Paskelbta

Nepaprastosios galaktikos

Atidžiai įsižiūrėję į šią smulkią dangaus nuotraukų mozaiką, galite atrasti daug galaktikų, skriejančių arti ar labai toli, Grįžulo Ratų žvaigždyne. Įspūdingiausia iš jų ir didžiausia šiame vaizde – suardyta spiralinė galaktika NGC 3718. Jos trapios spiralinės vijos ištemptos ir išblaškytos į šalis, o šviesų centrą vagoja tamsių dulkių gijos. Vos už 150 tūkstančių šviesmečių, dešinėje, – dar viena didžiulė spiralinė galaktika – NGC 3729. Abi jos, matyt, veikia viena kitą gravitacijos jėgomis, todėl NGC 3718 išvaizda tokia neįprasta. Ši galaktikų porelė nutolusi nuo mūsų maždaug 52 milijonus šviesmečių. Puikioji Hiksono (Hickson) galaktikų grupė 56 matyti šiek tiek žemiau NGC 3718. Hiksono grupę 56, nutolusią nuo Saulės apie 400 milijonų šviesmečių, sudaro penkios tarpusavyje sąveikaujančios galaktikos.

Paskelbta

Priešingo poliariškumo Saulės dėmė ir naujasis Saulės ciklas

Kodėl Saulės dėmės 905 magnetinis laukas priešingos krypties? Gali būti, kad toks reiškinys skelbia naujojo Saulės magnetinio ciklo pradžią. Mūsų gimtosios žvaigždės aktyvumas sustiprėja maždaug kas 11 metų, o maždaug kas 22 metus bendras magnetinio lauko poliariškumas tampa priešingos krypties. 11 metų trunkančius Saulės aktyvumo ciklus žmonės stebi jau šimtus metų, apie juos spręsdami pagal Saulės dėmėtumą. Kaip tik šiuo metu Saulė yra beveik mažiausio aktyvumo, ir tuoj po truputį ims keliauti iki didžiausio aktyvumo, kurį pasieks po maždaug po 5 su puse metų. Tai, kad žvaigždės magnetinis laukas ims keistis, pranašauja atsirandančios Saulės dėmės, kurių poliariškumas priešingas, negu visų prieš tai buvusių. Prieš keletą savaičių viena, gali būti priešingo poliariškumo, dėmė iškilo ir greitai pranyko. Tačiau dabar pastebėta daug didesnė, priešingo negu visų kitų poliariškumo, dėmė. Dėmę maištininkę, žymimą 905, tarsi didžiulį baltą lopą galite matyti šioje magnetinėje Saulės nuotraukoje iš SOHO erdvėlaivio, fotografuotoje prieš kelias dienas. Per kelias dienas Saulės dėmė 905 ėmė irti ir gali pavirsti į vainiko masės čiurkšles ar saulės žybsnius. Saulės astronomai pranašauja, kad šis artėjantis Saulės aktyvumas bus neįprastai smarkus.

Paskelbta

Supernovos liekana E0102 pro Hablo kosminį teleskopą

Tas melsvas sruogų kuokštelis, vos pastebimas nuotraukos apačioje – neseniai sprogusios, visą griaunančios supernovos liekana. Rausvas didžiulis ūkas viršutiniame dešiniajame kampe – tai dalis N76 – žvaigždėdaros regiono kaimyninėje Mažojo Magelano Debesies galaktikoje. Supernovos liekanos kuokštelis, žymimas 1E0102.2-7219, arba dažnai trumpinamas kaip E0102, taip pat priklauso Mažojo Magelano Debesies galaktikai ir plyti maždaug už 50 šviesmečių nuo N76. Šis vaizdas sudėtas iš keliolikos nuotraukų, fotografuotų pro Hablo (Hubble) kosminį teleskopą. E0102 žadina mokslininkų smalsumą, nes ši supernovos liekana mums matoma tokia, kokia buvo praėjus vos 2 tūkstančiams metų po sprogimo. Jos tyrimai gali būti leis įminti, kaip sprogsta paslaptingosios supernovos ir kokias medžiagas paskleidžia tarpžvaigždinėje erdvėje.

Paskelbta

Naujasis Saulės sistemos apibrėžimas: aštuonios planetos

Kiek planetų Saulės sistemoje? Į šį daugelį mokslininkų kamuojantį klausimą pagaliau rastas atsakymas, kurį pateikė Tarptautinė astronomų sąjunga (TAS). Planetų yra aštuonios! Praeitą savaitę TAS nubalsavo už naująjį planetų apibrėžimą, kurio sąlygų neatitinka Plutonas. Plutonas priskirtas naujai planetų-nykštukių rūšiai ir laikomas naujos kategorijos – užneptūninių objektų – prototipu. Taigi, liko aštuonios TAS apibrėžtos planetos: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Saulės sistemos objektai, dabar laikomi planetomis-nykštukėmis, yra Cerera, Plutonas ir dar be tikrojo pavadinimo – 2003 UB313 . Bevardis kosminis kūnas ir užvirė visą šią košę, kai mokslininkai ėmė ginčytis, ar galima jį laikyti planeta . Pagal naująjį TAS apibrėžimą, planeta gali būti vadinamas kosminis kūnas, skriejantis aplinks Saulę beveik apskrita orbita, palyginti toli nuo kitų, turintis švarias orbitos apylinkes. Plutono ištrėmimas iš planetų sąrašo vis dar tebėra karštų ginčų tema ir kelia nesutarimus astronomų bendruomenėje.

Paskelbta

Skersinė spiralinė galaktika NGC 1300

Didžiulė, nuostabi skersinė spiralinė galaktika NGC 1300 tįso maždaug už 70 milijonų šviesmečių Eridano žvaigždyno pakraščiuose. Šis sudėtinė Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotrauka – viena iš didžiausių darytų pro Hablo teleskopą, fotografuojant tik vieną vienišą galaktiką. NGC 1300 driekiasi daugiau negu 100 tūkstančių šviesmečių. Nuotraukoje įspūdingai ryškiai matyti didžioji centrinė skersė ir milžiniškos spiralinės vijos. Atidžiai ištyrę šios skersinės spiralinės galaktikos vaizdą mokslininkai įžiūrėjo, kad pačiame galaktikos branduolyje irgi yra spiralinių vijų, maždaug 3000 šviesmečių skersmens. Ne taip, kaip kitose spiralinėse galaktikose ir mūsų Galaktikoje, NGC 1300 branduolyje nėra masyvios juodosios bedugnės.

Paskelbta

Apolonas 17: VIP vieta

Čiupkite savo raudonus-mėlynus akinius ir pasigrožėkite stereo vaizdu iš Litrovo kraterio Tauro kalnuose Mėnulyje! Raudonų-mėlynų akinių kairė akis turi buti raudono filtro, dešinė – mėlyno. Juos lengva pasigaminti iš spalvotų filtrų, parduodamų raštinės reikmenų parduotuvėse. Spalvotame trimačiame anaglife – mėnuleigis Apolonas 17 (Apollo 17), o už jo tolumoje – Mėnulio modulis ir nežemiškos kalvos. Kadangi visas žmonių pasaulis tąkart ruošėsi stebėti Mėnulio modulio pakilimą tiesiogiai per mėnuleigio TV kamerą, ši vieta praminta VIP vieta (VIP vieta – iš angl. k. very important person – ypač svarbių asmenų vieta, geriausios vietos žiūrovų salėje). 1972 m. gruodį Apolono 17 astronautas Judžinas Sernanas (Eugene Cernan) ir Harisonas Šmitas (Harrison Schmitt) praleido apie 75 valandas Mėnulyje, kol jų kolega Ronaldas Evansas (Ronald Evans) skriejo erdvėlaivyje orbitoje, aukštai viršuje. Komanda pargabeno į Žemę 110 kg uolienų ir grunto pavyzdžių, daugiau negu iš bet kurio kito nusileidimo Mėnulyje. Sernanas ir Šmitas vis dar tebėra paskutiniai žmonės, vaikščioję (ar važinėję) po Mėnulį.

Paskelbta

Žydroji lagūna

Žvaigždės sužiba ir vėl pranyksta, kai jūs kompiuterio pelę užvedate ant šios nuotraukos – kvapą gniaužiančio emisinio ūko M8, paprastai vadinamo Lagūnos ūku. Lagūnoje vyksta žvaigždėdara ir gimsta žvaigždės, tačiau ištrinti nuo nuotraukos žiburėliai – priekyje ar užnugaryje ūko spindinčios žvaigždės, atsitiktinai atsidūrusios tame pačiame regėjimo plote. Pirmame (kompiuteriu apdorotame) vaizde liko tik išsklaidytas dujų debesų švytėjimas. Regimojoje šviesoje ūkas stipriausiai skleidžia šviesos bangas, lekiančias iš vandenilio atomų (vadinamos vandenilio alfa spektro linijos – H alfa) ir čia nuspalvintas rausvai. Dar keli kadrai pridėti prie šio vaizdo, daryti pro siaurus šviesos bangų filtrus: tai žalsvai nuspalvintas vandenilio, raudonai – sieros ir žydrai – deguonies atomų švytėjimas. Puošnusis Lagūnos ūkas tęsiasi apie 30 šviesmečių ir yra maždaug už 5 tūkstančių šviesmečių Šaulio žvaigždyne.

Paskelbta

Kulkos spiečiaus medžiaga

Šioje sudėtinėje nuotraukoje – galaktikų spiečiaus 1E 0657-56, praminto Kulkos spiečiumi, medžiaga. Vos už 3,4 milijonų šviesmečių nuo mūsų nutolusios Kulkos spiečiaus galaktikos gerai matyti regimosios šviesos nuotraukose, tačiau dar didesnė už visas jas masė susikaupusi dviejuose debesyse, skleidžiančiuose karštus rentgeno spindulius, šioje nuotraukoje nuspalvintus rausvai. Dar daugiau negu galaktikose ir rentgenu švytinčiuose debesyse masės slypi nematomojoje medžiagoje, kurios paprastai nematyti jokiose nuotraukose, o čia ji nuspalvinta žydrai. Pro teleskopą nematoma tamsioji medžiaga čia pažymėta remiantis užnugaryje likusių, gravitacinio lęšio iškreiptų galaktikų savybėmis. Dujų debesis dešinėje primena vadovėliuose piešiamą kulkos smūgio į orą bangą. Iš tikrųjų šį debesį suardė milžiniškos jėgos, kai susidūrę du galaktikų spiečiai pavirto dar didesniu Kulkos galaktikų spiečiumi. Nematomoji medžiaga ir galaktikų spiečiaus dujos viena kitą veikia tik gravitacija. Aiški riba tarp nematomosios medžiagos ir dujų debesų yra dar vienas įrodymas, kad ten iš tikrųjų yra šios paslaptingos medžiagos.

Paskelbta

Spėjami smėlio geizeriai Marse

Kodėl kiekvieną pavasarį Marse atsiranda keistų tamsių dėmių? Jos ima juoduoti netoli Marso polių, o po kelių mėnesių vėl išnyksta. Paprastai dėmių skersmuo būna apie 50 metrų, ir jos atrodo tarsi išpūstos pro skylę centre. Neseniai pasitelkus NASA Marso Odisėjos zondo, šiuo metu skriejančio orbita aplink raudonąją planetą, Temidės (THEMIS) prietaisą atlikti tyrimai parodė, kad juodosios dėmės tokios pat šaltos kaip ir anglies dvideginio (CO2) ledo sluoksnis po paviršiumi. Remdamiesi šiais duomenimis mokslininkai spėja, kad tamsios dėmės – tai su smėliu susimaišiusios ir į paviršių išsiveržusios anglies dvideginio dujos. Kadangi pavasarį Marso poliai sušyla, į ledą sustingusi anglies dvideginio pluta atšyla, suplonėja, atsiranda plyšių, pro kuriuos iš po apačios ima veržtis anglies dvideginio dujos. Šiuo spėjimu galima paaiškinti, kodėl dėmės tamsios – jas nuspalvina pabiręs smėlis, ir kodėl jos šaltos – jas atšaldo po paviršiumi tūnojęs sušalęs anglies dvideginis. Šioje dailininko iliustracijoje – siautulingi dujų ir smėlio išsiveržimai Marse.

Paskelbta

Dūmų angelas

Kas tai per debesis? Paprastai gamta tokių nesukuria. Atrodantis tarsi milžiniška pelėda, šis debesis atsirado dėl karinių oro pajėgų lėktuvo, tąkart gegužės mėnesį skriejusio virš Atlanto vandenyno. Lėktuvas C-17 Globemaster III, kurio išmetamųjų dujų pliūpsniai sukūrė įspūdingąją pabaisą, matyti dešinėje. Tokie keisti, lėktuvo palikti, balti tumulai kartais vadinami dūmų angelu. Dūmų angelo akys ratu susisuko dėl oro verpetų iš po lėktuvo sparnų.