Ar rastumėte savo mėgstamą Europos miestą, o gal net Vilnių ar Klaipėdą? Ši skaitmeninė naktinės Europos fantazija sudėta iš palydovų nuotraukų, darytų ir dieną, ir naktį. Šis vaizdas skiriasi nuo to, kurį mato astronautai, nes jame nėra debesų ir nepaprastai išryškintos miestų šviesos. Nepaisant to, geografiškai tiksli nuotrauka gniaužia kvapą. Naktinių šviesų raštas gautas iš JAV oro pajėgų meteorologinių palydovų duomenų.
Šios dujų gijos – visa kas liko regima iš vienos žvaigždės mūsų Paukščių Tako Galaktikoje. Prieš daugybę tūkstančių metų supernova virtusi žvaigždė sprogo, palikdama Skraistės ūką (liet.dar vadinamą Tinklo ūku), matomą šioje nuotraukoje. Tais priešistoriniais laikais besiplečiantis debesis Gulbės žvaigždyne buvo toks šviesus, tarsi Mėnulio pjautuvas, ir tąsyk senovės žmonės galėjo jį stebėti kelias savaites. Supernovos liekana yra už maždaug 1400 šviesmečių nuo mūsų ir dabar apima penkis kartus didesnį plotą negu Mėnulio pilnatis. Šioje nuotraukoje Skraistės ūkas išryškintas skaitmeniniu būdu užtamsinus aplinkines žvaigždes. Šviesi sruoga viršuje vadinama Raganos Šluotos ūku ir gali būti įžiūrima pro nedidelį teleskopą. Skraistės ūkas dar vadinamas Gulbės Kilpa.
Ledo fontanai trykšta Saturno palydove Encelade. Aiškios, tai įrodančios nuotraukos, kuriose ir rasti fontanai, buvo gautos iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, šiuo metu skriejančio aplink Saturną. Paskutinį kartą, kai Kasinio erdvėlaivis skriejo pro Enceladą, jam buvo liepta atsigręžti atgal į Saulės pusę. Mažasis palydovas turėjo atrodyti kaip nedidelis pjautuvas. Iš šio taško nuo paviršiaus kylančios dalelės turėjo geriau matytis, nuo jų atsispindint Saulės šviesai. Tokia taktika pasiteisino – šioje nuotraukoje matyti kelios čiurkšlės, srūvančios iš tų vietų, kuriose anksčiau pastebėta įrantų, pramintų tigro dryžiais. Liepą praskriedamas pro šalį Kasinio erdvėlaivis pastebėjo žymų dalelių pagausėjimą ties šiais regionais. Manoma, kad dalis šių ledo dalelių prisideda prie paslaptingojo Saturno E žiedo.
Kokia mūsų Saulei artimiausia žvaigždė? Tai Kentauro Proksima, viena iš Kentauro Alfos trinarės sistemos žvaigždžių. Iš Kentauro Proksimos šviesa mus pasiekia per vos 4,22 metų. Ši mažytė rausva žvaigždė, matoma pačiame nuotraukos centre, yra tokia blyški, kad buvo atrasta tik 1915 m. ir įžiūrima tik pro teleskopą. Užnugaryje – įvairiausios mūsų Paukščių Tako Galaktikos žvaigždės. Ryškiausia Kentauro Alfos sistemos žvaigždė, Tolimanas, gana panaši į mūsų Saulę ir žinoma nuo senų senovės – tai trečia šviesiausia žvaigždė danguje. Kentauro Alfa sistema geriausiai matoma nuo pietinio Žemės pusrutulio.
Prieš penkiolika metų, 1990 m. gruodį kosminis orbitinis šatlas „Kolumbija“ iškėlė astronominių teleskopų rinkinį Astro 1 aukštai virš Žemės sugeriančios atmosferos, kad tirtų Visatos ultravioletinius ir rentgeno spindulius. Teleskopai, sutrumpintai žymimi UIT (ultravioletinių vaizdų teleskopas), HUT (Hopkinso ultravioletinių spindulių teleskopas), WUPPE (Viskonsino ultravioletinis foto-poliarimetras) ir BBXRT (plačiajuostis rentgeno spindulių teleskopas), matomi šioje nuotraukoje esantys „Kolumbijos“ krovinių skyriuje, o užnugaryje – įspūdingas Oriono žvaigždynas. Ši nuotrauka fotografuota per naktinį šatlo 90 minučių orbitos periodą, todėl čia teleskopus ir kitas detales apšviečia Mėnulio šviesa.
Krabo ūkas, žymimas M1 – pirmasis objektas garsiajame Mesje (Messier) kataloge, kur surašytos visos „ne kometos“. Dabar jau žinoma, kad kosminis Krabas – tai supernovos liekana, besiplečiantis apvalkalo debesis, likęs po sprogimo, atnešusio masyvios žvaigždės mirtį. Šios žvaigždės tragedijos šviesą pirmą kartą stebėjo astronomai Žemės planetoje 1054 m. Iš Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu darytų 24 kadrų, fotografuotų 1999 m. spalį, 2000 m. sausį ir 2000 m. gruodį, sudėta ši mozaika apima apie šešis erdvės šviesmečius. Skirtinga painių raizginių spalva rodo vandenilio, deguonies ir sieros atomų skleidžiamą šviesą žvaigždės likučių debesyje. Vaiduokliškas, žydro atspalvio švytėjimas ūko viduje sklinda nuo didelės energijos elektronų, kuriuos pagreitina pulsaras Krabo ūko centre. Vienas iš keisčiausių objektų, žinomų šiuolaikiniams astronomams – pulsaras – tai neutroninė žvaigždė, greitai besisukantis likutis susitraukusio žvaigždės branduolio. Krabo ūkas yra už maždaug 6500 šviesmečių Tauro žvaigždyne.
Prieš dešimt metų paleistas SOHO (SOlar and Heliospheric Observatory, Saulės ir heliosferos observatorija) nepaliauja džiuginti nuolatiniais Saulės stebėjimais. Dvylika į Saulę nukreiptų stebėjimo įrenginių automatinio erdvėlaivio denyje tiria Saulės vidinę struktūrą, toli išplitusią atmosferą ir saulinį vėją, taip pat atrasta daugiau nei 1000 kometų. SOHO skrieja aplink Saulę maždaug 1,5 milijono kilometrų atstumu nuo Žemės link Saulės, vietoje vadinamoje Lagranžo tašku, kur mūsų planetos ir žvaigždės gravitacija susilygina. Mokslininkų grupės, dirbančios su įrenginiais, išsidėsčiusios aplink visą pasaulį, o SOHO centras yra NASA Godardo (Goddard) kosminių skrydžių centre Grynbelte (Greenbelt), Merilendo valstijoje, JAV. Šios misijos programa sudaryta iki 2007 m. kovo, ir tai bus 11 metų trukę Saulės stebėjimai. 11 metų apima pilną Saulės aktyvumo kitimo ciklą. Šis vaizdas sudėtas iš įvairiais SOHO įrenginiais gautų nuotraukų. SOHO sveikiname su dešimties metų jubiliejumi!
Žvaigždinio vėjo ir radiacijos išskaptuotas didžiulis tarpžvaigždinių dulkių debesis atsitiktinai tapo panašus į mums taip pažįstamą formą. Taikliai pavadintas Arklio Galvos ūkas plyti už maždaug 1500 šviesmečių, paskendęs milžiniškame Oriono debesyne. Beveik penkių šviesmečių „aukščio“ tamsus debesis, kataloguose žymimas Barnard 33, matomas tik todėl, kad už jo nepermatomų dulkių tumulų šviečia rausvas emisinis ūkas IC 434. Visiškai kitoks žydras atspindžio ūkas NGC 2023 matomas apačioje, kairėje. Šioje įspūdingoje spalvotoje nuotraukoje ir Arklio Galva, ir NGC 2023 atrodo tarsi apšviesti iš viršaus krentančių spindulių. Iš tikrųjų tai tik vidiniai teleskopo atspindžiai nuo ryškiosios Oriono Sigmos, pasilikusios už viršutinio nuotraukos krašto.
Išties lengva pasiklysti sekant sudėtingais gijų rezginiais šioje nepaprastoje nuotraukoje – tai blyški supernovos liekana Simeis 147. Matoma Tauro žvaigždyne, ji išplitusi danguje per beveik 3 laipsnius – tiek prilygtų šešios Mėnulio pilnatys. Supernovos liekanos skersmuo – 150 šviesmečių. Šis žvaigždės sprogimo metu išmestos medžiagos debesis nutolęs nuo mūsų 3000 šviesmečių. Spalvotos sudėtinės nuotraukos su vandenilio alfa filtru ekspozicija truko 8 valandas. Filtras praleidžiančia šviesą tik iš vandenilio atomų, kurie skleidžia bangas, kai atgal prisijungia išmuštus elektronus. Tokios šviesos sritys žymi sužadintas švytinčių dujų sritis besiplečiančiame ūke. Supernovos liekanai Simeis 147 yra apie 100 tūkstančių metų – vadinasi, milžiniško žvaigždės sprogimo šviesa Žemę pirmą kartą pasiekė prieš 100 tūkstančių metų. Tačiau ši liekana, kuri nuolat plečiasi, yra ne vienintelis padarinys. Kosminė katastrofa paliko ir greitai besisukančią neutroninę žvaigždę arba pulsarą – visa kas liko iš tikrosios žvaigždės branduolio.
Kokia geologinė Marso istorija? Kad išsiaiškintų tai, mokslininkai pasiuntė robotą marsaeigį „Dvasia“ (angl. Spirit – liet. dvasia) tyrinėti ir fotografuoti raudonosios planetos paviršių pakelėje į Sutuoktinio kalvos (Husband Hill) viršūnę. Vėliau Žemėje dirbantys mokslininkai sudėjo viena kamera gautas nuotraukas su kita kamera gautų nuotraukų spalvomis ir sukūrė šį taip tikrovę primenantį vaizdą, tarsi žvelgiant beveik nuo pat akmenuotosios kalvos viršūnės. Pakeliui dar daug uolų buvo nufotografuota ir ištirta. Šis vaizdas, ne taip kaip kitos nuotraukos iš Marso, apima ne tik Gusevo kraterio vidų, bet ir didelę dalį marsaeigio „Dvasia“, kuris pats vos didesnis už šaldytuvą. Matote plačius Saulės energijos skydus, Saulės laikrodį ir apvalią, jautrioms bangoms gaudyti skirtą, anteną.