Paskelbta

Mesje 65

M65 yra didžiulė puošni spiralinė galaktika. Taip ji vadinama, kadangi 18-ojo amžiaus tyrinėtojo Šarlio Mesje (Charles Messier) sudarytame šviesulių kataloge įrašyta 65-tu numeriu. Ji taip pat yra viena iš trijų įspūdingų didžiulių spiralinių galaktikų, vadinamų Liūto Trijule , nutolusių apie 35 milijonus metų nuo mūsų. Šioje aiškioje M65 nuotraukoje smulkiai matyti galaktikos švieselės, tvirtai susisukusios spiralinės vijos ir dulkių drūžės, kertančios branduolį, daugiausia šviečiantį gelsva senųjų žvaigždžių šviesa. Galaktika M65, matyt, yra mažiausiai sudarkyta iš Liūto trijulės, nors pakankamai arti, kad gravitacijos jėga sąveikautų su dar dviem galaktikomis, kurių nuotraukoje nematyti. Beveik briauna į mus atsisukusi spiralinė M65 yra maždaug 100 tūkstančių šviesmečių skersmens, kaip ir mūsiškė Galaktika.

Paskelbta

Nykštukinės galaktikėlės Berenikės Garbanų spiečiuje

Maždaug 20 milijonų šviesmečių skersmens erdvėje Berenikės Garbanų galaktikų spiečiuje , regimosios (žmogaus akims matomos) šviesos nuotraukose matyti sutelkę daugiau negu tūkstantis galaktikų. Tačiau sprendžiant iš infraraudonųjų Berenikės Garbanų nuotraukų prie šio skaičiaus teks pridėti dar tūkstančius anksčiau nepastebėtų nykštukinių galaktikėlių. Ši nuotrauka sudėta iš spiečiaus vidurio infraraudonųjų spindulių vaizdų pro Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą (rausva ir žalsva spalva) ir regimosios šviesos vaizdų iš Slouno skaitmeninių dangaus tyrimų (Sloan Digital Sky Survey) duomenų (melsva). Daugiau negu 1 laipsnio skersmens plote matyti žydrai švytinčios dvi didžiausios valdančios elipsinės galaktikos. Daugybė mažų žalsvų taškelių (kurie geriau matyti išdidintoje įklijoje) yra nykštukinės galaktikėlės, panašios į Mažojo Magelano Debesies galaktiką. Manoma, kad pirma susikuria nykštukinės galaktikėlės, vėliau tapdamos didesniųjų galaktikų statybine medžiaga. Daug tyrinėtas ir astronomams patogioje vietoje danguje pabiręs, vienas artimiausių Berenikės Garbanų galaktikų spiečius yra už 320 milijonų šviesmečių.

Paskelbta

Angliavadenilių jūra Titane

Kas ta juodoji plynė Titane? Gali būti, kad tai – skystų angliavandenilių jūra. Šį kraštovaizdį mėnesio pradžioje įrašė automatinis Kasinio (Cassini) erdvėlaivis, praskriejęs pro debesuotąjį Saturno palydovą ir radijo bangomis žvalgęs jo paviršių. Juodoji plynė šioje nuotraukoje atspindėjo nedaug radijo bangų – taip atsitinka tose vietose, kur tamsus paviršius yra palyginti lygus, kaip ir skystos medžiagos užlietas. Kad juodoji lyguma yra skystis dar liudija šviesesni, į kranto liniją nepaprastai panašūs jos pakraščiai, nusėti salų ir išraižyti įlankų, intakų vagų. Gana didelį, ištisai lygų plotą užimanti plynė gali reikšti ir tai, kad ši jūra pakankamai gili, gal net siekianti kelias dešimtis metrų gylio. Angliavandenilių jūra Titane ypač domina nežemiškos gyvybės biologus (ekzobiologus), kadangi tokiose vietose kaip ši galėtų rastis gyvų organizmų. 2005 m. Hoigenso (Huygens) zondas nusileido ant Titano ir pirmą kartą žmonijos istorijoje nufotografavo jo paviršių . Automatinis Kasinio erdvėlaivis tęs tyrimus – suplanuoti dar trylika jo skrydžių pro Titaną.

Paskelbta

Šviesioji galaktika M81 pro Hablo teleskopą

Pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą fotografuotoje įspūdingoje nuotraukoje matyti net atskiros žvaigždės kaimyninėje galaktikoje M81. Tokį pasiekimą galima sulyginti su astronomijos istorijon įrašytais Edvino Hablo (Edwin Hubble) vaizdais, fotografuotais pro 100 colių (apie 2,5 m) skersmens Hukerio (Hooker) teleskopą Vilsono kalno (Mount Wilson) observatorijoje 1920-aisiais. Tose fotografijų plokštelėse galima buvo atskirti žvaigždes kaimyninėje Andromedos galaktikoje (M31). Edvinas Hablas pagal atrinktas kintamąsias žvaigždes cefeides įrodė, kad M31 nėra vien kaimynystėje besisukantis dujų debesis, bet visa didžiulė galaktika, panaši į mūsiškę. Čia – regimosios šviesos spindulių nuotrauka, fotografuota pro Hablo vardu vadinamą, aukštai erdvėje skriejantį teleskopą. Ją kartu su ultravioletinių spindulių vaizdais iš Galaktikų evoliucijos tyrimo palydovo (GALEX), infraraudonųjų – iš Spitzerio (Spitzer) ir rentgeno – iš Čandros (Chandra) observatorijų astronomai tiria norėdami suprasti, kaip per tūkstantmečius kūrėsi ir nyko žvaigždės galaktikoje M81. Šviesa iš galaktikos M81 mus pasiekia per maždaug 12 milijonų metų. Ja galima pamatyti pro žiūronus Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Paskelbta

Anga Marse

Marse rasta juodų angų – tokių tamsių, kad viduje nieko neįžiūrėti. Gali būti, kad angos yra įėjimai į požeminius urvus, gal net slepiančius marsiečių gyvybę, jeigu tokios esama. Keistoji kiaurymė šioje nuotraukoje buvo rasta milžiniško Marso ugnikalnio – Arsijos kalno – šlaite. Ši nuotrauka fotografuota prieš tris savaites su Didelės skyros nuotraukų mokslinio eksperimento įranga (HiRISE, High Resolution Imaging Science Experiment) , įtaisyta Marso žvalgymo orbitiniame erdvėlaivyje (Mars Reconnaissance Orbiter), šiuo metu sukančiame ratus aplink raudonąją planetą. Pirmosios angos buvo rastos mažesnės skiriamosios gebos nuotraukose iš Marso Odisėjo (Odyssey) erdvėlaivio. Čia matoma paslaptingoji ertmė yra maždaug futbolo stadiono dydžio ir tokia gili, kad joje prasmenga Saulės spinduliai. Tokios angos ir požeminiai urvai gali tapti būsimųjų erdvėlaivių skrydžių, robotų tyrimų pirmuoju tikslu ar net žmonių ateities tarpplanetinių kelionių stotele.

Paskelbta

Arklio Galva

Vienas lengviausiai atpažįstamų ūkų danguje yra Arklio Galva Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne – dalis milžiniško, tamsaus molekulinio debesies . Dar žymimas kaip Barnardas 33 (Barnard 33), neįprasto pavidalo ūkas buvo atrastas fotografijos plokštelėje 19 a. pabaigoje. Ūkas rausvai švyti dėl kaimyninės šviesios žvaigždės Šienpjovių σ (sigmos) įjonizuotų vandenilio dujų, daugiausia pasilikusių ūko užnugaryje. Arklio Galva atrodo tamsi, nes joje tūno tankūs, šviesos nepraleidžiantys dulkių tumulai, o kairėje dar ir krenta žemyn šešėlis. Nuo ūko tekančias dujas kreipia stiprus magnetinis laukas. Šviesūs taškeliai Arklio Galvos ūke – tai jaunos, dar besikuriančios žvaigždės. Šviesa iš Arklio Galvos iki mūsų skrieja 1500 metų. Ši nuotrauka fotografuota pro 90 centimetrų skersmens teleskopą Arizonos nacionalinėje observatorijoje ant Kit viršukalnės (Kitt Peak), kurią matininkas Džordžas Roskrugas (George J. Roskruge) 19 a. pabaigoje pavadino savo sesers Filipos Kit (Philippa Roskruge Kitt) garbei.

Paskelbta

Mėnulio Saturnas

Gegužės 22 d., praėjus vos kelioms dienoms po Mėnulio ir Veneros draugijos vakaruose, mūsų planetos palydovas prisigretino prie Saturno – Europos, Šiaurės Afrikos ir Vakarų Azijos dangaus skliaute Mėnulis matomas slystantis priešakyje žieduotosios planetos. Kadangi neramusis palydovas ir ryškiosios planetos keliauja po skliautą šalia ekliptikos plokštumos (ten, kur vidurdienį būna Saulė), tokių progų pasitaiko neretai, tačiau vis tiek vaizdas užgniaužia kvapą, ypač stebint pro teleskopą. Kaip ir šioje aiškioje nuotraukoje, kur Saturnas nufotografuotas lendantis iš po Mėnulio ir atrodo, tarsi sūkuriuotoji planeta kabo kažkur netoli už Žemės palydovo krašto. Tačiau Mėnulis nutolęs vos 400 tūkstančių, o Saturnas – 1,4 milijardų kilometrų. Ši nuotrauką (iš vieno kadro) fotografuota skaitmenine kamera pro 20 colių (apie 50 cm) skersmens teleskopą iš Vaikershaimo (Weikersheim) observatorijos pietų Vokietijoje. Tik spindesio skirtumai tarp Saturno ir akinančio, krateriais aptraukto Mėnulio paviršiaus buvo sulyginti.

Paskelbta

Jupiteris, Vesta ir Paukščių Takas

Šioje įspūdingoje nuotraukoje dujų milžinas Jupiteris kartu su Paukščių Tako žvaigždėmis ir kosminėmis dulkėmis kabo pietų pusėje priešaušrio valandą virš Pašto Karietos miestelio (Steidžkoučo, Stagecoach), Kolorado valstijoje, JAV. Fotografuotas ketvirtadienį čia Jupiteris yra ryškiausias šviesulys ties vaizdo viduriu. Kaip ir stulbinančio Paukščių Tako, Jupiterio sunku būtų nepastebėti, o dar atidžiau įsižiūrėjus galimas rasti ir Vestos asteroidų juostoje. Vesta ryškiausia iš visų asteroidų ir šiuo metu tamsiame, giedrame danguje ją galite įžiūrėti plika akimi. Vesta (kaip ir Jupiteris) šiomis dienomis tokie ryškūs, nes yra ties opozicija – t.y. arčiausiai mūsų planetos savo kelyje orbita ir lygiai priešingoje pusėje Žemės, negu Saulė. Vestai ši padėtis išskirtinė, kokios nebuvo jau daugelį metų. 2007-aisiais metais taip pat švenčiamos ir 200-osios Vestos atradimo metinės. Kito mėnesio pabaigoje NASA numato paleisti Aušros (Dawn) misiją, skirtą tirti Vestą (ir Cererą) ir pagrindinę asteroidų juostą.

Paskelbta

Gulbės Tulpė

Žvelgdami į šią plačiakampę nuotrauką (1 skliauto laipsnio pločio) žiūrite išilgai mūsų Galaktikos plokštumos, kuri čia driekiasi ūkų gausaus Gulbės žvaigždyno kryptimi. Pačiame vaizdo vidury – šviesi vandenilio švytėjimo sritis, kurią astronomas Stiuartas Šarplesas (Stewart Sharpless) 1959 m. kataloge pažymėjo kaip Sh2-101. Šis maždaug už 8 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų tvyrantis ūkas paprastai vadinamas Tulpės ūku. Žinoma, tai ne vienintelis kosminis darinys, nešiojantis gėlės vardą. Žmogaus akims (regimojoje šviesoje) Tulpės ūkas atrodo painus, raizgus ir puošnus. Jame slypi ir vienas šviesiausių, garsiausių rentgeno spindulių šaltinių – Gulbės X1 (Cygnus X1). Atrastas 1970-aisiais, Gulbės X1 yra keista dvinarė sistema iš masyvios, karštos, nepaprastai milžiniškos žvaigždės (parodytos čia), skriejančios labai glaudžiai su vienos žvaigždės masės juodąja bedugne. Gulbės X1 rentgeno šaltinis nutolęs tuos pačius 8 tūkstančius šviesmečių.

Paskelbta

Tamsus dangus virš Mirties slėnio

Įspūdingiems žvaigždėtos nakties vaizdams Mirties slėnyje kilo pavojus. Pastūmę slankjuostę į dešinę išvysite visą neįtikėtiną dangaus vaizdą iš vienos tamsiausių, dirbtinių žemiečių šviesų neužterštų vietų, likusių JAV – tai Mirties slėnis (Death Valley) Kalifornijoje. Ši 360 laipsnių dangaus skliauto nuotrauka sudėta iš 30 kadrų, fotografuotų prieš dvejus metus išdžiūvusio ežero dugne, pramintame Lenktynių dykuma (Racetrack Playa). Nuotraukos buvo skaitmeniniu būdu ištemptos ir sudėtos taip, kad vaizdas tilptų į vieną stačiakampį. Dešinėje, priekyje, matyti neįprastas akmuo, kurį ant Lenktynių dykumos paviršiaus, po lietaus tapusio slidžiu, stumia stiprūs vėjai. Tolumoje – naktinio dangaus didybė, tūkstančiai žvaigždžių ir gausybė žvaigždynų. Šviesi juosta viduryje – išlenktas Paukščių Takas . Dirbtinės miestų ir kelių šviesos, šviečiančios į dangų ir atsispindinčios atmosferoje, gresia užgožti tokius tamsius dangaus plotus ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje, todėl Tarptautinė tamsaus dangaus bendrija (International Dark-Sky Association) ir JAV Nacionalinio parko tarnyba (US National Parks Service) siūlo būdų nakties tamsai apsaugoti: naudoti iš viršaus dengtus gatvių šviestuvus, tinkamai nukreiptus ir taupius šviesos šaltinius.