Paskelbta

Maknoto kometos geležinė uodega

Šių metų pradžioje žėrėjusi Žemės planetos danguje Maknoto (McNaught) kometa čia nufotografuota iš erdvėlaivio Stereo A . Maknoto kometos dujų skraistė (koma) tokia šviesi, kad jos atvaizdas išlaikytoje nuotraukoje ištįso į ilgą liniją apačioje. Skaisčioji Venera viršuje, kairiajame kampe, taip pat tarsi aštrus šviesos peilis kerta šį vaizdą. Tačiau jautri skaitmeninė kamera tiksliai perteikia žymiosios Maknoto dulkinės uodegos skiautes, nutįsusias daugiau negu 30 milijonų kilometrų plote į viršų, vaizdo dešinėje. Anksčiau manyta, kad atskirai išlinkusi, blausi juosta dulkinės uodegos kairėje yra kometoms būdinga joninė uodega, susikurianti iš įelektrintų atomų, kurių pluoštus nuo kometos nupučia Saulės vėjas. Tačiau atidžiau ištyrus paaiškėjo, kad ši uodega yra iš neutralių geležies atomų, dėl Saulės šviesos slėgio nustumtų nuo kometos. Tai pirmoji atrasta kometos neutraliosios geležies uodega. Geležies atomai, manoma, atsiranda iš kometos branduolio dulkių smilčių, kuriose yra geležies ir sieros mineralo trolito (FeS).

Paskelbta

Mažoji NGC 4449

Kartais atrodo, kad visa garbė tenka didingosioms spiralinėms galaktikoms. Naujai susikūrę, šviesūs, žydri žvaigždžių spiečiai išilgai puošnių, simetriškų spiralinių vijų iš tiesų prikausto dėmesį. Bet mažose netaisyklingose galaktikose, tokiose kaip NGC 4449, taip pat kuriasi žvaigždės. Ši gerai ištirta galaktika yra nutolusi apie 12 milijonų šviesmečių nuo Saulės. Ji dydžiu panaši į mūsiškės Galaktikos palydovę – Didžiojo Magelano Debesies galaktiką, su kuria dažnai lyginama. Čia – puiki spalvota nuotrauka, kurioje geria matyti NGC 4449 skersė, taip pat būdinga Didžiojo Magelano Debesies galaktikai, nusėta jaunų, žydrų žvaigždžių spiečių. Galaktikos apačioje rausvai švyti vandenilio atomų dujos, išduodančios masyvių žvaigždžių gimimo plotus. NGC 4449 priklauso grupei galaktikų Skalikų žvaigždyne. Astronomai mano, kad NGC 444 žvaigždėdarą paveikė sąveika su kaimyninėmis galaktikomis.

Paskelbta

Rytmetys planetoje Glizas 581c

Kaip atrodytų rytmetys užsaulinėje planetoje Glizas 581c (Gliese 581c)? Čai matote vieno dailininko nuomonę. Glizas 581c yra labiausiai į Žemę panaši iš visų iki šiol atrastų planetų už Saulės sistemos ribų, nutolusi nuo mūsų vos 20 šviesmečių. Žmonių negyvenamoje planetoje rytmetį nušviestų ne Saulė, o raudonoji nykštukė – mažesnė ir raudonesnė už mūsų Saulę. Tačiau viena iš ten atrastų planetų skrieja būtent tame ruože, kur galima gyvybė – kur planetos paviršiuje gali būti skysto vandens, o ne sušalusio į visišką ledą ar virtusio garais nuo didžiulės kaitros. Nors atrastoji planeta daug skiriasi nuo Žemės – skrieja arčiau žvaigždės negu Merkurijus prie Saulės, jos masė penkis kartus mažesnė už Žemės – spėjama, kad ten gali būti ne tik vandenynų, bet ir vandenynuose užsimezgusios gyvybės. Jeigu tolimesni tyrimai patvirtintų, kad ten teliūskuoja vanduo, planeta Glizas 581c taptų verta ateities tarpžvaigždinių kelionių stotele ar bent būtų ieškoma galimybių pralėkti pro šalį. Čia matote piešinį, kaip galbūt atrodo žvaigždė Glizas 581, kylanti už debesų virš ramaus vandenyno, savo planetoje Glizas 581c.

Paskelbta

Veneros pietų poliuje sūkuriuojantys debesys

Kas ten vyksta Veneros pietų poliuje? Tai sužinoti astronomai pasiuntė erdvėlaivį robotą „Veneros Ekspresas“ (Venus Express). Jis šiuo metu skrieja aplink kaitriąją Žemės dvynę tiesiai po jos sukimosi ašimi. Duomenys iš „Veneros Ekspreso“ patvirtina, kad ten šėlsta įspūdingas, masyvus audrų sūkurys, panašūs į neseniai atrastą verpetą Saturno pietų poliuje. Čia matote du infraraudonųjų spindulių vaizdus. Kairėje – Veneros dienos pusė, šviečianti daugiausia dėl atsispindinčios Saulės šviesos, ir dešinėje – nakties pusė, infraraudonaisiais spinduliais šviečianti daugiausia dėl vidinės šilumos. Veneros poliaus verpetas – tai nedidelis apskritimas ties viduriu, dešinėje nuotraukoje. Iš arti patyrinėję kitas pietų poliaus nuotraukas, astronomai nustebo atradę dar vieną verpetą, o tai galėtų reikšti, kad keistieji Veneros debesų sūkuriai, skirtingai nuo uraganų Žemėje, turi dvi akis. Kaip susikūrė dviakis verpetas, šiuo metu tiriama. Šios nuotraukos buvo fotografuotos praeitais metais. Naujausi, šimtą kartų smulkesnių detalių vaizdai iš „Veneros Ekspreso“ vis dar apdorojami.

Paskelbta

Kilio ūko dulkių stulpas

Šio tarpžvaigždinio žvėries galvoje slepiasi po truputį jį ardanti žvaigždė. Žvėris – iš tiesų, negyva dujų ir dulkių kolona – yra daugiau negu šviesmečio ilgio. Žvaigždė, kurios nematyti už šviesą sugeriančių dulkių, drasko ūką didelės energijos dalelių pliūpsniais: vienas jų gerai matyti skrodžiantis ūką ir lekiantis į šonus – styrantis tarsi žvėries ragai. Tokie mūšiai vyksta visame žvaigždėdaros apimtame Kilio ūke. Galų gale, per ateinančius 100 tūkstančių metų, žvaigždės nugalės ir visiškai sugriaus jas sukūrusią koloną, pačios tapdamos nauju padrikuoju spiečiumi. Rausvi taškeliai yra naujos žvaigždės, jau išsivadavusios iš jas pagimdžiusio žvėries apvalkalų. Ši nuotrauka yra tik dalelė nepaprastai detalios Kilio ūko nuotraukos, išleistos praeitą savaitę, kuri buvo tarsi mozaika sudėliota iš gausybės atskirų kadrų, fotografuotų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Ūką sprogdinantys, žvaigždės išsviesti didelės energijos dalelių tumulai vadinami Herbigo ir Aro (Herbig-Haro) objektais. Kaip žvaigždė išspjauna Herbigo-Aro objektus, astronomai dar tiria, tačiau manoma, kad turbūt prie to prisideda sąnašų (akrecijos) diskas, besivyniojantis aplink vieną dvinarę žvaigždę, grobiančią kitos žvaigždės medžiagą. Dar vienas įspūdingas Herbigo-Aro objektas matyti šios nuotraukos didesnės iškarpos apačioje.

Paskelbta

Didžiulis ir šviesus Vabalo ūkas

Ryškūs spiečiai ir ūkai Žemės planetos danguje dažnai gauna gėlių ar vabzdžių vardus, taigi NGC 6302, pramintas Vabalo ūku, irgi nėra išimtis. Tačiau šio planetiškojo ūko viduje plaka išskirtinė, nepaprastai karšta žvaigždė, kurios paviršiaus temperatūra yra apie 250 tūkstančių laipsnių Celsijaus. Ji itin smarkiai spinduliuoja ultravioletinę šviesą, tačiau nuo žmogaus akims pasiekiamų regimųjų spindulių žvaigždę slepia tankus ir storas dulkių žiedas (toras). Čia matote įspūdingai aiškią, priartintą, mirštančios ūko žvaigždės nuotrauką, fotografuotą pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Tarsi milžiniškas riestainis, kurio ertmėje pilna šviesių jonizuotų dujų, dulkių žiedas supa žvaigždę viršutiniame dešiniajame nuotraukos kampe, į mus atsisukęs beveik tiesiai iš krašto, todėl taip keistai atrodantis. Neseniai šiame dulkių žiede rasta molekulinio vandenilio skleidžiamų šviesos bangų. Ūkas NGC 6302 yra maždaug už 4 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų voragyvio Skorpiono žvaigždyne.

Paskelbta

Jaunas Mėnulis ir Sesutės žvaigždės

Šioje nuotraukoje, fotografuotoje balandžio 19 d., matyti jauno Mėnulio pjautuvas retų debesų nuklotame vakariniame danguje šalia septynių sesučių Plejadžių – Sietyno žvaigždžių. Paprastai žymusis Sietynas astronomų nuotraukose matyti apsuptas melsvų atspindžio ūkų , tačiau čia juos išblukino ryški Mėnulio šviesa ir uždengė padriki debesys. Nors nuotrauka išlaikyta ilgiau negu reikėtų trijų dienų jaunaties pjautuvui fotografuoti, gerai matyti šešėlyje likusios Mėnulio pusės paviršius, apšviestas nuo Žemės atsispindinčios Saulės šviesos. Vos prieš savaitę ir skaisčioji Venera rymojo šalia sesučių. Ji dar nespėjo toli nukeliauti nuo Sietyno ir vis dar karaliauja vakarų dangaus skliaute užsidėjusi Vakarinės žvaigždės karūną.

Paskelbta

Galaktika M81 Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne

Didžiulė ir puošni spiralinė galaktika M81, viena šviesiausių galaktikų Žemės planetos danguje ir dydžiu panaši į mūsų Galaktiką, plyti už 11,8 milijonų šviesmečių nuo mūsų šiaurinio dangaus skliauto Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne. Šioje nepaprastai skvarbioje nuotraukoje aiškiai matyti ne tik šviesus gelsvas jos branduolys, bet ir blausesni šviesuliai milžiniškose melsvose galaktikos spiralinėse vijose ir plačiai išsidraikiusios kosminių dulkių gijos. Virš M81 matyti jos palydovė – galaktika nykštukė Holmbergas IX (Holmberg IX), kurios viršuje rausvai šviečia ryški, didžiulė žvaigždėdaros dėmė. M81 ir Holmbergo IX šviesa mus pasiekia atlėkusi ne tik iš už mūsų Galaktikos žvaigždžių, bet ir už retų, blausių dulkių debesų. Palyginti mažai ištirti dulkių debesys stūkso už kelių šimtų šviesmečių nuo Saulės, iškilę aukštai virš mūsų Galaktikos plokštumos. Išsidraikę visoje nuotraukoje, truputį gausiau dešinėje, dulkių debesys atspindi daugialypę Galaktikos žvaigždžių šviesą ir vadinami bendrą šviesos srautą atspindinčiais ūkais.

Paskelbta

Glizas 581 ir terpė gyvybei

Niekuo neišsiskirianti, gal tik truputį ryškesnė už kaimynes, žvaigždutė nuotraukos centre yra Glizas 581 (Gliese 581) – taip žymima artimųjų žvaigždžių kataloge, pradėtame kurti ir pavadintame vokiečių astronomo Viljamo Glizo (Wilhelm Gliese) vardu. Žvaigždė Glizas 581 yra vos už 20 šviesmečių nuo mūsų Svarstyklių žvaigždyne. Astronomai neseniai paskelbė atradę didžiulę planetų sistemą aplink Glizą 581, o tarp jų ir labiausiai į Žemę panašią planetą iš visų iki šiol rastų už Saulės sistemos ribų. Tačiau Glizas 581 nėra į Saulę panaši žvaigždė. Tai raudonoji nykštukė, daug mažesnė ir šaltesnė už mūsų gimtąją žvaigždę. Visgi, mažiausia iš jos planetų, spėjama, skriejančių aplink Glizą 581, yra penkis kartus masyvesnė už Žemę ir maždaug 1,5 didesnio skersmens. Ši žemė milžinė apsuka aplink žvaigždę kas 13 dienų, 14 kartų mažiau nutolusi nuo savo gimtojo šviesulio, negu Žemė nuo Saulės. Kadangi ši planeta skrieja arti šaltos žvaigždės, jos paviršiaus temperatūra, manoma, yra tarp 0 ir 40 laipsnių Celsijaus. Vadinasi, vanduo joje gali būti skystas, o tai – tinkama terpė gyvybei.

Paskelbta

Kilio ūkas pro Hablo teleskopą

Viename šviesiausių Paukščių Tako ruožų yra išsiliejęs ir vienas paslaptingiausių ūkų. Tai didysis Kilio ūkas, žymimas NGC 3372, kuriame yra kintančių plotų ir gausybė masyvių žvaigždžių. Viena iš jų – Kilio η (eta) , didžiausios energijos ūko žvaigždė – buvo viena šviesiausių žvaigždžių danguje iki 1830 m., tačiau po to staiga nugeso. Rakto Skylutės ūkas, truputį į kairę nuotraukos centro, yra priglaudęs keletą didžiausios masės žvaigždžių iš visų atrastų iki šiol ir laikui bėgant irgi kinta. Visas Kilio ūkas tęsiasi daugiau negu 300 šviesmečių ir yra maždaug už 7500 šviesmečių nuo mūsų Kilio žvaigždyne. Čia matote vieną didžiausios raiškos Kilio ūko vaizdų iš visų kada nors gautų, sudėtą iš 48 didelės raiškos nuotraukų, fotografuotų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą ir nuspalvotų pagal vaizdus iš Žemės. Ši sudėtinė nuotrauka buvo skirta 17-osioms Hablo teleskopo metinėms paminėti. Galite pamatyti plačiakampę su paaiškinimais ir didinamą šio vaizdo versiją.