Paskelbta

Vaiduokliška kometos SVAN uodega

Kaip susidarė tokia kometos SVAN (SWAN, sutrumpinta iš Solar Wind Anisotropies) uodega? Ši nuotrauka fotografuota praeitą savaitę iš Kalifornijos, JAV. Praeitą mėnesį netikėtai nušvitusi ir tapusi matoma net ir paprasta akimi, dabar kometos joninė uodega plaikstosi tarsi vaiduokliškos draiskanos. Joninę uodegą sudaro jonizuotos dujos, kurias jonais paverčia stipri Saulės ultravioletinė šviesa, ir stumia tolyn Saulės vėjas. Pats Saulės vėjas, išskaptuotas sudėtingo ir nuolat kintančio žvaigždės magnetinio lauko, taip pat turi nevienalytį pavidalą. Vėjo pučiama kometos uodega, atsigręžusi tolyn nuo Saulės, atrodytų, tarsi vilnija keisdama išvaizdą. Žydra uodegos spalva atsiranda, kai joje skriejantys viendeginio (anglies monoksido, liet. smalkių) atomai vėl atgal prisijungia elektronus (rekombinuoja) ir išspinduliuoja melsvą šviesą. O kometos skraistę žalsvai nudažo nedidelis kiekis ciano molekulių. Ši savaitė – geriausia proga šiaurinio Žemės pusrutulio gyventojams vis dar suspėti išvysti gęstančią tarpplanetinę klajūnę. Kometa SVAN jau praskriejo pro Žemę ir Saulę, ir išblės toldama į neaprėpiamą tuštumą tarp žvaigždžių.

Paskelbta

Galaktikų susidūrimas NGC 6745

Paprastai galaktikos taip neatrodo. Šioje nuotraukoje matyti NGC 6745 – dvi, vos prieš kelis šimtus milijonų metų viena su kita susidūrusios ir vis dar besigrumiančios galaktikos. Čia vos netilpo tolyn lekianti mažesnioji galaktika, likusi už apatinio dešiniojo kampo. Didžioji galaktika kadaise buvusi spiralinė, tačiau dabar suardyta tapo išskirtine (pekuliarine). Abiejų galaktikų pavidalus sudarkė gravitacija. Nors, panašu, nė viena galaktikų žvaigždė taip ir nesusidūrė, tarpusavyje grūmėsi dujų, dulkių debesys ir visasmelkiantys magnetiniai laukai. Dujų gniužule, apatiniame dešiniajame nuotraukos kampe, kovos metu išmestame iš didžiosios galaktikos, ima rastis žvaigždėdara. NGC 6745 tęsiasi apie 80 tūkstančių šviesmečių už maždaug 200 milijonų šviesmečių nuo skaisčiosios Saulės.

Paskelbta

Mėnulio laida virš Paranalo

Prieš patekant Saulei ir spinduliais užliejant 2635 m. aukščio Paranalo kalno viršūnę Čilės šiaurėje, Gordonas Žiletas (Gordon Gillet) nufotografavo šią įspūdingą Mėnulio laidą. Su teleobjektyvu darytoje nuotraukoje beveik pilnas spalio Mėnulis įspūdingai išryškina Europos pietinės observatorijos teleskopus. Matyti patys didžiausieji 8,2 m. skersmens teleskopų kupolai, pakrikštyti (iš kairės į dešinę): Antu, Kuenas (Kueyen), ir, beveik visiškai paslėpęs Melipalą, Jepunas (Yepun). Visi šie teleskopai kartu dar vadinami Didžiuoju teleskopu (Very Large Telescope). Paranalo observatorijos žinovai pastebės ir apžvalgos teleskopą dešiniajame krašte, ir mažųjų pagalbinių teleskopų baltuosius kupolus. Antu, Kuenas, Melipalas ir Jepunas – vardai, atkeliavę iš mapučių kalbos, jie reiškia: Saulę, Mėnulį, Vakarinę ir Pietų Kryžių.

Paskelbta

Vienaragio V838 Mon – aidas iš Galaktikos pakraščių

Kintamoji žvaigždė Vienaragio V838 (V838 Mon) lūkuriuoja mūsų Galaktikos pakraščiuose, maždaug už 20 tūkstančių šviesmečių nuo Saulės. Nuo tada, kai 2002 sausį joje pastebėtas netikėtas žybsnis, ši paslaptinga žvaigždė atsidūrė astronomų ginčų arenos vidury. Astronomai stebi, kaip žybsnio šviesa tarsi aidas vilnija tolyn per tamsumoje slypėjusius dulkių debesis aplink Vienaragio V838, nušviesdama vis tolimesnes jų bangas. Ši įspūdinga žvaigždę supančių dulkių sūkurių nuotrauka įrašyta pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą šių metų rugsėjį. Vaizdas apima daugmaž 14 šviesmečių. Mokslininkai tikisi, kad tolyn skriejantis šviesos aidas tęs savo kelionę ir nušvies vis tolimesnes dulkių sankaupas žvaigždės apylinkėse bent jau iki 2010 m. Neseniai astronomai atrado, kad, tikėtina, Vienaragio V838 yra jauna dvinarė žvaigždžių sistema, tačiau tikslios mįslingojo žybsnio priežastys vis dar nežinomos.

Paskelbta

Mesje 76

Ūkas prie dešinės Andromedos pėdos… Taip prasideda aprašas apie M76 – 76-ąjį objektą – Šarlio Mesje (Charles Messier) XVIII amžiuje sudarytame Ūkų ir žvaigždžių spiečių kataloge. M76 yra vienas blyškiausių Mesje katalogo objektų, ir kartais dar vadinamas Mažojo Hantelio ūku. Kaip ir jo bendravardis Hantelio ūkas (M27), ūkas M76 irgi yra planetiškasis ūkas – mirštančios į Saulę panašios žvaigždės šalin nusviestos įkapės. Pats ūkas, manoma, savo pavidalu labiau panašus į per vidurį suspaustą spurgą, bet kadangi negalime nuskristi prie jo ir apžiūrėti iš visų pusių, mums nuo Žemės žvelgiant į M76 beveik tiesiai iš šono, jis atrodo stačiakampis. Blausios kilpos atsiranda kai dujos, plisdamos sparčiai nuo spurgos vidurio turi prasiveržti pro lėčiau judančią medžiagą. Ūką sukūrusią mirštančią žvaigždę dar galite įžiūrėti šioje skvarbioje spalvotoje nuotraukoje – tai melsva, apatinė narė dvinarės žvaigždžių sistemos, beveik pačiame ūko stačiakampio centre. Apytikslis atstumas iki ūko M76 – nuo 3 iki 5 tūkstančių šviesmečių. Jo skersmuo – virš šviesmečio.

Paskelbta

Makmurdo panorama Marse

Tokį vaizdą išvydo robotas marsaeigis „Dvasia“ (Spirit) savo 1000-ąją dieną klajonių po Marsą, nors kadaise jam dirbti buvo numatyta vos 90 dienų. Marsaeigis tolimojoje planetoje užsibuvo gyvas tiek ilgai, kad net prireikė ieškoti jam vietos išlaukti šaltą ir tamsią marsietišką žiemą. Mokslininkai iš Žemės parinko Žemąją keterą (Low Ridge) – vietą, kur robotas galėjo įsitaisyti pakankamai nuožulniame šlaite ir įkampai atgręžtomis baterijų plokštėmis gaudydamas menkus saulės spindulius išsilaikyti veikiantis ir tęsti mokslinius tyrimus. Tupėdamas žiemojimo vietelėje marsaeigis „Dvasia“ turėjo galimybę nufotografavo šią 360 laipsnių panoramą, kurią matote skaitmeniniu būdu paryškintų spalvų ir suspaustą horizontaliai, kad tilptų į jūsų ekraną. Ilga žiema Marso pietuose pagaliau eina į pabaigą ir vis gausėjanti Saulės šviesa greitai leis marsaeigiui „Dvasia“ toliau imti tyrinėti akmenuotąsias Kolumbijos kalvas ir paslaptingąjį Gusevo kraterį.

Paskelbta

Vaiduokliškas ūkas SH2-136

Atrodytų, tarsi tamsusis ūkas SH2-136 nuolat vaidenasi. Sudėtingi žvaigždėdaros vyksmai kuria įvairių dydžių ir pavidalų dulkių debesis, kurie Žemės gyventojo akiai primena vaiduoklį (dešinėje), besivejantį žmones. Senų senovėje, kartą metuose, žmonės persirengdavo įvairiomis pabaisomis ir taip tikėdavo atbaidą mirties dvasias. Iš tokių švenčių atsirado mūsų dienomis linksmai (ypač JAV) sutinkamos Visų šventųjų dienos išvakarės (Halloween). Nuo 5 a. prieš Kristų šiaurės pusrutulyje Visų šventųjų dienos išvakares žmonės minėdavo kaip dieną, metų ketvirtyje stovinčią pusiaukelėje tarp rudens lygiadienio (kada diena lygi nakčiai) ir žiemos saulėgrįžos (kada ilgiausia naktis). Tačiau mūsų laikų kalendoriuje tikroji ketvirčio pusė bus tik kitą savaitę. Iš senovės mūsų dienas pasiekė ir kitų vidurketvirčių šventės: Grabnyčios (amer. Švilpiko diena) ir Užgavėnės (lietuvių) arba raganų vestuvių Valpurgijos naktis (vokiečių).

Paskelbta

Veneros ir Mėnuo pjautuvai

Gerai įsižiūrėkite! Už plonyčių debesų draiskanų slepiasi vos įžiūrimi grakštūs pjautuvai, iš tiesų esantys toli toli nuo mūsų. Tai Mėnulis ir Venera. Tiek Mėnulis, tiek Venera pakankamai ryškūs įžiūrėti net dieną, ir abu jie Saulės apšviesti tik iš šono, pavirtę į siaurus pjautuvus. Tačiau tam, kad išvystumėte mažytį Veneros pjautuvą, jums prireiks gerų žiūronų arba teleskopo. Ši įspūdinga nuotrauka fotografuota Budapešte, Vengrijoje, dienos metu, vos kelias minutes prieš Mėnuliui uždengiant didesnį, bet gerokai tolimesnį pasaulėlį. Maždaug po valandos Venera vėl išlindo iš už Žemės palydovo krašto.

Paskelbta

Saulės gūsiai

Mūsų Žemę nuolat užlieja Saulės dalelių pliūpsniai. 1997 m. balandžio 7 d. 8 val. ryte (Lietuvos laiku) ant žemės esantys SOHO automatinio erdvėlaivio, kuris nuolat tiria Saulę, stebėjimo prietaisai aptiko blyškią dėmę saulės vainike, kuri vėl sužibo, išleisdama sprogstančią vainiko masės čiurkšlę. Beveik tuo pat metu NASA „Vėjo“ (Wind) automatinis erdvėlaivis ėmė žymėti radijo bangų pliūpsnius, kuriuos sukėlė šios magnetinės audros įsukti elektronai. Viršgarsinės bangos nuvilnijo Saulės vainiku, kai didelės energijos dalelių gūsis šovė į Saulės sistemą. Šiame vaizde sudėtos dvi Saulės nuotraukos, kurias skiria 15 minučių laiko tarpas, ir kuriose paryškintas sprogimas. Vainiko masės čiurkšlės nėra neįprastos. Jų dalelės mažai paveikia pačią Žemę, tačiau sukelia įspūdingas trumpalaikes šiaurės pašvaistes.

Paskelbta

Kometos SVAN proveržis

Atsidūrusi beveik arčiausiai Žemės savo kelyje, kometa SVAN (SWAN arba C/2006 M4) šios savaitės pradžioje nelauktai nušvito ir tapo matoma tamsią naktį net plika akimi. Stebėjusieji kometą teleskopu šioje spalio 25d. nuotraukoje įamžino įspūdingus spalvotos kometos skraistės ir uodegos pokyčius. Kad gautų šį vaizdą, prireikė nuotraukų, kurių bendras išlaikymas 8 minutės. Nuotraukas iškirpo ir atitaikę sudėjo vieną ant kito, kadangi kometa palyginti sparčiai lekia skliauto žvaigždžių atžvilgiu. Šis vaizdas apima apie 1 laipsnį dangaus. Šiaurinio planetos pusrutulio gyventojai vis dar gali išvysti kometą pro žiūronus ką tik po saulėlydžio, nors Mėnulio šviesa šiomis dienomis nušviesins visą dangų. Kometos ieškokite virš šiaurės vakarų horizonto, Heraklio žvaigždyne.