Paskelbta

Kas gi tu, Cerera?

Ar Cerera yra asteroidas, ar planeta? Nors anksčiau tradiciškai visi žinojo, ką vadinti planeta, o ką – ne, Tarptautinės astronomų sąjungos Planetų apibrėžimo komitetas pasiūlė Cererą vadinti nebe asteroidu, o planeta. Naujas titulas galbūt labiau išgarsintų nepelnytai užmirštą mažąjį pasaulėlį. Maždaug 1000 km skersmens Cerera yra didžiausias dangaus kūnas milžiniškoje asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Pagal naująjį apibrėžimą, Cerera būtų laikoma planeta, kadangi ji beveik rutulio pavidalo ir skrieja pakankamai toli nuo kitų planetų. Ši nuotrauka, viena iš 2004 m. sausio pabaigoje fotografuotų iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, – geriausias iki šiol turimas Cereros atvaizdas. Šiuo metu NASA planuoja 2007 m. birželio mėn. paleisti tarpplanetinį automatinį erdvėlaivį „Aušra“ (Dawn), tirsiantį Cererą ir Vestą, nepaisant to, kaip jos bus vadinamos ateityje – planetomis ar vis dar asteroidais.

Paskelbta

Vestos žemėlapis

Vesta yra milžiniška uola, 500 km skersmens, skriejanti už Marso. Tai vienintelis asteroidas, matomas plika akimi. 1997 m. šį Vestos žemėlapį astronomai sudarė pagal duomenis, gautus iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo. Randuotame paviršiuje gerai matyti įdubęs didžiulis krateris, užėmęs beveik pusę asteroido. Tarsi milžino kumščio išmuštas krateris žiojėja šios sutartinių spalvų nuotraukos apačioje: mėlyna spalva žymi gylį (tamsiai mėlyna iki -12 km), raudona iki baltos – aukštį (iki 12 km). Turimi duomenys leidžia spėti, kad Vesta griausmingai susidūrė su kitu kosminiu kūnu maždaug prieš milijardą metų ir skilo pusiau. Manoma, kad 1960 m. spalį maža šios uolos dalelė, kadaise atskilusi nuo Vestos, nukrito ant Žemės Australijoje. Kadangi keičiasi principai, pagal kuriuos planetos vadinamos planetomis, gali būti, kad asteroidas Vesta irgi bus vadinamas planeta.

Paskelbta

Tai buvo ne meteoras

Šioje nuotraukoje – ne meteoras, nors dangus fotografuotas praeitą savaitgalį, per smarkiausią Perseidų meteorų liūtį. Amerikiečių astronomų svetainės „Dienos astronominė nuotrauka“ vertėjas į prancūzų kalbą Lorenas Lavederis (Laurent Laveder), kartu su draugais stebėdamas dangų jaukioje, mėnesienos užlietoje paplūdimio stovyklavietėje Tregene (Treguennec), Prancūzijoje, norėjo fotoaparatu ant trikojo įamžinti šviesiuosius Perseidus. Tačiau, tąnakt meteorai nebuvo nei gausūs, nei šviesūs, o šioje nuotraukoje švyti Iridžio (Iridium) ryšio palydovo uodega. Tai gana ilgo išlaikymo nuotrauka (t. y. vienas kadras įrašinėjamas kelias sekundes ir daugiau), todėl, kol palydovas skriejo dangumi atspindėdamas Saulės šviesą, jo kelias nusidriekė tarsi meteoro pėdsakas. Virš romios pakrantės, žvaigždėtame danguje, galite įžiūrėti ir šiauriniame skliaute bildančius Grigo Ratus.

Paskelbta

Spitzerio Orionas

Nedaug kosminių vaizdų taip žadina vaizduotę kaip Didysis Oriono ūkas – milžiniškas žvaigždžių lopšys maždaug už 1500 šviesmečių nuo mūsų. Dar žymimas M42, ūkas matomas ir paprasta akimi, tačiau ši infraraudonoji nuotrauka iš Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo leidžia pažvelgti kiaurai per kunkuliuojančius kosminių dujų ir dulkių debesis. Didelėje, nesumažintos skyros nuotraukoje galima įžiūrėti net naujai gimusias žvaigždes ir vietas, kur ateityje gali atsirasti planetų. Pagal infraraudonąjį karštų dujų švytėjimą rasta maždaug 2300 naujagimių žvaigždžių, kurias supa planetų kūrimosi diskai (proplidai), ir dar apie 200 žvaigždžių gemalų, kurios dar per jaunos, kad turėtų savo proplanetinius diskus. Ši 0,8 ir 1,4 laipsnių sutartinių spalvų nuotrauka apima apie 20 šviesmečių plotą Oriono ūko tolyje.

Paskelbta

Kometos dulkelė virš Kolorado

Ši tamsuojanti uola buvo nufotografuota rugpjūčio 10 d., nušviesta blyškaus priešpilnio Mėnulio. Nors dangus taip pat švytėjo nuo mėnulio atspindžių, 30 sekundžių išlaikymo nuotraukoje pavyko pagauti degantį meteorą, įrėžusį dangų. Šis meteoras – dalelė kasmetinių Perseidų meteorų liūčių, krentančių iš savo orbitoje pribyrėjusios periodinės Svifto-Tutlio kometos. Matyti krentančios iš taško (radianto), kuris danguje įsitaisęs prie Persėjo žvaigždyno, senosios kometos dulkių dalelės išgaruoja, įsmigusios į atmosferą maždaug 60 kilometrų per sekundę greičiu, tačiau akimirkai palieka paskui save švytintį pėdsaką, prasidedantį maždaug 100 kilometrų aukštyje virš Žemės. Atrodanti tarsi milžino sugniaužto kumščio krumpliai, keistoji uola stūkso Žemės planetoje, Kolorado nacionaliniame parke, JAV.

Paskelbta

Šiaurės Amerikos ir Pelikano ūkai

Čia galite išvysti pažįstamus vaizdus nepažįstamoje erdvėje. Emisinis ūkas kairėje žymus tuo, kad primena Šiaurės Amerikos žemyno kontūrus, dešinėje – NGC 7000, ne toks šviesus ūkas, panašus į didžiasnapį paukštį žiūrintį žemyn ir todėl taip ir pramintas – Pelikano ūku. Abu emisiniai ūkai driekiasi maždaug 50 šviesmečių, nutolę nuo mūsų apie 1500 šviesmečių, juos skiria tamsus, šviesą sugeriantis (absorbcijos) ūkas. Ši įspūdinga nuotrauka nuspalvinta sutartinėmis spalvomis. Matyti ūkai, šviesūs jonų frontai ir net tamsių dulkių kraujagyslės. Ūkus galite įžiūrėti pro paprastus žiūronus tamsią naktį, tolėliau nuo miesto šviesų. Ieškokite danguje Gulbės žvaigždyno, jos skaisčiosios akies – Denebo, o šalia, šiaurės vakaruose ir rasite keistuosius Žemės planetą pamėgdžiojančius ūkus. Iki šiol nėra žinoma, kuri žvaigždė pažadina rausvai švytėti vandenilio dujų debesis.

Paskelbta

IC 410 ir NGC 1893

Blausi, gausi dulkių rožė šiauriniame dangaus skliaute – emisinis ūkas IC 410 – plyti už maždaug 12 tūkstančių šviesmečių Vežėjo žvaigždyne. Švytinčio vandenilio dujų debesis yra daugiau negu 100 šviesmečių skersmens, išskaptuoti žvaigždinių vėjų ir radiacijos, pučiančių nuo jame įklimpusio padrikojo žvaigždžių spiečiaus NGC 1893. Gimusios debesyje vos prieš 4 milijonus metų, šviesios spiečiaus žvaigždės žiba po juodu, tamsių dulkių tumulu, truputį žemiau nuotraukos centro. Kairiau matyti dvi palyginti tankios, šviesios gijos. Mokslininkai spėja, kad šiuose kosminiuose buožgalviuose, maždaug 10 šviesmečių skersmens, šiuo metu taip pat gimsta žvaigždės.

Paskelbta

Kosminiai spinduliai

Ar jus kada buvo užliejusi didelės energijos dalelių liūtis iš dangaus? Žinoma buvo. Taip atsitinka nuolat. Didelės energijos dalelėmis lyja tada, kai kosminiai spinduliai pasiekia Žemės atmosferos viršutinius sluoksnius. Kosminiai spinduliai buvo netikėtai aptikti 1912 m. Dabar žinoma, kad dauguma kosminių spindulių sudaro atomų branduoliai. Didžioji jų dalis – vandenilio atomų branduoliai, kai kurie – helio ir kitų, sunkesnių elementų. Kuo atomų branduoliai sunkesni, tuo kosminių spindulių energija didesnė. Nors daug mažos energijos kosminių spindulių atskrieja iš Saulės, didelės energijos spindulių šaltiniai iki galo nežinomi ir vis dar tyrinėjami. Ši iliustracija vaizduoja pačios didžiausios energijos kosminių spindulių liūtis. Manoma, kad kosminiai spinduliai paveikia ir orą prie Žemės paviršiaus, galbūt net įskelia mums įprastus žaibus.

Paskelbta

Kometa ir galaktika

Mėnulis būtų sugadinęs šią nuotrauką. 1997 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje Heilo-Bopo kometa praskriejo beveik tiesiai Andromedos galaktikos priešakyje. Šioje 1997 m. kovo 24 d. nuotraukoje didžioji 1997 m. kometa ir garsioji Andromedos galaktika nufotografuotos kartu. Tačiau tuomet buvo Mėnulio pilnatis, šviečianti taip ryškiai, kad ilgo išlaikymo nuotraukose, reikalingose Heilo-Bopo kometos uodegai ir M31 diskui išryškinti, likdavo tik Mėnulio šviesa, atsispindinti Žemės atmosferoje. Jeigu astrofotografai būtų laukę, kol Žemės palydovas nusileis, tokios progos pagauti kometą ir galaktiką taip arti viena kitos, daugiau nebūtų pasitaikę. Štai kodėl ši nuotrauka buvo fotografuota per pačią Mėnulio pilnatį, bet nepaprastai – o visiško Mėnulio užtemimo metu.

Paskelbta

Pimasis Tyrinėtojas

Tai buvo pirmasis JAV palydovas, nuskriejęs į kosmosą. Amerikiečių kariuomenės balistinių raketų padalinys (Army Ballistic Missle Agency) 1958 m. vasario 1 d. į Žemės orbitą paleido pirmąjį Tyrinėtoją (Explorer I) – beveik 14 kg (30 svarų) sveriantį palydovą. Tyrinėtojas I turėjo įrenginius temperatūrai matuoti, mikrometeoritų smūgiams sekti, ir Džeimso Van Aleno (James A. Van Allen) sukurtą prietaisą, skirtą elektronų ir jonų tankiui erdvėje tirti. Džeimso Van Aleno prietaisu padarytas neįtikėtinas ir tuomet nelaukas atradimas: Žemę supa didelės energijos elektronų ir jonų juosta, įklimpusi magnetosferoje. Dabar ji vadinama Van Aleno radiacijos juosta. Tyrinėtojas I nustojo siųsti duomenis tų pačių metų vasario 28 d., tačiau vis dar skriejo orbitoje iki 1970 m. kovo. Vienas pirmųjų astrofozikų Džeimsas Van Alenas mirė šių metų rugpjūčio 9 d., sulaukęs garbingų 91 m. amžiaus.