Paskelbta

Trimatis Eroto vaizdas

Metas išsitraukti raudonus-mėlynus akinius ir žvilgsniu nuskrieti pasigrožėti trimačiu Eroto, asteroido Nr. 433, vaizdu iš už daugiau negu 220 milijonų kilometrų! Trimačio vaizdo akinių kairė akis turi būti raudono filtro, dešinė – mėlyno. Erotas yra mažas, 40 x 14 x 14 km dydžio, banguoto kraštovaizdžio, kraterių, riedulių ir įdubų pasaulėlis, apskriejantis aplink Saulę kas 1,8 žemiškųjų metų. Kalnuotas kiaušinio pavidalo asteroido vaizdas čia sudėtas iš NEAR Šumeikerio (Shoemaker) erdvėlaivio įranga gautų trimačių nuotraukų, vadinamų anaglifais. NEAR (angl. near – arti) projektas skirtas arti Žemės skriejantiems asteroidams tirti. Nuotraukose matyti ne tik šviesos ir tamsos žaismas, bet ir NEAR trimačių vaizdų įranga išmatuoti asteroido paviršiaus dariniai. Buvo tiriama ir galima šios miesto dydžio uolos, skriejančios Saulės sistemoje, kilmė. Mažiausios įžiūrimos detalės čia yra vos 30 metrų skersmens. Metus skriejęs aplink Erotą, NEAR Šumeikerio erdvėlaivis pirmasis žmonijos istorijoje nusileido ant asteroido 2001 m. vasario 12 d. Deja, spėjama, kad nepraeis nė milijonas metų ir Erotas, su didele meile artėdamas prie mūsų gimtosios planetos, atsitrenks į Žemę.

Paskelbta

Polių žiedo galaktika NGC 2685

Astronomai sutaria, kad NGC 2685 yra polių žiedo galaktika – retas galaktikų tipas, kur dalis žvaigždžių, dujų ir dulkių yra susitelkę į žiedą, statmeną plokščiam galaktikos diskui. Toks keistas derinys gali atsirasti plokščiajai galaktikai atsitiktinai užgrobus kitos galaktikos medžiagą ir jos nuolaužas pavertus besisukančiu žiedu. Visgi, atidžiai tyrinėdami NGC 2685, astronomai mano, kad besisukantis žiedas yra išties senas ir patvarus. Įspūdingoje keistosios galaktikos, dar vadinamos Arp 336 arba Sraigės (Helix) galaktika, nuotraukoje gerai matyti galaktikos diską statmenai pervėręs nedidelis žiedas ir kiti galaktikos grobikės kraštų nelygumai. NGC 2685 yra maždaug 50 tūkstančių šviesmečių skersmens ir nutolusi apie 40 milijonų šviesmečių nuo mūsų Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Paskelbta

Planetiškasis ūkas NGC 2440

Šioje įspūdingoje visatos nuotraukoje planetiškasis ūkas NGC 2440 primena peteliškę. Ūkas atsirado iš medžiagos, kurią nuo savęs nusimetė baltosios nykštukės laikotarpio savo gyvavime sulaukusi mirštanti žvaigždė, buvusi panaši į Saulę. Matyti tankūs daugianyčio ūko medžiagos pluoštai, nupūsti tolyn nuo viduje tūnančios žvaigždės. Pačiame viduryje spingsinti žvaigždė yra viena karščiausių žinomų žvaigždžių, jos paviršiaus temperatūra – apie 20 tūkstančių Kelvinų. Nutolęs maždaug 4 tūkstančius šviesmečių nuo mūsų, Žemės planetos dangaus skliaute kabantis Laivagalio žvaigždyne, viduje pasislėpusios žvaigždės ultravioletinės šviesos įkaitintas ūkas apima daugiau negu šviesmečio skersmens plotą erdvėje. Ši sutartinėmis spalvomis nuspalvinta nuotrauka nufotografuota šio mėnesio pradžioje pro Hablo (Hubble) kosminio teleskopo plačiakampę planetų kamerą 2 (Wide-Field Planetary Camera 2), tad, net ir sugedus patobulintai tyrimų kamerai (Advanced Camera for Surveys), vis dar galima gauti neįtikėtinai aiškių visatos vaizdų.

Paskelbta

Rozetės ūkas

Ar Rozetės ūkas nebūtų mielesnis, jei jį vadintume Roželės ūku? Taip galėtume išversti tarptautinį šio ūko pavadinimą: rosette, angl. – roželė. Šis emisinis ūkas Naujajame bendrajame kataloge (New General Catalog, NGC) žymimas NGC 2237. Ūko vidury yra jaunas, šviesių žvaigždžių padrikasis spiečius NGC 2244. Spiečiaus žvaigždės susikūrė maždaug prieš 4 milijonus metų iš ūko medžiagos. Nuo žvaigždžių pučiantis smarkus vėjas šluoja erdvę viduryje ūko, apsupto dulkių ir karštų dujų tumulų. Ultravioletinė karštųjų spiečiaus žvaigždžių šviesa verčia ūką švytėti. Rozetės ūkas yra maždaug 100 šviesmečių skersmens, nutolęs apie 5000 šviesmečių nuo mūsų. Jį galite pamatyti pro nedidelį teleskopą Vienaragio žvaigždyne.

Paskelbta

Burių supernovos liekana regimojoje šviesoje

Sprogimas įvyko neatmenamoje senovėje, tačiau jo pasekmės matomos iki šiol. Maždaug prieš 11 tūkstančių metų Žemės planetos danguje trumpam sužibo neįprastai skaistus žiburys. Tuomet, priešistoriniais laikais, gyvenę žmonės galėjo išvysti Burių žvaigždyne sprogusią žvaigždę – supernovą. Išoriniai žvaigždės sluoksniai išlakstė į šalis ir susidūrę su tarpžvaigždine aplinka nuvilnijo smūgine banga, kuri regima iki mūsų dienų. Nelygios sferos pavidalo besiplečianti smūginė banga gerai matoma rentgeno spindulių vaizduose. Čia, regimosios šviesos nuotraukoje, įžiūrima didžioji dalis pluoštų, išdraikytų milžiniškos smūginės bangos per beveik 100 šviesmečių skersmens erdvę – Žemės danguje šis vaizdas užima plotą, 20 kartų didesnio skersmens negu Mėnulio pilnatis. Kai dujos skrieja tolyn nuo sprogusios žvaigždės, jo skyla ir sąveikauja su tarpžvaigždine terpe, išspinduliuodamos įvairių spalvų (bangos ilgių) šviesą, nešančią nevienodą energiją. Burių supernovos liekanos centre yra pulsaras – didžiulio tankio neutroninė žvaigždė, per sekundę apsisukanti daugiau negu dešimt kartų aplink savo ašį.

Paskelbta

Maknoto kometa virš Naujosios Zelandijos

Maknoto (McNaught) kometa, pavadinta jo atradėjo garbei, yra viena šviesiausių dangaus klajūnių mūsų laikais. Ilgai neužsibuvusi šiauriniame skliaute sausio viduryje, kometa nuskriejo į pietus, palikdama ilgą ir neįprastą dulkių uodegą , viliojusią dangaus stebėtojus jau nuo sausio pabaigos. Šioje nuotraukoje kometa nufotografuota prieš dvi savaites tarp Nuostabiojo kalno (Mount Remarkable) ir Sesilės viršukalnės (Cecil Peak), iš Kvinstauno (Queenstown) miestelio, Pietinėje saloje, Naujojoje Zelandijoje. Dešinėje – kometa, o kairėje – Paukščių Tako vidurys. Atidžiai įsižiūrėję galite aptikti ir meteoro dryžį kometos kairėje. Maknoto kometa vis tolsta nuo Saulės ir blykšta, tačiau vis dar išliks matoma pro žiūronus pietinio Žemės pusrutulio gyventojams iki šio mėnesio pabaigos.

Paskelbta

Rūkstantis Prometėjas ir Pilano patera Ijoje

Kas atsitiko Jupiterio palydovei Ijai? Du sieringų ugnikalnių išsiveržimai matyti didžiosios planetos palydovo paviršiuje, šioje sutartinių spalvų sudėtinėje nuotraukoje, gautoje iš Galilėjaus (Galileo) automatinio erdvėlaivio, kuris skriejo aplink Jupiterį nuo 1995 m. iki 2003 m. Nuotraukos viršuje, už Ijos skritulio krašto, aiškiai regimas dūmijantis melsvas debesis, į 140 km aukštį ištryškęs iš kalderinio tipo ugnikalnio – Pilano (Pillan) pateros – lėkšto, dantytų kraštų kraterio, praminto Pietų Amerikos indėnų griaustinio, ugnies ir ugnikalnių dievo vardu. Nuotraukos viduryje, ties dienos ir nakties riba, žiedu išsiveržę dūmų tumulai matyti iškilę virš Prometėjaus ugnikalnio į maždaug 75 km aukštį, jų šešėlis driekiasi žemyn nuo kalno žaizdro. Graikų dievo atnešusio žmonėms ugnį vardu praminto Prometėjaus ugnikalnio dūmai pastebimi visose nuotraukose, darytose dar nuo„Keliautojo“ (Voyager) tarpplanetinės stoties laikų 1979 m. iki šių dienų. Tai galėtų reikšti, kad ugnikalnis nepailsdamas rūksta mažiausiai 18 metų. Ši skaitmeniniu būdu paryškinta nuotrauka buvo fotografuota 1997 m. birželio 28 d. iš maždaug 600 tūkstančių kilometrų atstumo.

Paskelbta

Žvaigždės Galaktikos centre

Mūsų Paukščių Tako Galaktikos centras slepiasi nuo smalsių optinių teleskopų akių už sugeriančių šviesą dulkių ir dujų debesų. Tačiau Spitzerio (Spitzer) infraraudonųjų spindulių kameros įžvelgia kiaurai per didžiąją dalį dulkių, ir šioje įspūdingoje nuotraukoje jums atskleidžia žvaigždes, gausiai susitelkusias Galaktikos centro srityje. Iš daugybės mažesnių nuotraukų sudėtoje mozaikoje, detalioje sutartinių spalvų nuotraukoje, matyti senesnės, šaltesnės žvaigždės, švytinčios žydrai. O rausvai nuspalvinti dulkių debesys supa jaunas, karštas žvaigždes jų lopšiuose. Galaktikos centras yra maždaug už 26 tūkstančių šviesmečių, Šaulio žvaigždyne. Ši nuotrauka apima apie 900 šviesmečių plotą tokiame tolyje.

Paskelbta

Ptolemėjas, Alfonsas ir Arzachelis

Šie trys didžiuliai senoviniai smūginiai krateriai pūpso šiaurės rytiniame Debesų jūros (Mare Nubium) krante, Mėnulyje. Sudėtinėje nuotraukoje iš kairės į dešinę išsirikiavę krateriai, praminti Ptolemėjumi, Alfonsu ir Arzacheliu. Tai išties įspūdingai ryški, mokslininkų daug tyrinėtos srities nuotrauka. Šešėliai išryškina milžiniškų kraterių byrančius šlaitus ir viduryje iškilusias viršukalnes. Atidžiai įsižiūrėję galite rasti ir 110 km ilgio Stačiąją Sieną – 200-300 metrų aukščio sprūdį (dešinėje, žemiau), ir paslaptingąją mažyčių Deivio kraterių grandinę (apačioje Ptolemėjaus). Ši puiki Mėnulio paviršiaus nuotrauka primena tuos vaizdus, kuriuos paskutinius fotografavo automatinis erdvėlaivis Reindžeris 9 (Ranger 9), kol sudužo 108 km pločio Alfonso krateryje 1965 m. kovą.

Paskelbta

Tolimos galaktikos

Šios įspūdingos galaktikos yra neaprėpiamoje tolybėje nuo mūsų, už maždaug 450 milijonų šviesmečių nuo Žemės planetos. Tai galaktikų spiečius Abelis S0740 (Abell S0740). Ryškioje nuotraukoje, darytoje pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą, matyti didžiausia spiečiaus galaktika, elipsinė ESO 325-G004, ir gausybė įvairiausių dydžių ir pavidalų galaktikų – jas užstoja vos kelios mūsų galaktikos žvaigždės, kurias galite atskirti iš kryžiumi į šalis sklindančių išsklaidytos šviesos spindulių. Milžiniška elipsinė galaktika, pabėrusi apie 100 milijardų žvaigždžių daugiau nei 100 tūkstančių šviesmečių skersmens erdvėje, dydžiu yra panaši į mūsiškę Galaktiką. Pro aukštai virš Žemės skriejantį Hablo teleskopą net tokiose tolimose galaktikose galima įžiūrėti spiralines vijas ir dulkių pluoštus, žvaigždžių spiečius, galaktikų žiedus ir gravitacinius lęšius.