGC 7635: Burbulas

Tai net ne debesis, o burbulas! NGC 7635, Burbulo planetiškąjį ūką, išpūtė iš masyvios centrinės žvaigždės BD+602522 pučiantis žvaigždinis vėjas. Jo kaimynystėje gyvena milžiniškas molekulinis debesis, matomas dešinėje nuotraukos pusėje. Šioje kosmoso vietoje nenugalimos jėgos savaip stumdo nepajudinamus daiktus. Dujų burbulas sugeba pūstis viduje debesies, nors patį debesį po truputį naikina iš burbulo centrinės žvaigždės sklindanti karšta radiacija. Radiacija įkaitina tankias molekulinio debesies sritis ir šios ima švytėti. Burbulas, nufotografuotas ir mokslininkų nuspalvintas sutartinėmis, cheminių elementų švytėjimą atitinkančiomis, spalvomis, tęsiasi apie 10 šviesmečių ir priklauso sudėtingai didesnei žvaigždžių ir jų apvalkalų sistemai. Burbulo ūką galite išvysti pro nedidelį teleskopą Kasiopėjos žvaigždyne.