Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 69 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

2 liepos, 2005

Trys planetos prie jūros

Antradienį, birželio 28 d., Saulės laida nudažė horizontą šilta rausva žara šiame pajūrio vaizde, fotografuotame šalia tilto į jūrą Braitone (Brighton), Adelaidėje, Pietų Australijoje. Saulė atsispindi ir nuo trijų planetų vakariniame danguje – Merkurijaus, Veneros ir Saturno. Čia Merkurijus matomas aukščiausiai, skaisčioji Venera – kiek žemiau, o Saturnas – gerokai į kairę, apačioje. Žinoma, planetos tik dangaus skliaute regimos šalia viena kitos, o iš tikrųjų jas skiria milžiniški atstumai. Merkurijus ir Venera skrieja arčiau Saulės, negu Žemė, o dujų milžinas Saturnas – toliau, per daugiau nei 8 astronominius vienetus nuo Saulės. Kitos savaitės pabaigoje, šalia Veneros ir Merkurijaus vakariniame danguje prisidės ir jaunas Mėnulio pjautuvas.

1 liepos, 2005

Ratas apie Fomalhautą

Fomalhautas – jauna žvaigždė, šviesiausia Pietinės Žuvies žvaigždyne, nutolusi nuo Žemės per 25 šviesmečius. Anksčiau gautos infraraudonųjų spindulių nuotraukos parodė, kad šią kaimyninę žvaigždę supa šaltos materijos ratas, o nuotraukose viršuje matyti detaliausi kada nors gauti Fomalhauto dulkių žiedo regimosios šviesos vaizdai, įrašyti Hablo (Hubble) kosminio teleskopo ACS kamera. Akinančią žvaigždės šviesą uždengia tam skirtas diskas kameros koronografe. Nukrypęs nuo centro žiedas ir aštrus jo vidinis kraštas yra tvirtas įrodymas, kad atstu aplink Fomalhautą skrieja masyvi planeta, savo gravitacija iškreipianti ratą ir sutvirtinanti jo vidinį kraštą. Skriedamas 133 astronominių vienetų (Žemės – Saulės atstumų) nuo Fomalhauto, dulkių ratas primena mažesnį ir senesnį darinį – Koiperio juostą – mūsų Saulės sistemos ledinių kūnų žiedinį telkinį.

30 birželio, 2005

Trys planetos nuo Hamiltono kalno

Praeitą savaitę Venera, Merkurijus ir Saturnas vakariniame danguje keliavo visai šalia vienas kito. Šią įspūdingos planetų trijulės nuotrauką nufotografavo astronomas R. Džajus Gabanis (R. Jay GaBany) birželio 25 d., iš istorinės Liko (Lick) observatorijos ant Hamiltono kalno Kalifornijoje, JAV. Vaizdas driekiasi link Ramiojo vandenyno, per žėrinčias San Chose (San Jose) miesto šviesas ir San Francisko įlankos pietinį kraštą ką tik po saulėlydžio. Žinoma, Venera šviesiausia šiame trio. Merkurijus prisiglaudęs dešinėje, o Saturnas – apačioje, kairėje, arčiausiai horizonto. Gerokai toliau į dešinę nuo planetų trijulės spindi Poluksas ir Kastoras, Dvynių žvaigždyno sesutės, o Regulas, šviesiausia Lūto (liet. Artojo) žvaigždyno spingsulė, kybo aukštai kairėje. Ateinačiomis dienomis Venera ir Merkurijus išliks artimais kaimynais, o Saturnas vis smigs žemyn link horizonto.

29 birželio, 2005

Trylika milijonų kilometrų iki kometos Tempelis 1

„Smarkiojo smūgio“ (Deep Impact) erdvėlaivis vis artėja prie kometos Tempelis 1 (Tempel 1) – apytikriai Manheteno, Niujorko miesto dalies, dydžio kometos. Liepos 3 d. „Smarkusis smūgis“ pasidalins į du atskirus automatinius erdvėlaivius: „Praskrendantį“ (Flyby) ir „Smūgį“ (Impactor). Per kitas 24 val. abu užžiebs variklius ir sudėtingais menevrais ruošis planuotam „Smūgio“ susidūrimui su kometa Tempelis 1. Liepos 4 d. (JAV Nepriklausomybės dieną) 8 val. 52 min. Lietuvos laiku (1val 52 min. Niujorko laiku), jei viskas vyks sklandžiai, 370 kilogramų sveriantis „Smūgis“ trenksis į kometos paviršių daugiau nei 14 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu. „Smūgis“ fotografuos artėjančią kometą iki pat susidūrimo akimirkos, o „Praskrendantis“ – tai, kas liks po smūgio, skriedamas netoliese. Ši nuotrauka daryta birželio 19 d. iš maždaug iš 13 milijonų kilometrų atstumo ir ji padėjo atpažinti kometos viduje tūnantį branduolį, apsuptą dujų skraistės – komos. Teleskopai, skriejantys orbitose aplink Žemę, tarp jų ir Hablo (Hubble) kosminis teleskopas, taip pat atidžiai stebės tolimąjį kosminį šokį tyloje. Erdvėlaivio smūgiavimas į kometą gali suteikti neįkainojamų žinių apie kometų sandarą ir ankstyvąją Saulės sistemos istoriją.

28 birželio, 2005

Milžiniškos radijo „ausys“ apie Krosnies A galaktiką

Nuo vieno lezgelio iki kito Krosnies A „ausys“ tęsiasi virš milijoną šviesmečių – iš kur jos tokios atsirado? Viduryje yra didelė ir keista elipsinė galaktika NGC 1316. Atidžiai patyrinėjus NGC 1316 mokslininkai rado, kad ji maždaug prieš 100 milijonų metų ėmė siurbti į save mažytę kaimyninę galaktiką. Po galaktikų susidūrimo tarpžvaigždines dujas ėmė traukti masyvi centrinė juodoji bedugnė. Dujos dėl trinties įkaito iki 10 milijonų laipsnių. O dėl iki šiol nesuprantamų priežasčių, atsirado ir du greitai skriejančių dalelių srautai, plintantys į priešingas milžiniškos elipsinės galaktikos puses. Galų gale liko neaprėpiami karštų dujų tumulai, skleidžiantys radijo bangas, šioje nuotraukoje pažymėti dirbtine oranžine spalva ir visai panašūs į ausis. Radijo bangų nuotrauka uždėta ant optinio to paties dangaus ploto vaizdo. Keisti radijo „ausų“ raštai matyt reiškia, kad srautų judėjimas nežymiai kinta.

27 birželio, 2005

Kamuolinis spiečius M22 per Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Šioje nuotraukoje nufotografuotame kamuoliniame spiečiuje M22 – daugiau nei 100 tūkstančių žvaigždžių. Šios žvaigždės susidarė kartu, ir jas sieja gravitacija. Žvaigždės skrieja aplink spiečiaus centrą, o spiečius – aplink mūsų Galaktikos centrą. Ligi šiol žinomi 140 kamuolinių spiečių, susibūrę į apytikriai sferinį ratilą aplink Galaktikos centrą. Jie neatrodo lygiai pasiskirstę, kai žiūrime iš Žemės, ir tai buvo svarbiausias įrodymas, kad mūsų Saulė nėra Galaktikos centre. Kamuoliniai spiečiai yra labai seni. Paprastu būdu nustačius spiečių amžių paaiškėjo, kad jis siekia beveik patį Visatos amžių, 13,7 milijardų metų.

25 birželio, 2005

Venera skriejant pro šalį

Venera, antra arčiausiai Saulės skriejanti planeta, bus tikrai ryškiausia iš trijų planetų, šį savaitgalį susibursiančių vakariniame danguje po saulėlydžio. Dažnai Venera tampa tarpine stotele erdvėlaiviams, skriejantiems link dujų milžinų tolimuose mūsų Saulės sistemos užkaboriuose. Kodėl gi jie pirma lekia link Veneros? Pasinaudodami gravitaciniu menevru erdvėlaiviai aplenkia planetą ir įgyja šiek tiek energijos, taupydami degalus ilgos tarpplanetinės kelionės pabaigai. Ši spalvota Veneros nuotrauka buvo gauta iš link Jupiterio nutaikyto Galilėjaus (Galileo) erdvėlaivio, fotografavusio per trumpą gravitacinį manevrą aplink Venerą 1990 m. vasarį. Pro Galilėjų šmėstelėjo planeta, užklota sūkuriuojančių sieros rūgšties debesų. Šviesi dėmė – Saulės šviesos atspindys viršutiniuose debesų plotuose.

24 birželio, 2005

Planetos vakaruose

Šį savaitgalį trys planetos papuoš vakarinį dangų, susiburdamos į mielą trijulę, regimą neilgai trukus po saulėlydžio. Šeštadienio vakarą bus regimi Saturnas, Venera ir Merkurijus, visi trys susispietę į 2 laipsnių dangaus plotelį (maždaug ant ištiestos rankos iškelto nykščio dydžio lopinėlį) virš horizonto vakaruose. Šioje nuotraukoje, fotografuotoje praeitą sekmadienį, birželio 19 d., matyti tos pačios trys planetos, pabirusios išilgai ekliptikos plokštumos virš Kolorado Uolinių kalnų. Ryškiausiai vakaro žaroje spindi Venera – žiburėlis kiek žemiau nuotraukos centro. Saturnas spingso truputį aukščiau Veneros, kairėje, o Merkurijus – prie pat horizonto, į dešinę nuo garsiojo Smailiojo kalno (Pinnacle Peak) viršūnės. Šeštadienį klajūnės planetos susieis dar arčiau viena kitos. Užėję pelės žyme ant nuotraukos, šalia planetų išvysite ir jų pavadinimus.

23 birželio, 2005

Mėnulio tekėjimas, Sunjono ragas, Graikija

Mėnulio pilnatis šį mėnesį buvo birželio 22 dieną, vos dieną vėliau po vasaros saulėgrįžos šiauriniame pusrutulyje. Kadangi ši saulėgrįža žymi Saulės kasmetinio judėjimo Žemės dangumi šiauriausią tašką, Mėnulio pilnatis tekanti netoli ekliptinės plokštumos, priešingoje Saulei pusėje, atsidūrė piečiausiame metų taške. Visą mėnesį anksčiau, gegužės 23-ią, astronomas Antonis Aijomamitis (Anthony Ayiomamitis) nufotografavo šią kitą, piečiausiai tekančią pilnatį, virš Sunjono (Sounion) rago, Graikijoje. Dvidešimt keturių šimtmečių amžiaus senovinė Poseidono šventykla, stūksanti ant kalno, matoma ir jūrininkams Egėjo jūroje. Ši vienintelio išlaikymo, ilgo židinio nuotolio kamera gauta, nuotrauka grėsmingai priartina Mėnulį. Tačiau net ir be jokių aparatų, Mėnulio pilnatis paprastam stebėtojui atrodo pritrenkiamai milžiniška, kai kybo prie pat horizonto. Tokia vaizdo apgaulė vadinama mėnulio iliuzija.

22 birželio, 2005

Saturno židedai iš kitos pusės

Kaip atrodo Saturno žiedai iš kitos pusės? Iš Žemės mes visada matome tą žiedų plokštumos pusę, kurią apšviečia Saulė. Šioje nuotraukoje, gautoje balandį iš automatinio erdvėlaivio Kasinis, skriejančio aplink Saturną, Saulė yra užnugaryje kameros, bet šviečia į kitą žiedų pusę. Tokia patogi padėtis leidžia fotografuoti kvapą užimančius vaizdus pačių didingiausių žiedų visoje Saulės sistemoje. Keista, tačiau šie vaizdai primena saulėtosios pusės nuotraukų negatyvus. Pavyzdžiui, tamsi juosta viduryje yra įprastai šviesus B žiedas. Fotografuojant iš kelių skirtingų kampų matyti, kad šviesios linijos rodo storiausias ir tankiausiai dalelių prigrūstas žiedo apvijas. Kitos pusės nuotraukos įdomios ir dėl to, ko jose nesimato – „stipinų“. Kartą „Keliautojo“ (Voyager) misijų metu, kai 80-ųjų pradžioje jie pralėkė pro Saturną, gauti netikėti, šešėliuotų pėdsakų vaizdai – „stipinai“, iki šiol neaptikti su Kasiniu. P. S.: ar įžiūrėsite mažytį palydovą, Prometėją, tarp žiedų?