Paskelbta

Andromedos galaktika

Andromeda yra artimiausia spiralinė galaktika mūsų Paukščių Tako Galaktikai. Astronomai spėja, kad gimtoji Galaktika yra labai panaši į Andromedą. Abi šios galaktikos vyrauja Vietinėje galaktikų grupėje. Išsklaidyta Andromedos šviesa, tarsi blausus švytintis rūkas, iš tiesų sklinda nuo milijardų žvaigždžių, pabirusių galaktikoje. Keliolika atskirų žvaigždžių, ryškiai spindinčių šioje nuotraukoje, yra mūsų Galaktikos žvaigždės, atsitiktinai atsidūrusios Andromedos galaktikos priekyje, Andromedos žvaigždyne, kuris lietuvių vadintas Kelias į Bažnyčią. Dažnai Andromedos galaktika vadinama M31, kadangi tai 31-asis įrašas žymiajame Mesje (Messier) išsklaidytos šviesos dangaus objektų kataloge. M31 yra taip toli, kad jos šviesai pasiekti mus prireikia maždaug 2 milijonų metų. Nors Andromedos galaktiką galima matyti ir paprasta akimi, šis vaizdas sudėtas iš 20 atskirų nuotraukų, fotografuotų su nedideliu teleskopu. Dar daug lieka neįmintų mįslių apie Andromedą, tame tarpe ir tai, kodėl gražuolės galaktikos centre slypi du branduoliai.

Paskelbta

Merkurijaus perėja trimačiame vaizde

Merkurijų šiomis dienomis galite išvysti prieš pat aušrą – tai ryškiausia „žvaigždė“ virš rytų horizonto. Beveik prieš dvi savaites Merkurijus perėjo per Saulės skritulį jau antrąjį kartą žmonijos dvidešimt pirmajame amžiuje. Čia – trimatis vaizdas, dar vadinamas anaglifu, kurį reikėtų žiūrėti pro raudonus-mėlynus akinius. Raudonų-mėlynų akinių kairė akis turi būti raudono filtro, dešinė – mėlyno. Juos lengva pasigaminti iš spalvotų filtrų, parduodamų raštinės reikmenų parduotuvėse. Vaizde sudėtos Saulės ir Merkurijaus – arčiausiai mūsų gimtosios žvaigždės skriejančios planetos – iš kosmoso fotografuotos nuotraukos, kad galėtume pasigrožėti trimačiu Merkurijaus perėjos vaizdu. Saulės skritulio nuotrauka gauta iš Hinodės (Hinode, iš japonų kalbos – saulėtekis) observatorijos, paleistos iš Učinouros (Uchinoura) kosminio centro ir skriejančios neaukštai aplink Žemę. Ši observatorija, nusitaikiusi į Saulę, stebėjo Merkurijaus perėją. Tačiau, kad galėtume matyti aiškų planetos vaizdą, ant tamsaus šešėlio uždėta didelės skyros planetos grublėto paviršiaus nuotrauka, daryta pagal duomenis iš Marinerio 10 (Mariner 10) tarpplanetinės stoties, 3 kartus praskriejusios pro Merkurijų 1974 m. ir 1975 m.

Paskelbta

Žvaigždė pabėgėlė – Žirafos α

Žvaigždės pabegėlės – tai masyvios žvaigždės, sparčiai lekiančios tarpžvaigždinėje erdvėje. Tarsi laivas, skrodžiantis kosminėmis jūromis, žvaigždė pabėgėlė Žirafos α (Žirafos alfa), astronomų žymima Alfa Cam (Žirafos žvaigždynas – lot. Camelopardalis), judėdama daugiau negu 60 kilometrų per sekundę greičiu ir spausdama tarpžvaigždinę medžiagą priešakyje, danguje įžiebė grakštų lanką, dar vadinamą smūgio banga. Ryški žvaigždė kairėje, truputį aukščiau plačiakampės (3 ir 2 laipsnių) nuotraukos centro, Žirafos α, yra maždaug 25 – 30 kartų masyvesnė už Saulę, 5 kartus karštesnė (30 000 kelvinų) ir daugiau nei 500 000 kartų ryškesnė. Nutolusi apie 4 tūkstančius šviesmečių ilgakaklės Žirafos žvaigždyne, žvaigždė pabėgėlė pučia labai smarkų žvaigždinį vėją. Smūgio banga atitolusi nuo žvaigždės apie 10 šviesmečių. Kas privertė šią žvaigždę bėgti? Ilgą laiką astronomai galvojo, kad Žirafos α žvaigždė buvo išstumta iš netoliese skriejančio jaunų karštų žvaigždžių spiečiaus dėl gravitacinės sąveikos su kitais spiečiaus nariais. Dabar dar spėjama, kad žvaigždė ėmė sparčiai lėkti dėl masyvios sprogusios supernovos, su kuria kartu buvo glaudžioje dvinarėje žvaigždžių sistemoje.

Paskelbta

Vandenilis galaktikos M33 viduje

Įspūdinga spiralinė galaktika M33, pasirodo, slepia daug daugiau vandenilio negu vien tiek, kiek išduoda jos blausus rausvumas. Šioje nuotraukoje – 30 tūkstančių šviesmečių skersmens plotas galaktikos viduryje, paryškintas tam, kad aiškiai matytųsi rausvas jonizuoto vandenilio dujų švytėjimas – tai vadinamosios Vandenilio II sritys, išsiliejusios per spiralines vijas, besisukančias link galaktikos branduolio. Jau nuo seno astronomai tiria galaktiką M33, kadangi manoma, šiose milžiniškose Vandenilio II srityse yra vienas didžiausių žinomų žvaigždžių lopšių – tai žvaigždėdaros laukai, kur gimsta trumpaamžės, tačiau nepaprastai masyvios žvaigždės. Stipri ultravioletinė šviesa, sklindanti nuo didelio šviesio masyvių žvaigždžių, išmuša elektronus iš jas supančių dujų (vyksta jonizacija), kuriuos vėl prisijungdamas vandenilis ima švytėti jam būdinga šviesa. Galaktika M33 priklauso žymiajai Vietinei galaktikų grupei, ir dar vadinama Trikampio galaktika ji yra maždaug už 3 milijonų šviesmečių.

Paskelbta

Daugiakaušė žemsemė Žemės planetoje

Prašome palaukti, kol viena didžiausių pasaulyje važiuojančių mašinų kirs sankryžą. Šioje nuotraukoje nufotografuota daugiakaušė žemsemė naudojama pažangiuose žemės kasybos darbuose. Tokios mašinos leidžia žmonijai gauti iškasenų ir žymiai keisti ar net žaloti planetos veidą. Kai kurios atvirosios kasyklos (karjerai) matomos net iš kosmoso. Didžiausios žemsemės yra daugiau negu 200 metrų ilgio ir 100 metrų aukščio, kad net didysis vikšrinis transporteris , gabenantis NASA daugkartinius erdvėlaivius (šatlus) į paleidimo aikštelę, šalia jų – tik nykštukas. Daugiakaušės žemsemės gali iškasti futbolo aikštės dydžio ir 25 metrų gylio duobę vos per dieną. Tačiau pervažiuoti per sankryžą tokia mašina gerokai užtrunka, riedėdama didžiausiu – vos 1 km per valandą – greičiu.

Paskelbta

Leonidai virš Švedijos

Praėjusį savaitgalį maži tolimosios kometos trupiniai nušvietė Žemės planetos dangų. Tai buvo leonidų meteorų liūtis, nors ir gerokai silpnesnė nei prieš kelis metus. Kaip ten bebūtų, kai kurie prisiekę meteorų stebėtojai pranešė, kad smarkiausiu krentančių žvaigždžių metu buvo galima išvysti po meteorą kas minutę. Leonidų meteorų liūtis atsiranda dėl Tempelio-Tutlio (Tempel-Tuttle) kometos, kuri kas 33 metus sugrįždama į vidinę Saulės sistemą (viduje Žemės orbitos) savo kelyje palieka smiltelės dydžio dalelių. Kai Žemė kerta kometos pėdsakų juostą, besisukančią aplink Saulę, danguje nušvinta meteorais virtusios degančios dalelės, kadaise priklausiusios kometai. Ši nuotrauka buvo fotografuota prieš dvi dienas anksti ryte virš Valentunos (Vallentuna) miestelio, Švedijoje. Nors meteorų liūčių smarkumą sunku numatyti ar nuspėti, astronomai tikisi, kad aurigidų (Vežėjo žvaigždyno) meteorų liūtis kitų metų rugsėjį bus neįprastai gausi ryškių meteorų.

Paskelbta

Šienpjovių ūko sruogos

Didysis ūkas Oriono (liet. Šienpjovių) žvaigždyne, begaliniai žvaigždėdaros plotai netoliese, galbūt yra žymiausias iš visų astronominių ūkų. Čia švytinčios dujos supa karštas jaunas žvaigždes milžiniško tarpžvaigždinio molekulinio debesies pakraščiuose, vos už 1500 šviesmečių nuo mūsų. Šioje didelės skyros nuotraukoje ypač aiškiai matyti blankios sruogos ir stori sluoksniai iš dulkių ir dujų. Didįjį Oriono ūką galima įžiūrėti plika akimi truputį žemiau ir į kairę nuo lengvai pastebimų trijų žvaigždučių, išsirikiavusių į eilę Oriono juostoje, lietuvių vadinamoje Trimis Sesutėmis. Oriono ūke yra ir šviesus padrikasis spiečius, vadinamas Trapecija, ir daugybė kitų žvaigždžių lopšių. Šiuose lopšiuose gausu vandenilio dujų, karštų jaunų žvaigždžių, proplidų ir žvaigždinių čiurkšlių, spjaudančių medžiagą dideliais greičiais. Žymimas M42, Oriono ūkas tęsiasi apie 40 šviesmečių ir tarpsta toje pačioje Galaktikos spiralinėje vijoje, kaip ir mūsų Saulė.

Paskelbta

Automobilis, skylė ir Pykskilo meteoritas

1992 m. Pykskilo (Peekskill) meteoritą lekiantį danguje spėjo nufilmuoti 16 žmonių, kol jis įsirėžė į automobilį. Ryškesnis net už Mėnulio pilnatį, įspūdingas ugnies kamuolys per 40 sekundžių prašvilpė virš kelių JAV valstijų ir baigė kelionę Pykskile, Niujorko miesto dalyje. Nukritęs kietų uolienų meteoritas, nufotografuotas šioje nuotraukoje, dydžiu ir svoriu panašus į nepaprastai sunkų boulingo rutulį. Jeigu jums pasisektų rasti meteoritą neilgai trukus po jo šlovingos kelionės Žemės dangumi, nebandykite liesti rankomis – jis gali būti arba labai karštas, arba išties ledinis. Per šio savaitgalio leonidų meteorų liūtį gal tik keliems meteorams pasiseks nesuirti ir pasiekti planetos paviršių.

Paskelbta

Leonidai ir Leika

Nuostabus vaizdas iš Kreuso (Creus) kyšulio, šiaurės Ispanijoje, ryčiausio Pirėnų (Iberijos) pusiasalio taško, driekiasi į dangų virš Viduržemio jūros, išraižytą leonidų meteorų liūties 2002 m. Šis vaizdas sudėtas iš trisdešimties atskirų kadrų, darytų per 1 minutę „žuvies akies“ lęšiu. Čia matyti daugiau nei 70 leonidų, kai kurie lekiantys beveik tiesiai į žiūrovus, todėl jų – matyti tik taškeliai. Šviesusis Jupiteris žiba dešiniau radianto – menamo leonidų šaltinio, taško Liūto žvaigždyne. Užsilipęs ant Mėnulio užlietų uolų Leika, fotografo šuo (apačioje, dešinėje), atrodytų, stebi dangų tarsi siurrealistų paveiksle. 2006 m. leonidų meteorų liūtis – smarkiausia, kaip spėjama, šį savaitgalį – nebus tokia gausi kaip 2002 m. Geriausia krentančius meteorus stebėti tamsiame danguje dar neišaušus, kada virš rytų horizonto teka Liūto (liet. Artojo) žvaigždynas.

Paskelbta

Janas – bulviagalvis Saturno palydovas

Janas yra vienas keisčiausių Saturno palydovų. Visų pirma, jis keliauja neįprastai – kartu su Epimetėjumi skrieja beveik ta pačia orbita, nutolęs maždaug 50 km. nuo brolio ir nuolat keisdamasis su juo vietomis. Janas, nors truputį didesnis už Epimetėjų, pavidalu primena bulvę ir išilgai yra vos 190 kilometrų skersmens. Antra, Janą nukloję vien tik dideli krateriai ir keistai nematyti mažųjų. Gali būti, kad dėl to kaltos smulkios dulkės, nusėjusios visą palydovo paviršių, panašiai kaip, manoma, ir Pandorą su Telesta. Šioje rugsėjo pabaigoje nufotografuotoje nuotraukoje bulviagalvio Jano užnugaryje matyti viršutiniai Saturno debesų sluoksniai.