Paskelbta

Einšteino Kryžiaus gravitacinis lęšis

Dauguma galaktikų turi vieną branduolį. Ar ši galaktika turi keturis? Keistą atsakymą pateikia astronomai – tikrojo galaktikos branduolio čia iš vis nėra matyti. Keturlapio dobilo pavidalo šviesa sklinda iš kvazaro, pasislėpusio už galaktikos. Arčiau mūsų skriejančios galaktikos gravitacinis laukas padalina tolimojo kvazaro šviesą į keturis atskirus vaizdus. Kvazaras turėtų būti tiesiai už milžiniškos galaktikos centro, kad išeitų keturgubas vaizdas. Toks reiškinys vadinamas gravitaciniu lęšiu. Šis keturgubas šviesulys pramintas Einšteino Kryžiumi. Neįprasta ir tai, kad Einšteino Kryžiaus vaizdų santykinis ryškumas kinta. Manoma, jo šviesą laikui bėgant atsitiktinai sustiprina dar vienas nedidelis gravitacinis lęšis, atsiradęs dėl kai kurių galaktikos žvaigždžių gravitacijos.

Paskelbta

Mėnulio užtemimas ir švyturys

Kovo 3 d. virš Menkės kyšulio (Cape Cod) Masačusetso valstijoje, JAV, tekėjo rausvas Mėnulis, visiško užtemimo metu paskendęs Žemės šešėlyje. Šalia užtemusio Mėnulio, rytmetiniame mėlyno rašalo danguje, puikavosi Kalno švyturys (Highland Lighthouse), kartais vadinamas ir Menkės kyšulio švyturiu, – dar vienas įprastinis naktinio dangaus svečias. Pastatytas 1857 m., 20 metrų aukščio švyturys naudojamas iki šiol, paverstas automatiniu. Kiek kartų užtemusiam Mėnuliui teko raudonuoti šalia Kalno švyturio? Nuo Žemės toje pačioje vietoje galima išvysti Mėnulio užtemimą maždaug dukart per metus. Taigi gana dažnai būta progų nufotografuoti Žemės palydovo užtemimą šalia Kalno švyturio, o 1932 m. čia užtemo ir Saulė.

Paskelbta

Mėnulio užtemimas ir ekliptika

Kai Mėnulio pilnatis atsiduria netoli ekliptikos, gali įvykti visiškas mėnulio užtemimas. Ši kosminė rikiuotė gerai matyti užtemimo nuotraukose, fotografuotose praeitą šeštadienį netoli Paryžiaus, Prancūzijoje. Ekliptika – Žemės orbitos plokštumos projekcija danguje – pažymėta mėlyna linija. Išilgai Mėnulio orbitos, nedidelio kampu nukrypusios nuo ekliptikos, sudėti Mėnulio vaizdai, iš kurių matyti Mėnulio judėjimas (žemyn, link kairiojo apatinio kampo) per Žemės šešėlį. Nedidelis mėlynas apskritimas ant ekliptikos žymi Žemės šešėlio (umbra) ir pusšešėlio plotą. Viršuje linijomis sujungtos pagrindinės Liūto žvaigždės, o dešinėje – dar vienas dangaus klajūnas, tas dienas skriejęs netoli ekliptikos – Saturnas.

Paskelbta

Žvaigždės ir užtemęs Mėnulis

Šioje įspūdingoje sudėtinėje nuotraukoje – tamsiai rausvas Mėnulis, koks buvo visiško užtemimo metu. Tokį dangaus šešėlių teatrą išvydo Žemės planetos gyventojai praeitą šeštadienį. Vaizdas sudėtas iš dviejų nuotraukų, nufotografuotų netoli Austrijos Vildono (Wildon) miestelio. Vienoje – Mėnulio paviršius, kitoje, gerokai ilgiau išlaikytoje – užnugaryje likusios Liūto žvaigždės. Net ir užstotą Žemės, paskandintą apskritame jos šešėlyje visiško užtemimo metu, Mėnulio paviršių vis tiek pasiekia Saulės spinduliai, kurie nuraudę, lūžę dulkių gausioje Žemės atmosferoje ir nukrypę, nuskrieja į Mėnulio naktį. Todėl galite įžiūrėti pažįstamą Mėnulio kraštovaizdį, lygias jūras ir Tycho kraterį, nuo kurio į šalis driekiasi milžiniški spinduliai. Šis vaizdas darytas pro teleskopą, taigi jame nufotografuotų blausių žvaigždžių paprasta akimi išvysti negalėtumėte.

Paskelbta

„Naujieji horizontai“ skrieja pro Jupiterį

Naujas tyrinėtojas lekia nusitaikę į Saulės sistemos pakraščius. Automatinis erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ (New Horizons), paleistas 2006 m. pradžioje, praeitą savaitę jau apsuko aplink Jupiterį. Milžiniškos planetos gravitacijos pastūmėtas, jis dar didesniu greičiu ėmė skrieti laukdamas kito pasimatymo – 2015 m. su Plutonu. Susitikęs su didžiąja planeta erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ turėjo galimybių nufotografuoti keletą Jupiterio palydovų, daugiasluoksnę ir nuolat kintančią planetos atmosferą ir Jaunesniąją Raudonąją dėmę , kurią matote ir šioje nuotraukoje. Per kelerius paskutinius metus gimusi iš kelių mažesnių viesulų, Jaunesnioji Raudonoji dėmė išgyveno praslinkusi visai šalia Didžiosios Raudonosios dėmės. Ši Jupiterio nuotrauka apima du kartus už visą Žemę didesnį plotą.

Paskelbta

Saturno viršugalvis

Tokios Saturno nuotraukos nepavyktų nufotografuoti iš Žemės. Iš mūsų planetos neįmanoma pažvelgti į naktinę Saturno pusę ir ant jo žiedų krentantį šešėlį. Kadangi Žemė skrieja gerokai arčiau Saulės negu Saturnas, žemiečiams matoma tiktai dieninė žieduotosios planetos pusė. Tačiau ši nuotrauka buvo sudėta iš kadrų, sausį fotografuotų iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, vis dar sukančio ratus aplink Saturną. Gerai matyti visas didingųjų žiedų plotis, o ties dienos ir nakties riba – debesų tumulai .

Paskelbta

Iliuzija ir evoliucija galaktikų spiečiuje Abelis 2667

Kas atsitiko galaktikų spiečiui Abelis 2667 (Abell 2667)? Kairėje, viršuje, viena galaktika atrodo tarsi suplėšyta į skutelius, o dešinėje kita – ištempta į šalis. Pradžiai turėtume patikslinti, kad dauguma gelsvų jonvabalių šioje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje yra galaktikos, priklausančios masyviam galaktikų spiečiui Abelis 2667. Galaktika viršutiniame kairiajame kampe iš tikrųjų suardyta. Kai ji skverbiasi per spiečiaus tarpgalaktinę erdvę, dujos atsisijoja ir susitelkia į naujus, šviesius žvaigždėdaros gumulus. Ši tarpgalaktinės erdvės savybė, dar vadinama smūginiu slėgiu, įamžinta aiškioje nuotraukoje leidžia astronomams suprasti, kodėl tiek daug galaktikų mūsų dienomis matomos turinčios tiek nedaug dujų. Tačiau dešinėje sudarkyta galaktika – tik iliuzija. Ten iš tikrųjų beveik įprastinė galaktika skrieja masyviojo galaktikų spiečiaus užnugaryje. Jos šviesa mus pasiekia Abelio 2667 gravitacinio lęšio iškraipyta taip, kaip pro išgaubtą butelio dugną matytume atokiau stovintį žmogų. Tikrai sudarkytosios galaktikos suteikia progų astronomams geriau pažinti galaktikų ir jų spiečių evoliuciją.

Paskelbta

Didžiausias Neptūno palydovas Tritonas

1846 m. spalį Viljamas Laselis (William Lassell) stebėjo vos prieš keliolika dienų atrastą Neptūno planetą. Jis norėjo patikrinti, ar tikrai Neptūnas turi žiedą, kaip buvo nustatytęs prieš savaitę. Tačiau vietoj žiedo atrado, kad Neptūnas dar turi ir palydovą. Neilgai trukus Laselis įsitikino, kad spėjamas žiedas buvo regimas tik dėl jo naujojo teleskopo iškraipymų, tačiau palydovas, pavadintas Tritonu, iš tikrųjų yra! Ši Tritono nuotrauka buvo fotografuota 1989 m. iš „Keliautojo 2“ (Voyager 2) – vienintelio kada nors pro didįjį Neptūno palydovą skriejusio erdvėlaivio. „Keliautojas 2“ šiame išskirtinės orbitos ir sukimosi pasaulėlyje atrado įspūdingą kraštovaizdį, plonytę atmosferą ir netgi įrodymų apie ledo ugnikalnius. Tačiau likimas iškrėtė pokštą Viljamui Laseliui. Erdvėlaivis „Keliautojas 2“ patvirtino aplink Neptūną esant plonus žiedus – deja Laseliui nebūtų pavykę tokių retų darinių įžiūrėti.

Paskelbta

Mėnulio kelionė per Saulės skritulį

Už milijono kilometrų nuo Žemės praeitą savaitgalį erdvėlaivis Stereo B apsižvalgė atsidūręs Mėnulio šešėlyje. Tada kraštutinių ultravioletinių spindulių kameros, erdvėje skriejančio laivo denyje, atsisukusios į Saulę, turėjo progą įrašyti šiuos Mėnulio perėjos, t.y. Saulės užtemimo, kadrus, kai Saulės skrituliu praslinko plikagalvis Žemės palydovas. Kiekvienas kadras – sutartinių spalvų vaizdas, sudėtas iš keturių skirtingų filtrų nuotraukų, įamžinusių skirtingas temperatūras ir vaiduokliškus viršutinės Saulės atmosferos pavidalus. Šiame sustabdytame kadre, abipus juodo Mėnulio, gerai matyti milžiniškos šviesios sritys, regimojoje šviesoje atrodančios kaip dėmės. Mėnulis čia regimas keturis kartus mažesnis, negu mes įpratę matyti nuo Žemės. Taip yra todėl, kad erdvėlaivis nuo palydovo nutolęs daugiau negu keturiskart toliau, nei Žemė nuo Mėnulio. Šiąnakt Mėnulis pats atsidūrė Žemės šešėlyje ir galima buvo išvysti visišką Mėnulio užtemimą.

Paskelbta

Saulės užtemimas Mėnulyje

Šio šeštadienio Mėnulio užtemimas bus matyti didžiojoje dalyje mūsų planetos. Europoje, Afrikoje ir vakarų Azijoje galima bus išvysti visą įspūdingą Mėnulio kelionę per Žemės šešėlį, tačiau Šiaurės Amerikos rytuose Mėnulis tekės jau visiškai užtemęs. Jeigu tuo metu atsidurtumėte Mėnulyje, į Žemę atsuktoje pusėje, galėtumėte stebėti Saulės užtemimą, kai mūsų planeta visiškai uždengtų žvaigždės šviesą. Tada išvystumėte tokį vaizdą, kokį Mėnulio gyventojams čia sudėliojo dailininkė Ana Gartštein (Haifa, Izraelis). Čia Apolono 17 (Apollo 17) fotografuota Žemės nuotrauką supa rausvėjantys, pro dulkių gausią planetos atmosferą prasiveržę Saulės spinduliai. Naktinį Žemės pusrutulį šiek tiek apšviečia tamsus, tuo metu raudonas Mėnulis. Tačiau mūsų planetos skritulys Mėnulio danguje beveik keturis kartus didesnis už Saulę, todėl nebūtų matyti blausaus mūsų gimtosios žvaigždės vainiko švytėjimo. Viršutiniame kairiajame kampe jau matyti Saulė, po truputį lendanti iš už Žemės blyno.