Paskelbta

Žiedo ūkas

Šioje įspūdingoje naktinio dangaus nuotraukoje matote vieną iš mūsų pačių Galaktikos planetiškųjų ūkų – M 57, žymųjį Žiedo ūką. Vaizde vienas ant kito sudėti trys skirtingi tos pačios vietos kadrai: viename nufotografuotas apie šviesmečio apimties gerai pažįstamo ūko vidurys, kitame išryškinti nepaprastai painūs, tačiau blausūs išoriniai švytinčių vandenilio dujų žiedai, ir trečiame – gausybė užnugaryje spingsinčių galaktikų. Visai netyčia viena iš šalia regimų galaktikų (kairėje, viršuje), IC 1296, yra pakankamai arti, kad galėtume pasigrožėti ir jos aiškiai išrėžtomis spiralinėmis vijomis. Išties įdomu tai, kad nors galaktika IC 1296 nutolusi 200 milijonų šviesmečių, o Žiedo ūkas – tik 2 tūkstančius, blyškus išorinis žiedas įžiūrimas ir apie tolimąją spiralinę galaktiką.

Paskelbta

Tetija, žiedai ir šešėliai

Iš ledo palydovo Tetijos, Saturno žiedų ir jų šešėlių vaizdas žadą atimtų. Kodėl vėliau neužsukus į Tetiją? O kol kas tiks ir ši įspūdinga nuotrauka iš Kasinio (Cassini) erdvėlaivio. Nutvieksta Saulės, pasilikusios nuotraukos apačioje, kairėje, Tetija yra vos kiek daugiau nei 1000 km skersmens ir skrieja beveik per penkis Saturno spindulius nuo dujų milžinės planetos centro. Tokiame tolyje (apie 300 tūkstančių kilometrų) Tetija gerokai atitrūkusi nuo šviesiųjų vidinių Saturno žiedų, tačiau patenka tarp penkių didžiausių palydovų, skriejančių blankaus ir plonyčio išorinio E žiedo ribose. Atrasti 1980 m. du mažyčiai palydovai Telesta ir Kalipsė stabiliai skrieja palei Tetijos orbitą. Telesta priekyje, o Kalipsė iš paskos Tetijos sukasi apie Saturną.

Paskelbta

Rentgeno žvaigždės Tukanos 47 spiečiuje

Regimosios šviesos nuotraukoje, kurioje nufotografuotas kamuolinio Tukanos 47 spiečiaus vidurys, matyti, kaip arti viena kitos, mažiau nei kas dešimtadalį šviesmečio, susispietusios žvaigždės. O šame dirbtinių spalvų rentgeno vaizde iš Čandros (Chandra) observatorijos regima, kad spiečiaus viduryje gausu ir rentgeno žvaigždžių, kurių dauguma – dvinarės sistemos iš „paprastos“ žvaigždės ir ypač tankios neutroninės žvaigždės, Saulės masės, tačiau tik Manheteno salos dydžio gniužulo. Viena iš įspūdingiausių dvinarių sistemų šiame nepaprastame spiečiuje, žymima 47 Tuc W, – šviesus žiburys beveik pačiame nuotraukos viduryje. Sistemą sudaro nedidelės masės žvaigždė ir neutroninė žvaigždė, apsisukanti apie savo ašį per 2.35 milisekundės. Manoma, kad tokios neutroninės žvaigždės, radijo astronomų dar vadinamos milisekundiniais pulsarais, neįprastais greitai įsisuka dėl materijos, vis krintančios iš „paprastosios“ žvaigždės į tankiąją palydovę. Ir iš tikrųjų, 47 Tuc W sistemos rentgeno stebėjimai leidžia susieti tokią medžiagą siurbiančią „verpstę“, stebėtą ir kitose rentgeno dvinarėse žvaigždėse, su greitai besisukančio milisekundinio pulsaro buvimu.

Paskelbta

Saulėtekis virš Kilimandžaro

Ar tai dega Afrikos viršugalvis? Žygeiviai kopė prie Kilimandžaro viršukalnės, kad 6 val. ryto, pakilę virš debesų, stebėtų saulėtekį viršun nuraudusio horizonto. Bet tai ne gaisras ir ne aukščiausio ugnikalnio Afrikoje išsiveržimas. Tai tik saulėtekis. Šviesa, išsisklaidanti atmosferos ir debesų mažytėsė dalelėse, įspūdingai nudažė dangų raudonai. Jeigu visa šviesa, paprastai nuspalvinantį dangų melsvai būtų atgal grąžinta į šį vaizdą, saulėtekis būtų Saulės šviesos, ne toks raudonas. Panašus šviesos efektas, dėl ore pasklidusių mažyčių dalelių, raudonai nutepa Marso saulėlydžius. Naudojant šią šviesos savybę taip pat buvo matuojamas Saturno žiedų dalelių dydis. Šio žygio metu, 2000 m. lapkritį, apie 30 žmonių grupė pasiekė Kilimandžaro viršūnę po 6 dienų kopimo.

Paskelbta

NGC 4565 galaktika iš briaunos

Milžiniška spiralinė galaktika NGC 4565 nuo Žemės planetos regima iš briaunos. Dėl to, kad atrodo labai siaura, ji praminta Adatos galaktika. Ryški NGC 4565 dažnai pakliūvą į teleskopų akiratį, kadangi ji spindi blausiame, bet gerai išpuoselėtame Berenikės Garbanų žvaigždyne, šiauriniame danguje. Šioje aiškioje, spalvotoje nuotraukoje gerai matomas pūpsantis galaktikos branduolys, kuriame ryškiausiai šviečia senos, geltonos žvaigždės. Branduolį kerta tamsios dulkių juostos, išdrikusios plonoje galaktikos plokštumoje. Didžiulė, vieniša Adatos galaktika, primenanti mūsiškę Galaktiką, nutolusi apie 30 milijonų šviesmečių nuo mūsų ir yra daugiau nei 100 tūkstančių šviesmečių skersmens. Beje, kad ir kokia puošni esti, NGC 4565 neįtraukta į garsųjį Mesje (Messier) katalogą.

Paskelbta

Ugnies atšvaitai ir žvaigždžių dryžiai ties Saulėlydžio Krateriu

Žvaigždės dygsniais nužymėjo dangų virš tolėliau žėruojančio miško gaisro šioje puikioje ilgo išlaikymo nuotraukoje. Nuotrauką fotografavo astronomas Rikas Skotas (Rick Scott), iškylavęs su šeima nacionaliniame parke prie Saulėlydžio Kraterio ugnikalnio (Sunset Crater), netoli Flagstafo (Flagstaff), Arizonoje, JAV. Jam pavyko pagauti dangaus ir žemės švytėjimą kartu. Fotoaparatas buvo pritvirtintas ant trikojo, nukreiptas į pietus ir jo užraktas paliktas atidarytas penkias minutes. Todėl nuotraukoje žvaigždžių žiburėliai ištįso į lenktus šviesos ruoželius, žyminčius dangaus skliauto judėjimą ratu, kai Žemė sukasi aplink savo ašį. Už miško gaisro pašvaistės matyti iškilęs Saulėlydžio Krateris – per ugnikalnio išsiveržimą maždaug prieš 900 metų supiltas lavos kalnas.

Paskelbta

Kometos Tempelis 1 kraštovaizdis

Tokį kometos Tempelis 1 branduolio paviršių išvydo iš „Smarkiojo smūgio“ (Deep Impact) erdvėlaivio paleisto „Smūgio“ (Impactor) zondo nukreipianti kamera. Vos po kelių minučių, įrašius šį atšiaurų vaizdą, kraštovaizdis visiškai pakito, kai smūginis zondas trenkėsi į paviršių netoli dviejų didelių, puskilometrinių kraterių, matomų šios nuotraukos viduryje. Stebėjimai rodo, kad zondas giliai įsiskverbė į paviršių prieš išgaruodamas ir išsprogdino į erdvę palyginti nedidelį nuolaužų debesį. Mokslininkai vis dar skaičiuoja, koks galėtų būti dydis kraterio, išmušto liepos 4 d. Lūženų likučiai vis dar trykšta iš smūgio vietos, ir dėl to kometa švyti gerokai skaisčiau. Nustatydami smūginio kraterio dydį ir tirdami iš kometos vidurių išspjautą debesį, mokslininkai gauna pradinių duomenų, kaip susidarė Tempelio 1 kometa – mūsų pirmykštės Saulės sistemos atvaizdo dalelytė.

Paskelbta

Trylika sekundžių po smūgio

Liepos 4 d. rytą, 8 val. 52 min. (Vilniaus laiku), iš „Smarkiojo smūgio“ (Deep Impact) erdvėlaivio paleistas zondas trenkėsi į kometos Tempelis 1 (Tempel 1) branduolio paviršių 10 kilometrų per sekundę greičiu. Taikliai smūgiavęs zondas išgaravo, o sprogimo banga išsviedė į erdvę besipučiantį nuolaužų debesį, šioje nuotraukoje nufotografuotą 13 sekundžių po susidūrimo. Tai vienas iš daugelio stulbinančių kadrų, gautų didelės skyros kamera, įmontuota pro šalį praskrendančiame automatiniame erdvėlaivyje. Tempelio 1 bulvės formos branduolys yra apie 5 km skersmens. Smūginiame zonde buvusi kamera taip pat fotografavo branduolį ir smūgio vietą, kol liko 3 sekundės iki susidūrimo. Žinoma, teleskopai aplink Žemę irgi stebėjo įvykį ir susekė staigų kometos Tempelis 1 nušvitimą.

Paskelbta

Panorama nuo Mauna Kea

Dažniausiai jums rodomi vaizdai nuo Mauna Kea (havajietiškai – Baltojo kalno) – tamsaus naktinio dangaus. Taip yra todėl, kad įžymusis snaudžiantis ugnikalnis Havajuose yra be abejo svarbiausia vieta Žemėje, kur kiekvieną naktį stebimas sudėtingas, kaskart kintantis dangus. Tačiau pažvelkite ir į šią dienos meto nuotrauką. Baltas sniegas ir balti debesys tolėliau, pakloti po kojomis, atrodo tarsi nežemiškas peizažas. Lavos kauburiai, likę nuo kadaisę ugnimi spjaudžiusio kalno, susigrūdę priekyje. Pastūmę slankjuostę dešinėn išvysite dar keistesnį reginį – virtinę didžiausių Žemėje optinių teleskopų. Matyti Subaru ir Keko (Keck) observatorijos. O tolumoje kairėje – Mauna Loa (havajiet. Ilgasis kalnas) – didžiausias ugnikalnis mūsų planetoje.

Paskelbta

Sviftas fotografuoja Tempelį 1

Į kometą Tempelis 1 (Tempel 1) smūgiuos NASA zondas, skriejantis „Smarkiojo smūgio“ (Deep Impact) automatiniame erdvėlaivyje, pasieksiantis savo sudužimo vietą apie 8 val. 52 min. (Vilniaus laiku) liepos 4 d.. Kameros smūginiame zonde ir praskriesiančiame pro šalį erdvėlaivyje fotografuos įvykius iš arti. Tikimąsi smūgiu išmuštį kraterį kometos branduolio paviršiuje. Žinoma, ir aplink Žemę skriejantys teleskopai, ir ant žemės stovintys taip pat stebės šį nepaprastą eksperimentą, kartu ir Svifto (Swift) kosminis teleskopas, paprastai naudojamas gama žybsnių tolimojoje visatoje įrašams. Svifto ultravioletinių spindulių teleskopu birželio 29 d. gautas šis Tempelio 1 vaizdas. Kadangi kamera buvo nukreipta į judančią kometą, šalimais regimos žvaigždės virto šviesos dygsniais. Norite stebėti susidūrimą? Nuotraukos, kiti vaizdo įrašai ir duomenys apie galimybes mažais teleskopais stebėti sudužimą kometoje pateikiami „Smarkiojo smūgio“ svetainėje.