Paskelbta

Trimatis Saulės vaizdas

Kaip atrodo Saulė trijuose erdvės matmenyse? Kad tai sužinotų, NASA mokslininkai paleido į kosmosą du palydovus Stereo, iš kurių galima gauti trimačių Saulės vaizdų, panašiai kaip dvi žmogaus akys atstu viena nuo kitos mato trimačius vaizdus Žemėje. Juk Saulės paviršiaus raštų žmonių akys negali įžiūrėti – ji pernelyg skaisti ir pernelyg toli, o nuotraukose vaizdas tik dviejų matmenų. Trimačiai vaizdai galėtų leisti astronomams naujai patyrinėti greitai kintančios Saulės paviršių, kad geriau suprastų ir galėtų nuspėti tokius reiškinius, kaip vainiko masės čiurkšles ir saulės žybsniai, kurie veikia Žemę, palydovus ir astronautus orbitose aplink Žemę. Čia matote trimatį mūsų gimtosios žvaigždės vaizdą, skaitmeniniu būdu sudėtą į vieną iš dviejų vienu metu fotografuotų nuotraukų iš Stereo A ir Stereo B erdvėlaivių. Tai vienas pirmųjų kada nors fotografuotų trimačių Saulės vaizdų. Norėdami išvysti tikrąjį vaizdą, turėtumėte užsidėti raudonus-mėlynus akinius, kurių viena akis raudono, kita – mėlyno stiklo ar filtro. Vaizdo viršuje net matyti, kaip verdančiame ir kunkuliuojančiame Saulės paviršiuje ištryško didžiulis protuberantas.

Paskelbta

Erdvėlaivis artėja prie kosminės stoties

Pro Tarptautinės kosminės stoties langą atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Galima išvysti milžinišką margaspalvę Žemę, begalinį juodą dangų, o kartais net ir stoties aplankyti atskrendantį erdvėlaivį. Taip nutiko ir praeitų metų rugsėjo 20 d., kai erdvėlaivis Soyuz TMA-9 atskraidino ne tik papildomų atsargų, bet ir tris naujus astronautus. Vos kelias dienas prieš fotografuojant šią nuotrauką nuo stoties atgal į Žemę pasuko JAV kosminė šaudyklė (šatlas) Atlantida (Atlantis). Šį kartą trys atvykstantys astronautai buvo amerikietis Maiklas E. Lopesas-Alegrija (Michael E. Lopez-Alegria), rusas Michailas Tiurinas (Mikhail Tyurin) ir iraniečių kilmės amerikietė Anušė Ansari (Anousheh Ansari). Anušė Ansari lankėsi Tarptautinėje kosminėje stotyje labai trumpai, kaip Rusijos federalinės kosmoso agentūros turistė, nusipirkusi bilietą, ir savo įspūdžius aprašė garsiame viešajame dienoraštyje internete. Lopesas-Alegrija buvo kapitonu šios Tarptautinės kosminės stoties komandos, pramintos Ekspedicija 14, kuriai taip pat priklausė skrydžių inžinierius ir Soyuz pilotas Tiurinas, amerikietė skrydžių inžinierė Sunita Viljams (Sunita Williams) ir vokietis skrydžių inžinierius Tomas Reiteris (Thomas Reiter). Tiurinas ir Lopez-Alegrija į Žemę grįžo tik praeitą savaitę.

Paskelbta

Lygus Itokavos asteroido paviršius

Kodėl dalis šio asteroido paviršiaus tokia lygi? Niekas iki šiol nežino, tačiau manoma, kad taip yra dėl jo vidinių savybių: Itokavos (Itokawa) asteroidas savo sandara labiau primena akmenų šūsnį nei kietą uolą. Keistąjį asteroidą neseniai aplankė japonų nepilotuojamas erdvėlaivis Hajabusa (Hayabusa), kuris mokslininkams paliudijo keistąją kosminio kūno struktūrą ir paviršių, paslaptingai nedaug tenusėtą krateriais. Mokslininkai, ištyrę ribą tarp lygaus ir grublėto Itokavos paviršiaus, spėja, kad asteroidui virpant mažesni ir didesni akmenys viršutiniuose paviršiaus sluoksniuose atsisijoja, tarsi žirniai, didesni susirenkantys dubens paviršiuje. 2005 m. pabaigoje erdvėlaivis Hajabusa nusileido ant lygiosios asteroido dykumos, pavadintos MUSES jūra (MUSES – taip vadinamas šis projektas), ir pririnko grunto pavyzdžių, kurie bus nuskraidinti į Žemę tyrimams. Dėl susisiekimo su nepilotuojamu erdvėlaiviu kliūčių, jo skrydis link gimtosios planetos buvo atidėtas, tačiau jau šį mėnesį tikimąsi erdvėlaivis pradės ilgąją trijų metų kelionę atgal į Žemę. Kompiuteriu sukurti ateities spėjimai rodo, kad 500 metrų skersmens Itokavos asteroidas atsitrenks į Žemę per ateinančius kelis milijonus metų.

Paskelbta

Trimatis Marso Veidas

Turėtumėte išsitraukti savo raudonus-mėlynus akinius ir pasigrožėti šiuo išdūlėjusiu stalkalniu Marse. 1976 m. NASA pranešime buvo rašyta, kad ši uola nepaprastai primena žmogaus veidą, todėl ji taip ir liko praminta Marso Veidu. Šis aiškus trimatis vaizdas sukurtas iš didelės skyros nuotraukų, fotografuotų iš dviejų skirtingų erdvėlaivių, skriejusių aplink raudonąją planetą: Marso žvalgymo orbitinio erdvėlaivio (Mars Reconnaissance Orbiter) ir Marso visuotinių tyrimų erdvėlaivio (Mars Global Surveyor). Čia matyti grublėtas paviršius, maždaug 2 kilometrų pločio, ir vieniša kalva, panaši į stalkalnius Žemės planetoje, iškilusi apie 240 metrų virš marsiečių lygumų Kidonijoje, Marso planetoje. Šioje įspūdingoje trimatėje nuotraukoje santykinis kalvos aukštis gerokai padidintas.

Paskelbta

Žemė ir Mėnulis Panteone

Ar tai galėtų būti Žemės ir Mėnulio nuotrauka iš kosmoso? Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo: kraterių nusėtas Mėnulis šalia žydro, į atmosferą susisupusio Žemės skritulio. Tačiau iš tikrųjų tai žvilgsnis į viršų, į senosios visų dievų šventyklos Romoje – Panteono, skliautą. Žydrasis skritulys – tai Žemės dangaus lopinėlis, kuris matyti pro devynių metrų skersmens kiaurymę pačiame kupolo viduryje. Apskrita kiaurymė, vadinama akimi, buvo skirta šviesai patekti į milžiniško pastato vidų. Tarsi Mėnulis atrodo vidinis briaunotas kupolo paviršius, pro akį krentančių spindulių apibrėžtas. Panteono kupolas – tai senųjų Romos architektorių ir inžinierių palikimas. Istorikas Sorenas Dalsgardas (Soeren Dalsgaard) šią daugiaprasmę nuotrauką nufotografavo vasarį. Jis sakė, kad jau beveik du tūkstantmečius Saulės spinduliai miną tą patį kelia Panteono kupolo viduje, kaip ir tikroji Saulė mūsų dangaus skliaute.

Paskelbta

Kentauro ω (omega)

Kentauras yra vienas įspūdingiausių pietų dangaus skliauto žvaigždynų, Lietuvoje matoma tik pati šiaurinė jo dalis. Per šį galiūną driekiasi Paukščių Takas, jame spindi Saulei arčiausia žvaigždė , priklausanti Kentauro α (alfa) sistemai, ir didžiausias kamuolinis žvaigždžių spiečius mūsų galaktikoje – Kentauro ω (omega), žymimas NGC 5139. Šioje ryškioje, pro teleskopą fotografuotoje Kentauro omegos nuotraukoje matyti pats spiečiaus vidurys – maždaug 10 milijonų žvaigždžių. Visas Kentauro omegos spiečius yra apie 150 šviesmečių skersmens ir pūpso už 15 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų. Tai didžiausias iš daugiau negu 150 mūsų galaktikos kūne (sferoide) atrastų klajojančių kamuolinių spiečių. Nors daugumos spiečių žvaigždės yra panašios savo amžiumi ir sandara, tačiau paslaptingoji Kentauro omega rodo, kad Visatoje yra ir kitokių kamuolinių spiečių, kuriuose buriasi ir seni, ir jauni, įvairios cheminės sudėties šviesuliai. Astronomai mano, kad Kentauro omega gali būti nedidelės galaktikėlės, susiliejusios su Paukščių Taku, branduolio likučiai.

Paskelbta

Skersės spiralinė galaktika NGC 1672

Yra daug spiralinių galaktikų su skerse per vidurį. Net mūsų gimtoji Galaktika, manoma, turi nedidelę skersę, kaip ir šioje neseniai iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo gautoje nuotraukoje sustingusi skersės spiralinė galaktika NGC 1672. Čia gerai matyti tamsios dulkių juostos, jauni šviesių žydrų žvaigždžių spiečiai, rausvi švytintys (emisiniai) vandenilio dujų ūkai, ilga šviesi skersė per vidurį ir šviesus veiklus branduolys, kuriame, matyt, karaliauja nepaprastai masyvi juodoji bedugnė. Šviesai tenka maždaug 60 milijonų metų keliauti nuo galaktikos NGC 1672 iki kol pasiekia mus Žemėje. Skersės spiralinė galaktika NGC 1672 yra 75 tūkstančių šviesmečių skersmens, ji šviečia Auksinės Žuvies žvaigždyne. Astronomai tiria šią galaktiką, norėdami geriau suprasti, kaip spiralinių vijų skersė įtakoja galaktikos viduryje esančias žvaigždėdaros lysves.

Paskelbta

Ar garuojančioje planetoje HD 209458b yra vandens?

Planeta HD 209458b garuoja. Ji skrieja taip arti žvaigždės, kad įkaitusi ir išsiplėtusi planetos atmosfera tiesiog išsisklaido kosminėje erdvėje. Kai kurie astronomai, tirdami šią tolimą planetą, mano tarp garuojančių atmosferos dujų esant ir vandens. Šį ginčytiną atradimą, jeigu jis pasitvirtins, turėsime laikyti pirmuoju vandens buvimo už Saulės sistemos ribų įrodymu, vėl suteikiančiu vilčių, kad gyvybės gali būti ir kitur Visatoje. HD 209458b vadinama karštąja Jupiterio planeta, kadangi ji savo sandara panaši į Jupiterį, tačiau skrieja taip arti žvaigždės, kaip ir Merkurijus arti Saulės, kad smarkiai įkaista. Nors vandens kaitriojoje planetoje ieškoma remiantis iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo gautais šviesos bangų (spektroskopiniais) duomenimis, tačiau pati planetinė sistema yra per maža ir per blyški ją nufotografuoti. Todėl čia matote dailininko pieštą įsivaizduojamą HD 209458b planetą ir jos žvaigždę. Šios planetos atmosferos sudėties ir kitų užsaulinių planetų tyrimai tęsiami.

Paskelbta

Raudonas keturkampis ūkas MWC 922

Kodėl ūkas atrodo tarsi keturkampis? Niekas tvirtai nežino. Astronomai mano, kad karšta žvaigždžių sistema, žymima MWC 922, tūno panirusi į neįprastą ūką. Šiame vaizde sulipdytos infraraudonųjų spindulių nuotraukos, fotografuotos pro Heilo (Hale) teleskopą ant Palomaro kalno Kalifornijoje ir pro Keko II (Keck II) teleskopą ant Mauna Kea (havajiet. – Baltojo kalno) Havajuose. Vyrauja spėjimas, kad keturkampis ūkas atsirado iš centrinės žvaigždės ar kelių žvaigždžių, kurios artėdamos prie savo vystymosi pabaigos dėl nežinomų priežasčių išpūtė iš savęs dujų piltuvus, kurie ten pūpso beveik tiksliai vienas priešais kitą. Visai atsitiktinai ūką MWC 922 mes nuo Žemės matome iš šono, todėl piltuvai atrodo tarsi keturkampis. Tai, kad ten gali būti piltuvai, patvirtina ir iš centro styrantys stipinai, kurie, galimas dalykas, iš tikrųjų išsidėstę piltuvų sienelėse. Astronomai spėlioja, kad iš kito šono žiūrėdami į šį ūką matytume vaizdą, panašų į milžiniškus supernovos 1987A žiedus, o tai galėtų reikšti, kad MWC 922 viduje tūnanti žvaigždė vieną diena irgi gali sprogti kaip supernova.

Paskelbta

Venera virš ežeriuko

Šiomis dienomis rasti Venerą danguje visai paprasta. Iškart po saulėlydžio vakaruose ji žiba ryškiausiai iš visų naktinių žiburių – dėl to lietuvių praminta Vakarine. Jeigu išvysite Venerą šiąnakt, šalia lengvai rasite ir puošnųjį Sietyno žvaigždžių spiečių, dar vadinamą Plejadėmis, astronomų žymimą M45. Šioje sustingusio laiko nuotraukoje, fotografuotoje antradienį netoli Bolu, Turkijoje, Venera ir Sietynas matyti dešinėje. Šviesioji planeta netgi atsispindi romaus ežeriuko vandenyse. Kairėje Veneros spindi didysis Aldebaranas, V raidės pavidalo Hiadų (sen. liet. Dievo Darželio) žvaigždžių spiečiaus kampe . Dar kairiau – gerai pažįstamas Šienpjovių (Oriono) žvaigždynas, kurio šviesusis Rygelis, žibantis pačioje apačioje, taip pat atsispindi ežeriuko veidrodyje. Šuns žvaigždyno Sirijus (sen. liet. Skalikas) – šviesiausia dangaus žvaigždė kairiajame krašte. Tačiau jo apačioje mažas žiburėlis – tai ne dangaus žvaigždės atspindys, o tik žemiškos šviesos spindulėlis netoli kranto.