Paskelbta

Perseidai šviesoje

Meteorų liūtims stebėti reikalingas tamsus dangus. Todėl šiemet dauguma dangaus stebėtojų nesitiki išvysti Perseidų. Smarkiausi Perseidai turėtų būti šį savaitgalį, tačiau beveik pilnas Mėnulis taip užlies dangų šviesa, kad nustelbs daugumą palyginti blyškių meteorų. Vis dėlto žvalgydamiesi po dangų vakare, prieš patekant Mėnuliui (maždaug prieš 22 val. vakare), galite išvysti ant Žemės lyjančius meteorus. Taip įspūdingai žvaigždės krenta tik tada, kai jų šaltinis (radiantas) yra netoli virš horizonto – tada Persėjaus meteorai, skriedami aukštai virš Žemės, lengvai ir neskubriai pralekia maždaug iš šiaurės į pietus. Jeigu pakaks kantrybės ir vėliau, jau dangų ir naktinę Žemę nušvietus Mėnuliui, šiauriniame planetos dangaus skliaute galėtumėte išvysti Perseidų ugnies kamuolių (bolidų). Astronomui Džimiui Vestleikui (Jimmy Westlake) pasisekė nufotografuoti šiuos šviesius Perseidų meteorus kartu šviečiant Mėnuliui ir plaikstantis Šiaurės pašvaistei virš Kolorado 2000 m. rugpjūtį.

Paskelbta

Galimi metano ežerai Titane

Ar Saturno palydove Titane atrasti metano ežerai? Ši kvapą gniaužianti naujiena paskelbta atidžiai ištyrus radaro duomenis, praeitą savaitę gautus iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, šiuo metu skriejančio aplink Saturną. Šioje nuotraukoje matyti radaro gauti paviršiaus atspindžiai netoli Titano šiaurinio poliaus. Vaizdas apima maždaug 200 km. Tamsūs plotai nuotraukoje, lygūs lyg stiklas, neatspindėję radaro signalų, ir šalia juoduojančios intakų kraujagyslės gali būti liudija apie skysto angliavandenilio ežerus. Jei tai tiesa, Titanas taps vos antrasis dangaus kūnas Saulės sistemoje, po Žemės, kurio paviršiuje rasta skystos medžiagos. Tolimesni tyrimai iš Kasinio erdvėlaivio, nuolat praskrendančio pro Titaną, gali patvirtinti metano ežerų hipotezę ir toliau stebėti, ir lyginti vėjų poveikį paviršiui.

Paskelbta

Marinerio slėniai – marsiečių Didysis kanjonas

Didžiausias Saulės sistemoje kanjonas išvagojo platų randą Marso skruoste. 1971 – 1972 m. orbitoje skriejusio ir šį rėžį atradusio zondo Marineris 9 (Mariner 9) garbei pavadintas Marinerio slėniais, platus ruožas driekiasi daugiau negu 3 tūkstančius km, išplatėdamas iki 600 km ir smengantis gilyn net 8 km. Palyginus, Didysis kanjonas Arizonoje, Žemės planetoje, yra vos 800 km ilgio, 30 km skersmens ir 1,8 km gylio. Marinerio slėnių kilmė nežinoma, tačiau spėjama, kad jie atsirado prieš milijardus metų planetai atšalus ir įskilus. Neseniai kanjone mokslininkai aptiko keletą geologinio aktyvumo požymių. Ši nuotrauka tarsi mozaika sudėliota iš daugiau nei 100 Marso vaizdų lopinėlių, gautų iš Vikingo tarpplanetinės stoties 1970 m.

Paskelbta

Tumulas

Kaip pavadintumėte grupę juodųjų bedugnių? Pulku, spiečiumi, tumulu… ? Stebėdami sritį aplink mūsų Galaktikos centrą, astronomai rado tikrų įrodymų, kad neįtikėtinai daug įvairių rentgeno spindulių šaltinių – galbūt juodųjų bedugnių ar neutroninių žvaigždžių dvinarėse žvaigždžių sistemose – susispietė aplink žmonių gimtosios galaktikos centro milžinišką juodąją bedugnę. Šioje Čandros (Chandra) observatorijoje gautoje rentgeno nuotraukoje matote keturis skirtingus šaltinius, apibrėžtus apskritimais ir pažymėtus A-D. Nors šie keturi rentgeno spindulių šaltiniai gali ir nepriklausyti vienam tumului, tačiau jie visi nutolę tik per tris šviesmečius nuo centrinės milžiniškos juodosios bedugnės, vadinamos Šaulio A (šviesus taškas truputį aukščiau C). Šie duomenys leidžia spėti, kad centre yra dar daugiau juodųjų bedugnių. Manoma, kintanti gravitacinė sąveika su kitomis žvaigždėmis, privertė juodųjų bedugnių tumulus spiralėmis judėti link Galaktikos centro.

Paskelbta

Keturios supernovų liekanos

Šiose keturiose rentgeno nuotraukose matyti kosminių sprogimų kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje paliktų nuolaužų besiplečiantys debesys, dešimčių šviesmečių skersmens. Tai supernovų liekanos, likusios po dvejopų žvaigždžių sprogimų, sudėtos pagal tariamą amžių, t.y. pagal laiką nuo Žemę pasiekusios sprogimo šviesos pirmųjų akimirkų. Pagal laikrodžio rodyklę nuo viršutinės kairiosios nuotraukos supernovos liekanos amžius: 600, 1500, 10 tūkstančių ir 13 tūkstančių metų. Pirmosios trys liko po Ia tipo sprogimų – baltąją nykštukę sunaikinusio termobranduolinio užtaiso, atsiradusio užgrobus medžiagos masę iš porininkės žvaigždės. Ketvirtoji (kairėje apačioje) – II tipo, atsiradusi susitraukus branduoliui paskutiniame masyvios žvaigždės gyvavimo tarpsnyje. Pačiame jos viduryje slepiasi neutroninė žvaigždė, likusi iš susislėgusio branduolio.

Paskelbta

Galaktika NGC 7331 ir anapus jos

Spiralinė galaktika NGC 7331 dažnai minima kaip panaši į mūsiškę Galaktiką. Maždaug už 50 milijonų šviesmečių, šiaurinio dangaus Pegaso žvaigždyne, švytinti galaktika anksčiau laikyta spiraliniu ūku ir yra viena šviesiausių iš tų, kurios visgi nepapuolė į žymųjį, 18 amžiaus pabaigoje sudarytą, Šarlio Mesje (Charles Messier) katalogą. Kadangi galaktikos diskas įstrižai palinkęs į mūsų pusę, ilgo išlaikymo teleskopinėse nuotraukose apčiuopiama vaizdo giluma. Įspūdis dar labiau sustiprėja, kai šalia matyti dar toliau erdvėje skriejančios galaktikos, kaip ir šioje nuotraukoje. Tolimosios galaktikos regimos dešimt kartų mažesnės už NGC 7331, vadinasi, begalinėje naktyje nutolusios dešimt kartų toliau už šios nuotraukos karalienę.

Paskelbta

Sprogimai Gyvatnešio RS baltojoje nykštukėje

Įspūdingi sprogimai nenurimsta dvinarėje žvaigždžių sistemoje Gyvatnešio RS . Maždaug kas 20 metų raudonoji milžinė nuvynioja pakankamai vandenilio dujų ant savo porininkės baltosios nykštukės, kad tos paviršiuje nuvilnytų akinantis termobranduolinis sprogimas. Ir šį kartą maždaug už 2 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų žybtelėjęs novos sprogimas pavertė Gyvatnešio RS sistemą keliskart ryškesniu žiburiu, matomu net ir paprasta akimi. Šioje dailininko iliustracijoje raudonoji milžinė rieda dešinėje, o baltoji nykštukė, įsisupusi į milžinišką nuvogtos medžiagos akrecijos diską, matyti kairėje. Abi žvaigždės sukasi viena aplink kitą, o dujų srovė vyniojasi nuo milžinės ant nykštukės. Astronomai spėja, kad daugmaž po 100 tūkstančių metų baltoji mažylė pasiglemš sočiai medžiagos masės, kad peržengtų Čandrasekaro ribą, ir tada sprogs daug kartų galingiau, tačiau jau paskutinį kartą papuoš dangų, tapusi supernova.

Paskelbta

Grasina susidurti du didžiausi Jupiterio viesulai

Jupiteryje šiuo metu grasina susidurti du milžiniški viesulai, didesni net už Žemę. Nežinia kas atsitiks vėliau, tačiau kol kas abu audros sūkuriai dar sveiki. Šioje infraraudonojoje dirbtinių spalvų nuotraukoje, fotografuotoje praeitą savaitę iš Dvynių (Gemini) observatorijos Havajuose, Raudonosios dėmės atrodo baltos, nes jų debesys iškilę aukštai virš kitų debesų sluoksnių. Žydra spalva nuspalvoti žemesni debesys, o rausva – žemiausi. Mažesnis sūkurys, vadinamas Jaunesniąja Raudonąja dėme arba Ovalu BA, šių metų pradžioje dėl nežinomų priežasčių tapo raudonas. Jeigu išliks siautėti abu Jupiterio viesulai, ir toliau kas kelerius metus jie pralėks grėsmingai arti vienas kito, kadangi Jupiterio paviršiumi slenka nevienodu greičiu. Astronomai atidžiai stebi Jaunesniąją Raudonąją dėmę, norėdami susekti, ar jaunėlė sesuo išliks raudona, kai nutols nuo milžinės Didžiosios Raudonosios dėmės.

Paskelbta

Tarptautinė kosminė stotis virš horizonto

Tai buvo jų namai. Praeitą savaitę kosminė šaudyklė (šatlas) Diskaveris (Discovery) su STS-121 misijos komanda paliko Tarptautinę kosminę stotį (TKS) ir grįžo į Žemę. Ši nuotrauka nufotografuota neilgai trukus po to, kai šaudyklė atsiskyrė nuo stoties. Matyti gausybė stoties modulių, statramsčių ir ilgasparnių saulės baterijų. Kosmine šaudykle atskridę astronautai 12 dienų praleido stotyje, vadinę ją savo namais. Komanda papildė stoties atsargas ir ruošė ją tolimesniems darbams. TKS liko gyventi ir dirbti dabar jau trys kosmoso tyrėjai (anksčiau buvo du): rusas, amerikietis ir vokietis.

Paskelbta

Veneros juosta virš Mėnulio slėnio

Turbūt ją matėte šimtus kartų, tačiau nekreipėte dėmesio. Tai rausva juosta, kuri vakare, ką tik po saulėlydžio, ar anksti ryte, prieš pat aušrą, nutūpia prie žemės ir, jeigu tik neužstoja debesys, švelniai nurausta tarp naktinio, tamsiai mėlyno dangaus ir vos melsvo dienos skliauto. Rausvoji atraiža, vadinama Veneros juosta, apjuosia visą dangaus skliautą, net ir priešingą Saulei pakraštį. Ji gali būti matoma bet kurioje mūsų planetos vietoje. Paprastai dangus virš mūsų galvų būna žydras, kadangi taip šviesos spindulius laužia Žemės atmosfera. Tačiau Veneros juosta atsiranda iš saulėlydžio ar saulėtekio metu nuraudusios, atmosferą perskrodusios Saulės šviesos. Šioje nuotraukoje matyti Veneros juosta virš rūke paskendusio Mėnulio slėnio – garsios vyndarių vietovės Kalifornijoje, JAV. Nors dažnai Veneros juosta atsitiktinai papuošia ir kitas Žemės vietovaizdžių nuotraukas.