Paskelbta

Juodosios Akies galaktika M64

Ši šviesi ir puošni spiralinė galaktika Mesje 64 (Messier 64, M64) kartais dar yra vadinama Juodosios Akies galaktika. M64 yra už maždaug 17 milijonų šviesmečių šiaurės skliauto Berenikės Garbanų žvaigždyne. Tamsūs debesys aplink M64 centrą, pelnę galaktikai Juodosios Akies vardą, iš tiesų yra milžiniški, šviesai nepralaidūs dulkių debesys, kuriuose vyksta žvaigždėdara. Bet tai ne vienintelė išskirtinė galaktikos savybė. Stebėjimai rodo, kad M64 sudaro dvi aplink centrą besisukančios žvaigždžių sistemos. Viena yra viduje, apimanti 3 tūkstančių šviesmečių skersmens plotą, kita išorėje, nusidriekusi apie 40 tūkstančių šviesmečių ir besisukanti į skirtingą pusę. Astronomai spėja, kad Juodosios Akies dulkių „rainelė“ ir priešingos sūkurių kryptys atsirado susiliejus dviems skirtingoms galaktikoms.

Paskelbta

Lazeris nusitaikęs į Galaktikos centrą

Kodėl žmonės nukreipė galingą lazerį į mūsų Galaktikos centrą? Laimei, tai ne Galaktikos karo pradžia, o tik astronomai, kurie dirba su Didžiuoju teleskopu (Very Large Telescope, VLT) Čilėje ir matuoja nuolat kintančios Žemės atmosferos iškraipymus. Lazeris sukuria dirbtinę žvaigždę. Nuolat žymėdami dideliame aukštyje lazerio sužadintų atomų švytėjimą astronomai akimirksniu nustato atmosferos pokyčius. Ši informacija nusiunčiama Didžiojo teleskopo veidrodžiui, kuris šiek tiek pakreipiamas, kad sumažintų atsiradusius trikdžius. Šį kartą Didysis teleskopas stebėjo tolimą mūsų Galaktikos centrą, taigi išties buvo būtina matuoti žemiečių atmosferos pokyčius. Jeigu jaudinatės dėl tarpgalaktinių karų, tai neverta: žiūrint iš Galaktikos centro galingojo lazerio šviesa susilietų su Saulės šviesa ir abi kartu atrodytų tik kaip blausi tolima žvaigždutė.

Paskelbta

Keturios HD 98800 saulės

Kaip atrodytų dangus, jeigu jame šviestų keturios saulės? Toks dangus supa HD 98800 planetas – žinoma, jeigu tokių yra. HD 98800 yra daugianarė žvaigždžių sistema maždaug už 150 šviesmečių nuo Žemės, žemiečių Galaktikos dalyje. Astronomai jau daug metų žino, kad HD 98800 yra pora dvinarių žvaigždžių, o vieną jų porą supa dulkių diskas. Žvaigždžių poros viena nuo kitos nutolusios maždaug 50 astronominių vienetų – šiek tiek daugiau, negu nuo Saulės nuskriejęs Plutonas. Tačiau neseniai gauti infraraudonųjų spindulių duomenys iš Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo, besisukančio aplink mūsų planetą, rodo, kad dulkių diske gali būti plyšių, kuriuos tikėtina iššlavė viduje skriejančios planetos. Jeigu taip, viena iš planetų matyt sukasi panašiu atstumu, kaip Marsas aplink mūsų gimtąją žvaigždę. Čia matote dailininko nupieštą spėjamą HD 98800 vaizdą iš arti.

Paskelbta

Kentauro A centre

Aktyviosios galaktikos Kentauro A centrinę sritį supa pasakiškas kratinys, kuriame maišosi jauni žydrų žvaigždžių spiečiai, milžiniški švytinčių dujų debesys ir akį rėžiančios tamsios dulkių juostos. Šis mozaikinis tikrų spalvų vaizdas sudėtas iš žydros, žalios ir raudonos šviesos nuotraukų, gautų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. Infraraudonųjų spindulių Hablo kosminio teleskopo nuotraukos rodo, kad šio galingo verpeto centre slepiasi didžiulis kosminės medžiagos diskas, spirale besisukantis ir krentantis į juodąją bedugnę, milijardus kartų masyvesnę už Saulę! Spėjama, kad Kentauro A – tai susidūrusios dvi galaktikos. Susidūrimą iškentusias jų nuolaužas po truputį ryja juodoji bedugnė. Kentauro A ir kitos aktyviosios galaktikos skleidžia ypač stiprius radijo, rentgeno ir gama spindulius. Astronomai mano, kad dėl to kaltas juodosios bedugnės užkurtas variklis galaktikos centre. Tačiau Kentauro A, ne taip kaip kitos aktyviosios galaktikos, yra palyginti arti – vos už 10 milijonų šviesmečių – ir puikiai tinka šiems galingiems energijos šaltiniams tirti.

Paskelbta

Tamsioji pilnatis

Šviečianti Mėnulio pilnatis žemiečiams šį pirmadienį atrodys ne tokia. Šis vaizdas tarsi mozaika buvo sudėtas iš 18 skaitmeninių nuotraukų, fotografuotų praėjus vos septynioms valandoms nuo tos akimirkos, kai Mėnulis astronomų matavimais pasiekė tikslų pilnaties tašką, t. y. stebint nuo Žemės tapo daugiausia apšviestas. Tačiau jo šviesūs ir tamsūs taškai buvo pakeisti atvirkštiniais (invertuoti) tarsi nespalvotos nuotraukos negatyve. Mums įprasti nuo didžiojo Tycho kraterio išvagoti šviesūs spinduliai pietų pusrutulyje (apačioje) čia driekiasi tamsiomis šaknimis, išsikerojusiomis nuo smūgio išmuštos 85 kilometrų skersmens duobės. Ir atvirkščiai – paprastai tamsios Mėnulio jūros čia nudažytos spindinčiu sidabru. Tradiciškai ant astronominių fotografinių plokštelių būdavo įamžinami nuotraukų negatyvai – tam, kad būtų galima geriau įžiūrėti smulkias ir blausias detales.

Paskelbta

Mažoji galaktikėlė NGC 4449 iš arti

Daugiausia garbės paprastai susilaukia didžiosios spiralinės galaktikos. Simetriškai nusidriekusios puošnios spiralinės vijos, nusagstytos jaunų, šviesių žydrųjų žvaigždžių spiečių išties traukia žvilgsnį. Tačiau mažytėse netaisyklingosiose galaktikėlėse, tokiose kaip NGC 4449, kuri nuo mūsų nutolusi apie 12 milijonų šviesmečių, taip pat gimsta žvaigždės. Ir iš tiesų aiškioje nuotraukoje pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą iš arti matyti gausybė rausvų žvaigždėdaros sričių ir jaunų žydrųjų žvaigždžių spiečių, šioje daug tyrinėtoje galaktikėlėje. Tarsi nedidukė sala Visatoje, mažiau negu 20 tūkstančių šviesmečių skersmens galaktika dydžiu panaši ir dėl to dažnai lyginama su mūsų gimtosios Galaktikos palydove – Didžiojo Magelano Debesies galaktika. NGC 4449 priklauso galaktikų grupei, nuo Žemės matomai Skalikų žvaigždyno plotuose.

Paskelbta

Saulė toliausiai nuo mūsų

Kada metuose Saulė būna labiausiai nutolusi nuo Žemės? Kaip tik taip atsitiko šį savaitgalį. Nors dažniausiai žmonės mano, kad Saulė toliausiai nuo mūsų skrieja žiemą, kada šalta, tačiau iš tikrųjų metų laikai kinta dėl kitų priežasčių. Vasaros kaitrą ir žiemos šaltį daugiausia lemia dienos valandų trukmė ir kiek aukštai Saulė pakyla. Pavyzdžiui, šiauriniame Žemės pusrutulyje dėl planetos ašies posvyrio žiemą Saulė pakyla virš horizonto gerokai žemiau ir išbūna ten trumpiau, negu vasarą. Čia matote santykinį Saulės dydį – kokia ji būna matoma didžiausia ir mažiausia. Kairėje – kai mūsų gimtoji žvaigždė būna arčiausiai Žemės sausį (šiaurinio pusrutulio žiemą) ir dešinėje – liepą (šiaurinio pusrutulio vasarą). Mums matomas Saulės dydis (kampinis dydis) pastebimai mažesnis liepą, kai žvaigždė gerokai labiau nutola nuo žemiečių. Jeigu Žemė aplink Saulę skrietų lygiu apskritimu, žvaigždę matytume visada tokio pat dydžio. Šios dvi Saulės nuotraukos buvo fotografuotos Ispanijoje 2006 m., tačiau tokius pat vaizdus galite stebėti kiekvienais metais iš bet kurios vietos ant Žemės paviršiaus.

Paskelbta

Neįprasti Saturno Dionės krateriai

Kodėl viena Dionės pusė daugiau nusėta krateriais, negu kita? Dionė aplink Saturną skrieja atsukusi visada tą pačią pusę. Panašiai dangumi aplink Žemę rieda ir mūsų Mėnulis. Dionė skinasi kelią orbita vieną pusrutulį atsukusi į priekį, kitą – į nugarą, tad didžioji dauguma smūgių turėtų tekti kosminio kūno priekiui. Tačiau Dionės priekinė pusė yra mažiau kraterėta, negu nugarinė! Galima būtų paaiškinti tuo, kad kai kurių iš smūgių būta tokių galingų, jog jie apsukę palydovą ir ta pusė, kuriai jų tekdavo daugiausia, tapo nugarine, kol palydovas nustojo sukęsis aplink savo ašį ir vėl sukibo su žieduotąja planeta. Čia matote Dionės nuotrauką, kurios viršuje – kraterėtoji palydovo pusė.

Paskelbta

Į Mėnulį nusitaikęs šešėlis

Kodėl kosminės šaudyklės (šatlo) pakilimo dūmų šešėlis turėtų taikytis į Mėnulį? 2001 m. pradžioje, paleidžiant Atlantidos (Atlantis) šaudyklę, atsitiktinai Saulė, Žemė, Mėnulis ir nešančioji raketa atsidūrė tinkamose vietose šiam neįprastam vaizdui nufotografuoti. O tai nėra taip paprasta. Visų pirma kosminės šaudyklės palikti dūmai ilgą šešėlį žemyn meta tik per saulėlydį arba saulėtekį. Ilgiausias šešėlis, nusitęsęs iki pat horizonto, būna ką tik Saulei nusileidus. Galų gale tik per pilnatį Saulė ir Mėnulis būna skirtingose Žemės planetos dangaus pusėse. Tuomet, ką tik po saulėlydžio, Saulė atsiduria šiek tik žemiau horizonto, o Mėnulis – šiek tiek aukščiau, lygiai priešingoje pusėje. Todėl tąkart, kai Atlantida pakilo Saulei nusileidus, kosminės šaudyklės išmestų dūmų šešėlis nusidriekė tolyn nuo skaisčiosios žvaigždės iki pat kitos horizonto pusės ir atsitiktinai nusitaikė į Mėnulio pilnatį.

Paskelbta

Trimatė pilnatis

Išsitraukite raudonus-mėlynus akinius ir pasigrožėkite šiuo puikiu Mėnulio pilnaties trimačiu vaizdu (anaglifu). Trimatė nuotrauka sukuriama sudėjus du tos pačios vietos vaizdus, fotografuotus iš skirtingų kampų, tarsi matytus atskirai dešine ir kaire akimi. Nors nustebsite, tačiau gauti tokią Mėnulio nuotrauką žemiečiams yra labai paprasta – tereikia trupučio kantrybės. Šiuos vaizdus trimatei nuotraukai fotografas Lorenas Lavederis (Laurent Laveder) darė su dviejų mėnesių pertrauka: 2006 m. lapkritį ir 2007 m. sausį. Skirtingų kampų vaizdus jam gauti padėjo regimasis Mėnulio svyravimas (libracija), kai mūsų planetos palydovas, skriedamas orbita, atsuka ne visada lygiai tą patį paviršiaus plotą.