Apie 300 metų žemiečius, žvelgiančius į Jupiterį pro teleskopą, juostuota planetos atmosfera žavėjo milžinišku vėtros sūkuriu, pramintu Didžiąja Raudonąja Dėme. 2006 m. prie jos prisijungė dar vienas sūkurys, atsiradęs iš susijungusių balkšvų mažesnių, apvalainų audrų ir vėliau keistai paraudęs . Dabar Jupiteris turi jau ir trečiąją raudonąją dėmę, taip pat gimusią iš mažesnio balkšvo sūkurio. Visos trys dėmės matyti šioje nuotraukoje, sudėtoje iš vaizdų, fotografuotų gegužės 9 ir 10 dienomis iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo antrosios plačiakampės ir planetų kameros (Wide Field and Planetary Camera 2). Dėmės yra iškilusios virš aplinkinių debesų, tad jų rausva spalva, spėjama, gali atsirasti audrai iš gilumos į viršutinius atmosferos sluoksnius iškėlus medžiagą, kurią viršuje apšviečia ultravioletinė šviesa, tačiau kokie iš tikrųjų cheminiai procesai ten vyksta – nežinoma. Didžiosios Raudonosios Dėmės skersmuo yra beveik kaip dvi Žemės planetos, kitos dvi – mažesnės už vieną mūsų planetos skersmenį. Jauniausioji Raudonoji Dėmė sūkuriuoja šios nuotraukos kairiajame krašte (į vakarus nuo kitų dviejų dėmių) – toje pačioje debesų juostoje, kaip ir Didžioji Raudonoji Dėmė, link kurios ir plaukia. Jeigu nepaliaus judėti šia kryptimi, tai jau rugpjūtį mažesnioji dėmė susitiks senąją didžiąją audrų giminaitę. Astronomai mano, kad Jupiterio raudonųjų dėmių atsiradimas susijęs su didelių mastų klimato atšilimu šioje dujų milžinėje – planeta šyla ties pusiauju.
