Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 31 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

26 rugsėjo, 2006

„Marso ekspresas“ ir vėl virš Kidonijos

Keisti stalkalniai Marso Kidonijoje išties patraukia žvilgsnį. Praeitą savaitę automatinis erdvėlaivis „Marso ekspresas“, šiuo metu skriejantis aplink raudonąją planetą, fotografavo dar vieną grupę šio krašto vaizdų iš arti. Ši naujoji sudėtinė nuotrauka apima apie 90 kilometrų plotą. Apačioje, dešinėje, matyti dvi nedidelės uolos, iš kurių viršutinė – ypatinga. Šis stalkalnis, kai į jį tam tikru kampu krenta Saulės spinduliai, tampa nepaprastai panašus į akmenyse išskaptuotą žmogaus veidą. 1976 m. Vikingo stočiai praskriejus virš jo ir nufotografavus, taip ir pramintas – Marso Sfinksu arba Veidu. Didesnės skyros nuotraukose matyti, kad tai tik šviesos ir šešėlių žaismas. Manoma, kad tokie įvairialypiai marsiečių stalkalniai Kidonijoje susidarė dėl senosios planetos plutos nuošliaužų ir erozijos.

10 rugsėjo, 2006

Žvaigždės jaunos ir senos

Spiečiuose gimsta daugybė žvaigždžių. Galaktiniai arba padrikieji spiečiai, išsibarstę mūsų Galaktikos diske, – tai palyginti jauni pulkai ryškių žvaigždžių, gimusių kartu. Dangaus skliaute nutolę vienas nuo kito apie laipsnį, du puikūs pavyzdžiai yra M46 (viršutinis kairysis), už 5400 šviesmečių, ir M47 (apatinis dešinysis), už vos 1600 šviesmečių nuo mūsų Laivagalio žvaigždyne. Apie 300 milijonų metų amžiaus jaunajame M46 susispietė keli šimtai žvaigždžių į maždaug 30 šviesmečių skersmens plotą. O 80 milijonų metų amžiaus M47 yra mažesnis, bet dar tankesnis – jame daugmaž 50 žvaigždžių, sutilpusių 10 šviesmečių skersmens erdvėje. Tačiau šioje jaunųjų žvaigždžių puotoje įsimaišęs ir vienas senolis. Mažas, spalvotas švytinčių dujų lopinėlis, regimas M46 spiečiuje, iš tikrųjų yra planetiškasis ūkas NGC 2438 – taip atrodo paskutinis tarpsnis į Saulę panašios žvaigždės gyvenime, kai ji būna nugyvenusi milijardus metų. NGC 2438 yra vos už 3000 šviesmečių ir tik atsitiktinai pakliūva į mūsų regimo M46 vidurį.

9 rugsėjo, 2006

Šešėlių teatras

Per rugsėjo 7 d. užtemimą Mėnulis praplaukė per Žemės šešėlį. Nusidriekęs į tamsią erdvę, Žemės metamas kūgio pavidalo šešėlis turi dvi dalis: šviesesnę, išorinę dalį – pusšešėlį (penumbrą) ir tamsesnę, vidinę – šešėlį (umbrą). Šio užtemimo metu Mėnulis vos kliudė tamsųjį šešėlį, tad tik kraštas buvo pastebimai užtemdytas. Tačiau reginys vis tiek patraukė naktinio dangaus mėgėjų akį. Šioje nuotraukoje užsidegę Mėnulio stebėtojai nubrėžė ribas, maždaug žyminčias pusšešėlį ir šešėlį, norėdami palyginti juos su Žemės palydovo skersmeniu. Žinoma, tai tik šešėlių teatras.

8 rugsėjo, 2006

Mesje 110

Šioje nepaprastai didelės raiškos teleskopinėje nuotraukoje matyti Mesje 110 – paskutinis iš šviesulių, surašytų į Šarlio Mesje šviesiųjų spiečių ir ūkų katalogo šiuolaikinę versiją. Nykštukinė elipsinė galaktika M110 (dar kitaip žymima NGC 205) yra didžiosios spiralinės Andromedos galaktikos šviesi palydovė, o kartu ir Vietinės galaktikų grupės narė. Šioje nuotraukoje, nusagstyta gerokai arčiau Žemės spindinčių žvaigždžių, galaktika M110 yra apie 15 tūkstančių šviesmečių skersmens – taigi, nedaug skiriasi nuo mūsų pačių Galaktikos palydovių: Didžiojo ir Mažojo Magelano Debesų. Nors, manoma, kad paprastai elipsinėse galaktikose būna nedaug dujų ir dulkių telkinių, reikalingų žvaigždėdarai, M110 turi jaunųjų žvaigždžių ir tamsių dulkių debesų, kurie čia matyti 7 ir 11 valandų kryptimi nuo galaktikos centro.

7 rugsėjo, 2006

Spalvotasis Mėnulis

Viename atskirame kadre niekaip nepavyktų nufotografuoti ir blankių žvaigždžių, ir švelnių Mėnulio atspalvių. Tačiau tai pavyko šioje sudėtinėje nuotraukoje, kurioje skaitmeniniu būdu sujungta penkiolika šviesaus priešpilnio Mėnulio ir žvaigždėto dangaus, atidžiai fotografuotų, didelės raiškos kadrų. Įspūdingos Žemės palydovo spalvos yra iš tikrųjų, tačiau čia gerokai paryškintos. Jos žymi skirtingą paviršiaus cheminę sudėtį. Ir nors tokių spalvų žmogaus akimi nepamatysite net pro teleskopą, Mėnulio stebėtojai šiąnakt galės grožėtis stulbinančiu jo pasirodymu. Skaistusis pusmėnulis bus matomas Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Australijoje.

6 rugsėjo, 2006

Žalia Šiaurės pašvaistė virš Aukštutinio ežero

Ką daryti, jei dangus staiga taptų žalias? Griebti fotoaparatą ir jį nufotografuoti! Būtent taip ir nutiko Džefui Heipmenui (Jeff Hapeman), praėjusią savaitę lankantis JAV Mičigano valstijos nacionaliniame parke, ežero pakrantėje, pramintoje „Nutapytosiomis uolomis“. Ramią naktį horizontą šiaurės pusėje, virš Aukštutinio ežero, užliejo ilgai trukusi, išsklaidytos šviesos, žalia šiaurės pašvaistė. Fotografuodamas šią nuotrauką jis norėjo perteikti tą kvapą užimantį jausmą, kai dangus tampa skaidrių smaragdų spalvos. Šiaurės pašvaistė nusidriekia, kai didelės energijos Saulės šviesos dalelės susiduria su Žemės magnetiniu lauku. Taip atsirandančios didelės energijos dalelės – elektronai ir protonai – lyja žemyn šalia mūsų planetos polių ir smūgiuoja į oro daleles. Tuomet oro molekulės trumpam netenka elektronų, o kai vėl juos prisijungia, ima švytėti – ore knibždančios deguonies molekulės švyti žaliai. Šiaurės pašvaistės būna įvairių pavidalų ir spalvų.

5 rugsėjo, 2006

Šviesūs tarpekliai vagoja Saturno palydovą Dionę

Kodėl Dionę juosia šviesūs dryžiai? Neseniai iš aplink Saturną skriejančio Kasinio (Cassini) roboto-erdvėlaivio gautos keistojo palydovo nuotraukos gali padėti atskleisti šią paslaptį. Čia matote tą Dionės pusrutulį, kuris lieka palydovo, skrendančio orbita, „nugaroje“. Atidžiai ištyrę šį vaizdą mokslininkai spėja, kad balti rėžiai – tai šimtus metrų gilyn smengantys ledo tarpekliai. Jie galbūt reiškia, kad praeityje Dionėje būta tektoninių paviršiaus poslinkių. Šviesūs ledo tarpekliai kerta kai kuriuos iš gausybės palydovo kraterių, vadinasi, šie statūs lūžiai paviršiuje atsirado vėliau, negu jiems ant kelio pasipainioję krateriai. Dionę daugiausia sudaro vandens ledas, tačiau palyginti didelis tankis rodo, kad viduje gausu ir uolienų. Džiovanis Kasinis (Giovanni Cassini) atrado Dionę 1684 m. Ši nuotrauka daryta liepos pabaigoje iš maždaug 263 tūkstančių kilometrų atstumo nuo šaltojo pasaulėlio. Didelės raiškos Dionės nuotraukų buvo nufotografuota ir 1980 m. iš pro šalį skriejusio „Keliautojo“ (Voyager) erdvėlaivio.

4 rugsėjo, 2006

Didysis Magelano Debesis infraraudonojoje šviesoje

Kur galaktikose kaupiasi dulkės? Kad tai sužinotų, mokslininkų grupė sudarė pačią smulkiausią iš visų kaimyninės Didžiojo Magelano Debesies galaktikos dujų ir dulkių debesų nuotraukų. Ši sudėtinė nuotrauka, kurią čia ir matote, buvo fotografuota pro Spitzerio kosminį teleskopą infraraudonojoje šviesoje, kurioje ypač gerai matyti tikrasis įkaitusios medžiagos, kurią į tarpžvaigždinę erdvę atgal išmetė žvaigždės, švytėjimas. Norint gautį tokį vaizdą, tūkstantį kartų smulkesnį už visas anksčiau turėtas Didžiojo Magelano Debesies nuotraukas, į vieną visumą buvo sujungta 300 tūkstančių atskirų kadrų. Čia matyti neaprėpiami dujų ir dulkių debesys, nuspalvoti sutartinėmis spalvomis. Astronomai ištyrė, kad dulkių daugiau susikaupę šalia jaunųjų žvaigždžių (rausvi šviesūs debesys), daug padrikai išsibarstę tarp vyresniųjų žvaigždžių (žalsvi debesys) ir nusėdę apvalkaluose, supančiuose senasias žvaigždes (maži raudoni taškeliai). Matyti ir didžiulės ertmės, kurias nuo dulkių išvalė didelės energijos srautai, sruvę nuo anksčiau gyvavusių masyviųjų žvaigždžių. Blausus žydras švytėjimas (spalva – sutartinė) apačioje sklinda nuo senųjų žvaigždžių ir Didžiojo Magelano Debesies galaktikos centrinės skersės. Ši galaktika yra mūsų Galaktikos playdovė, dreikiasi apie 70 tūkstančių šviesmečių už maždaug 160 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, pietų dangaus skliauto Auksinės Žuvies žvaigždyne.

2 rugsėjo, 2006

Dulkėtoji spiralinė M66

Kai rytmečio žara paskandino Paranalo observatoriją Čilėje, astronomai Markas Nyzeris (Mark Neeser) ir Piteris Bartelis (Peter Barthel) nustojo ieškoti blyškiųjų kvazarų, nutolusių nuo mūsų milijonus šviesmečių. Ir vos trumpai akimirkai nukreipė Didįjį Europos pietinės observatorijos teleskopą pasigrožėti kaimyninės visatos kvapą gniaužiančiu vaizdu. Taip išėjo ši nuotrauka, kurioje – spiralinė galaktika M66, nutolusi tik 35 milijonus šviesmečių nuo mūsų. Maždaug 100 tūkstančių šviesmečių skersmens, išvagotą dulkių gijų ir šviesių žvaigždžių spiečių išilgai spiralinių vijų, galaktiką M66 astronomai gerai pažįstą. Ji priklauso Liūto Trijulei . Gali būti, kad gravitacinė sąveika tarp trijų netoli viena kitos skriejančių galaktikų paveikė dulkėtosios spiralinės M66 pavidalą.

1 rugsėjo, 2006

Pietinis Dvynių teleskopas ir žvaigždžių pėdsakai

Žvaigždės tempia šviesos siūlus šioje ilgo išlaikymo nuotraukoje, fotografuotoje prieš Mėnulio patekėjimą pietinėje Dvynių (Gemini South) observatorijoje, ant beveik 2,7 km aukščio Pačiono kalno (Cerro Pachon), Čilės Anduose, Žemės planetoje. Per 1 val. ir 40 min. trukusį nuotraukos išlaikymą kamera ir trikojis stovėjo nejudinami, taigi suktis teko pačiai planetai, o žvaigždės pamažu pietiniame skliaute braukė ratu išlinkusias linijas. Kamera buvo nutaikyta į pietus, o apačioje matyti Dvynių teleskopas. Akimis pasekę išlinkusių šviesos linijų centro link, rastumėte pietinio dangaus skliauto polių, tačiau jis liko už kairiojo, viršutinio šio vaizdo krašto. Tarsi dvi pamėklės išblukę stori dryžiai žymi Magelano Debesis – mūsų Galaktikos palydoves galaktikas, o į kairę nuo observatorijos galite aptikti ir tąkart kritusio meteoro žybsnį.