Paskelbta

Septynios Sesutės apsuptos dulkių

Paniręs kosminiuose debesyse maždaug už 400 šviesmečių nuo mūsų Sietyno padrikasis žvaigždžių spiečius, dar vadinamas Plejadėmis ar Septyniomis Sesutėmis, yra astronomų dažnai fotografuojamas ir atpažįstamas iš spiečių supančio įspūdingo žydro atspindžio ūko . Regimoji šviesa, kurios bangų ilgiai matomi žmogaus akimis, išsisklaido ir atsispindi nuo dulkių, tačiau šiame infraraudonųjų spindulių nuotraukoje, fotografuotoje pro Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą, švyti pačios dulkės. Sutartinių spalvų vaizdas apima maždaug 1 dangaus skliauto laipsnį, Sietyno tolyje tai atitinka 7 šviesmečius. Tirščiausios dulkių debesų vietos nuspalvotos gelsvai ir rausvai. Astronomai, tyrinėdami iš Spitzerio kosminio teleskopo gautus šio jauno, netoli nuo mūsų spindinčio, žvaigždžių spiečiaus vaizdus, atrado daug šaltų, mažos masės žvaigždžių – rudųjų nykštukių, pramintų nepavykusiomis žvaigždėmis, ir galimų planetinių nuolaužų žiedų. Norite šiąnakt išvysti Sietyną? Iškart po saulėlydžio ieškokite netoli Vakarinės Veneros – šviesiausio žiburio vakaruose.

Paskelbta

Kūgio ūko kaimynystėje

Šiame didingame vaizde įamžinti Kūgio ūko kaimynystėje, Vienaragio žvaigždyne, nusidriekę gausūs kosminiai vandenilio dujų ir dulkių debesys. Nedidelis, tamsus, šviesą sugeriančių dulkių debesis kairiajame vaizdo krašte, žemiau centro, šauna į viršų kūgio pavidalu, taip ir pramintas Kūgio ūku. Apsuptas rausvo vandenilio dujų švytėjimo, Kūgio ūkas nusitaikęs į šviesią melsvai-balkšvą Vienaragio S – keturnarę nepaprastai masyvių, karštų žvaigždžių sistemą. Vienaragio S supa įdomus rausvai švytintis ūkas, būdingas žvaigždėdaros sritims, o viršuje, Vienaragio S dešinėje, blyškiai švytinčio ūko priešakyje matyti tamsaus ūko dėmės. Gelsvas padrikasis žvaigždžių spiečius Triumpleris 5 (Trumpler 5) pabiręs šiek tiek žemiau vaizdo centro, o puošnus žydras atspindžio ūkas IC 2169 – dešiniajame krašte. Keistas nedidukas debesis pačioje apačioje, panašus į kometą, yra Kintantysis Hablo ūkas (Hubble’s Variable Nebula). Šis įspūdingas 2,5 laipsnių pločio spalvotas vaizdas tarsi mozaika buvo sulipdytas iš nuotraukų, kurioms prireikė daugiau negu 31 val. išlaikymo.

Paskelbta

Didžioji Heilo-Bopo kometa 1997 m.

Vos prieš dešimt metų Heilo-Bopo kometa skriejo aplink Saulę, papuošusi naktinį Žemės planetos dangų. Šioje įspūdingoje nuotraukoje, fotografuotoje neilgai trukus kai kometa kirto perihelį 1997 m. balandžio 1 d. (pralėkė arčiausiai Saulės), matyti ilgą laiką neužmirštos balkšva dulkinė ir melsva joninė uodegos. Joninė uodega čia nutįsusi per daugiau nei dešimt dangaus laipsnių, iki pat dvigubo žvaigždžių spiečiaus Persėjo žvaigždyne, o kometos galva siekia Almaką, šviesią Andromedos žvaigždę. Ar atsimenate Heilo-Bopo kometą? Fotografo sūnūs tikrai atsimena, tada jie nuotraukoje tebuvo 12 ir 15 metų. Didžioji Heilo-Bopo kometa buvo regima plika akimi nuo 1996 m. gegužės iki pat 1997 m. rugsėjo.

Paskelbta

Daugiau nei keturių matavimų Visata?

Ar mūsų Visata turi daugiau matavimų, negu mums įprasti keturi (trys erdvės matavimai ir vienas – laiko)? Vis daugiau mokslininkų griebiasi šios idėjos, kadangi ji atrodo visai tinkama net dviems didžiosioms mūsų pasaulio paslaptims paaiškinti. Visų pirma, kodėl visiškai priešingose pusėse nuo mūsų atsidūrusios ir milijonų šviesmečių atskirtos Visatos dalys atrodo tokios panašios viena į kitą, juk turėtų Visatos centras ir pakraščiai skirtis? Ir antra, kodėl Visatos geometrija neatrodo savaime kilusi iš tokios gausybės medžiagos, kurią ji, manoma, savyje talpina. Naujoji idėja taip pat vyrauja mėginant suderinti gravitacijos ir kvantinės mechanikos teorijas, pastaroji apima ir M teoriją (stygų teoriją) ir Rendelės-Sandramo (Randall-Sundrum) teoriją. Remiantis šiomis teorijomis kuriami daugiau negu keturis matavimus turinčių visatų modeliai ir tarp kitų dalykų bandoma paaiškinti, kodėl kai kurių kvantų energijos rūšių ir kosmologinės konstantos dydžiai tokie maži. Viršuje matote keturmatį penkiamačio kubo atvaizdą (hiperkubo, turinčio keturis erdvės matavimus, dar vadinamo teseraktu (tesseract)).

Paskelbta

Eifelio bokštas ir Mėnulis

Dangiškos ir žemiškos šviesos įamžintos šioje įspūdingoje nuotraukoje kartu su Mėnuliu visiško užtemimo metu, kovo 3 d. Priekyje – visiems gerai pažįstamas pavidalas, 300 m aukščio Eifelio bokštas, vienas lankomiausių pastatų pasaulyje. Žinoma, Mėnulis – dar didesnė įžymybė, deja, jame sunku pabuvoti. Paskutinį kartą į Mėnulį buvo nukeliavę astronautai Apolono 17 (Apollo 17) misijos metu beveik prieš 35 m.

Paskelbta

Mėnulis uždengia Saturno žiedus

Kovo 3 d. visišką Mėnulio užtemimą stebėjo daugybė Žemės gyventojų. Tačiau vos dieną prieš vienam kitam dangaus stebėtojui, esančiam tinkamoje planetos vietoje, galėjo pasisekti išvysti, kaip beveik pilnas Mėnulis paslepia jo užnugaryje atsidūrusį Saturną. Iš Selsio (Selsey), Jungtinėje Karalystėje, astronomas Pytas Lorensas (Pete Lawrence) stebėjo, kaip šviesus Mėnulio skritulio kraštas negailestingai uždengia didelę dalį Saturno įspūdingųjų žiedų. Ši sudėtinė nuotrauka gauta iš video kadrų. Pietūs yra viršuje, o Saturno padėtis parodyta kas 90 sekundžių. Filmuoti kadrai buvo suklijuoti į vieną vaizdą, o stipriai besiskiriantys Saturno ir Mėnulio paviršiaus šviesos spindesiai sulyginti.

Paskelbta

Galaktika Skraidančiosios Žuvies žvaigždyne

Sudarkyta galaktika NGC 2442 plyti pietų dangaus skliauto Skraidančiosios Žuvies žvaigždyne. Maždaug už 50 milijonų šviesmečių nuo mūsų abi jos spiralinės vijos teka iš gerai matomos centrinės skersės ir suteikia galaktikai grėsmingo kablio pavidalą. Šioje įspūdingoje spalvotoje nuotraukoje gerai matyti ir šviesą sugeriančios dulkių juostos, jaunų žydrųjų žvaigždžių spiečiai ir rausvos žvaigždėdaros sritys, apsupusios gelsvai šviečiančias senųjų žvaigždžių minias. Žvaigždėdaros regionai atrodo tankiau susispietę į šiaurę nukrypusioje (viršutinėje) spiralinėje vijoje. Astronomai spėja, kad galaktika suiro priartėjusi prie mažesnės galaktikos, kuri plyti už šios teleskopinės nuotraukos ribų. Čia vaizdas apima maždaug vieną šeštąją laipsnio arba 150 šviesmečių NGC 2442 tolyje.

Paskelbta

Skersinė spiralinė galaktika M95

Kodėl kai kurios spiralinės galaktikos netoli centro turi žiedą? M95 yra viena artimiausių didelių ir puošnių skersinių spiralinių galaktikų. Šioje nuotraukoje, neseniai darytoje pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą (CFHT) Havajuose, JAV, matyti ilgos spiralinės vijos, supintos iš šviesių žydrųjų žvaigždžių padrikųjų spiečių, tamsių dulkių juostų ir milijardų blausių žvaigždžių išsklaidytos šviesos. Spiralinių vijų viduryje pūpso trumpa skersė. Tačiau dauguma astronomų labiausiai domina šios galaktikos centrą apvijęs žiedas, truputį didesnio skersmens už skersę. Pagal neseniai iš Čandros (Chandra) rentgeno spindulių observatorijos darytas nuotraukas spėjama, kad žiedą supantys rentgeno spinduliai sklinda iš neseniai ten sprogusių supernovų. Taip pat atrasta, kad dėl neseniai atsiradusio dar smarkesnio žiedo švytėjimo kalti ir trumpalaikiai žvaigždėdaros pliūpsniai, nors dar nežinoma, kaip toks žiedas išlieka nesuiręs ilgesnį laikotarpį. Galaktika M95, dar žymima NGC 3351, tęsiasi apie 50 tūkstančių šviesmečių ir gali būti įžiūrima pro nedidelį teleskopą Liūto žvaigždyne.

Paskelbta

Puolant Marsą

Marsaeigis „Dvasia“ (Spirit) ir vėl puolė Marsą 2005 m. rugsėjį. Tačiau nors šioje nuotraukoje jis atrodo grėsmingai, tai buvo ir vėl tik mokslinė ataka. Robotui „Dvasia“ mokslininkai liepė iš arti ištirti kelias įdomias uolas netoli Sutuoktinio kalvos (Husband Hill) viršugalvio. „Dvasios“ panoraminė kamera pagavo marsaeigio įrangos tvirtinimo įrankį, kai robotas ruošėsi iš arčiau apžiūrėti uolienų atodangą, pavadintą Hilari (Hillary). „Dvasia“ ir jos dvynė „Galimybė“ jau daugiau nei trejus metus tyrinėja raudonąją planetą. Abiems marsaeigiams pavyko rasti įrodymų, kad marsiečiai kadaise turėjo vandens, tačiau nerado įrodymų, ar jų pačių būta.

Paskelbta

Taip sukasi Jupiteris

Jeigu kada užsimanytumėte priplaukti arčiau prie Jupiterio ir stebėti, kaip jis sukasi, ką išvystumėte? Šį jausmą teko patirti „Naujųjų horizontų“ erdvėlaiviui , kai šių metų pradžioje praskriejo pro didžiąją planetą. Paspaudę ant nuotraukos išvysite trumpą filmą – tai, ką regėjo automatinio erdvėlaivio kameros akys. Storoje didžiausios Saulės sistemos planetos atmosferoje matyti tamsių ir šviesesnių debesų gijos ir sruogelės, o taip pat ir milžiniški besisukantys viesulai. Kituose filmuose iš „Naujųjų horizontų“ ar kitų pro šalį skridusių erdvėlaivių netgi matyti, kaip didieji debesų sūkuriai juda šalia vienas kito. Jupiterio skersmuo maždaug 11 kartų didesnis nei Žemės, tačiau planeta apsisuka aplink savo ašį maždaug per 10 valandų. Erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ tęsia kelionę link Saulės sistemos pakraščių. Astronomai tikisi, kad jis sėkmingai pasieks Plutoną 2015 m.