Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 43 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

18 balandžio, 2006

NGC 246 ir mirštanti žvaigždė

Taikliai pramintas Kaukolės ūku, planetiškasis ūkas NGC 246 iš tikrųjų supa mirštančią žvaigždę kažkur už maždaug 1600 šviesmečių Banginio žvaigždyne. Puošni ir paini ūko skraistė kadaise yra buvusi išorinė į Saulę panašios žvaigždės atmosfera, per tūkstančius metų nusviesta tolyn. Besiplečianti išorinė atmosfera sąveikauja su dujomis ir dulkėmis tarpžvaigždinėje erdvėje. Pati žvaigždė – blausioji iš dvinarės žvaigždžių sistemos ūko centre – pasiekė paskutinį evoliucijos tarpsnį ir pamažu virsta tankia ir karšta baltąja nykštuke. Žvaigždė ir ūkas sparčiai lekia į viršų, šios nuotraukos atžvilgiu, todėl ūko viršutinis kraštas ryškesnis. Skvarbi nuotrauka apima daugiau nei 2,5 šviesmečius NGC 246 tolyje. Matyti ir tolimos galaktikos užnugaryje, kai kurios šviečia net kiaurai per ūką, jo apačioje.

17 balandžio, 2006

Barnardo kilpa aplink Arklio Galvos ūką

Kaip Arklio Galvos ūkas atsidūrė žiedo viduje? Kosminio žiedo, šviečiančio tarsi emisinis ūkas, vadinamo Barnardo kilpa, kilmė iki šiol nėra žinoma. Viena iš spėlionių – Barnardo kilpos protėviais tapo šviesių Oriono žvaigždžių vėjai, nupūtę seniai savo amžių nugyvenusių supernovų daleles. Barnardo kilpa per blyški ją įžiūrėti paprasta akimi. Ją tik 1895 m. atrado E. E. Barnardas ilgo išlaikymo nuotraukose. Ši nuotrauka, norint išryškinti detales, buvo daryta tik iš siauros linijos vandenilio skleidžiamos šviesos. Barnardo kilpa išlinkusi apačioje, o Arklio Galvos ūkas stypso pačiame viršuje. Jo kairėje mažytė tamsi dėmė – tai vaizdingasis Liepsnos ūkas.

16 balandžio, 2006

Saulės protuberantas

Kaip gali dujos sklandyti virš Saulės? Painūs magnetiniai laukai, išlinkę virš Saulės paviršiaus, įvilioja į spąstus jonizuotas dujas ir sukaupia jas milžiniškose kilpose. Didingos plazmos kilpos, iškilusios virš Saulės krašto, vadinamos protuberantais. Šioje įspūdingoje nuotraukoje – Helio jonų skleidžiama šviesa. Matyti karšta plazma, sklendžianti į atvirą erdvę, liepsnojančiam protuberantui išsilaisvinus iš magnetinio lauko gniaužtų už šimtų tūkstančių kilometrų nuo Saulės. Nuotrauka fotografuota 1999 m. rugsėjo mėn. kosminėje SOHO observatorijoje, EIT eksperimento metu. Įstabiąsias Saulės draikanas verta stebėti, nes jos gali turėti įtakos susisiekimo ir energijos tiekimo sistemoms už daugiau nei 100 milijonų kilometrų – Žemės planetoje.

15 balandžio, 2006

Galaktikų karai: M81 prieš M82

Šioje puošnioje kosminėje nuotraukoje žydromis spiralinėmis vijomis susisupusi galaktika M81. O dešinėje – galaktika M82, išsipūtusi milžiniškais dujų ir dulkių debesimis. Paskutinį milijardą metų šios dvi milžinės galaktikos susikibusios kaunasi gravitaciniame mūšyje. Kiekvienos jų gravitacija siautulingai ardo galaktikas, kai jos pralekia viena arti kitos, kas kiekvienus 100 milijonų metų. Spėjama, kad per paskutinį suartėjimą M82 gravitacija sukėlė tankio bangas, nuvilnijusias per M81 ir sutirštinusias galaktikos spiralines vijos. Savo ruožtu M81 paliko galaktikoje M82 audringus žvaigždėdaros regionus ir nuolat besigrumiančius dujų debesis, kurių energija tokia didžiulė, kad galaktika šviečia rentgeno spinduliais. Tačiau po kelių milijardų metų iš kariaujančių milžinių liks tik viena galaktika.

14 balandžio, 2006

Cigaro galaktikos dūmai

Skleidžianti ryškią infraraudonąją šviesą, žymioji žvaigždėdaros pliūpsnių galaktika M82, dėl įspūdingo pavidalo regimojoje šviesoje gavo dar vieną vardą – Cigaro galaktika. Kaip bebūtų keista, tačiau čia, Spitzerio (Spitzer) kosminiu teleskopu darytoje nuotraukoje, M82 iš tikrųjų matoma rūkstanti – tai infraraudonasis švytėjimas aplinkui pūpsančių dulkių pluoštų, kuriuos žvaigždiniai vėjai nubloškė tolyn nuo M82 šviesių centrinių žvaigždėdaros regionų. Dirbtinėmis spalvomis nuspalvotoje nuotraukoje matyti šviesa, skleidžiama dulkių, kurių sudėtyje gausu sudėtingų anglies molekulių junginių, vadinamų policikliniais aromatiniais angliavandeniliais arba PAH. PAH taip pat randami mūsų gimtosios, daug ramesnės Galaktikos žvaigždėdaros regionuose, o Žemės planetoje jie susidaro degimo metu. Manoma, kad sąveikos su kaimynine galaktika M81 paskatinta, aktyvi žvaigždėdara galaktikoje M82 išpūtė neaprėpiamus dulkių ir PAH debesis, nusidriekusius beveik per 20 tūkstančių šviesmečių į viršų ir į apačią nuo galaktikos plokštumos. M82 yra maždaug už 12 milijonų šviesmečių Grįžulo Ratų žvaigždyne.

13 balandžio, 2006

Svaja apie dvigubą žvaigždžių spiečių

Maždaug už 7 tūkstančių šviesmečių, Persėjo žvaigždyne, ši padrikųjų žvaigždžių spiečių pora iš tikrųjų puikiai matyti plika akimi. Dar 130 m. pr. Kr. grakų astronomas Hiparkas juos pažymėjo žvaigždėlapyje. Dabar vadinamus Persėjo h ir chi (χ) ir žymimus NGC 869/884, spiečius iš tikrųjų vieną nuo kito skiria keli šimtai šviesmečių, juose tankiai susispietusios daug jaunesnės ir karštesnės žvaigždės už Saulę. Kas būtų, jei šis žymusis dvigubas spiečius būtų arčiau, sakykim už kokių 700 šviesmečių nuo mūsų puikiosios Saulės sistemos, nusėdamas dangų žvaigždėmis? Astrofotografas Chosė Suro (Jose Suro) pabandė įsivaizduoti tokią svajonę tamsiame, giedrame danguje be Mėnulio, šiltą naktį virš ramaus ežero pakrantės. Žemę apšviečia tik žvaigždžių šviesa šioje svajos apie dvigubą spiečių iliustracijoje. Astrofotografas pažymi, kad nors Saulės sistemos kaimynystėje tokių žvaigždžių spiečių nėra, Žemės planetoje šiltos giedros naktys ir be jų gali būti įkvepiančios.

12 balandžio, 2006

Dviguba juodoji bedugnė 3C 75

Du ryškūs šaltiniai šios sudėtinės nuotraukos centre (rentgeno spinduliai – žydra spalva, radijo – rausva) – dvi kartu skriejančios milžiniškos masės juodosios bedugnės, energija maitinančios didžiulį radijo šaltinį 3C 75. Apsuptos iki kelių milijonų laipsnių įkaitusių, rentgeno spindulius skleidžiančių, dujų, spjaudančios reliatyvistines daleles, milžinės juodosios bedugnės viena nuo kitos nutolusios 25 tūkstančių šviesmečių. Juodosios bedugnės slepiasi dviejų susiliejančių galaktikų branduoliuose, Abelio 400 (Abell 400) galaktikų spiečiuje, už maždaug 300 milijonų šviesmečių nuo mūsų. Šios dvi milžiniškos masės juodosios bedugnės gravitacija susijusios į dvinarę sistemą. Astronomai taip nusprendė iš dalies ir dėl to, kad dėsningai į šalis nutįsusios čiurkšlių rankovės, atsiradusios kai medžiagai tenka prasiveržti per karštas spiečiaus dujas 1200 kilometrų per sekundę greičiu, ne atsitiktinai panašios viena į kitą. Tokie įspūdingi kosminiai susiliejimai, manoma, įprasti tankiuose galaktikų spiečiuose tolimoje Visatoje. Spėjama, kad galų gale šaltiniai susilies ir taps stipriu gravitacinių bangų šaltiniu.

11 balandžio, 2006

Drignė aplink Saulę

Ar kada matėte drignę – šviesos ratą aplink Saulę? Šį gana dažną reiškinį galite išvysti, kai aukštai pakimba ploni debesys, kuriuose susispietę pulkai mažyčių ledo kristalų, ir užkloja didžiąją dalį dangaus. Kiekvienas ledo kristalėlis veikia tarsi mažytis lęšis. Kadangi dauguma jų – vienodos šešiakampės formos, šviesa, įspindusi į vieną kristalo sienelę, iškeliauja pro kitą lūždama 22 laipsnių kampu. Būtent tokį spindulį turi Saulės drignė. Naktį galima išvysti panašią Mėnulio drignę. Ši nuotrauka fotografuota Ganloko (Gunlock) miestelyje, Utos valstijoje, JAV. Visai atsitiktinai į kadrą pakliuvo ir paukščių pulkelis. Iki galo vis dar nėra ištirta, kaip iš tikrųjų susidaro ledo kristalai debesyse.

10 balandžio, 2006

HiRISE fotografuoja Marsą

HiRISE – mokslinis eksperimentas, didelės skyros vaizdams gauti (High Resolution Imaging Science Experiment). HiRISE kamera, įtaisyta Marso žvalgymo orbitiniame erdvėlaivyje, MRO (Mars Reconnaissance Orbiter), ką tik pasiekė Marso orbitą kovo 10 d. Ši aiški marsiečių planetos paviršiaus nuotrauka gauta su HiRISE kamera iš maždaug 2500 kilometrų aukščio, jos skyra – apie 2,5 metrai viename vaizdo taškelyje. Kelis ateinančius mėnesius MRO orbita taps labiau apskrita dėl pasikartojančių skrydžių per viršutinę Marso atmosferą – šis procesas vadinamas aerostabdymu. Orbita turėtų sumažėti iki vos 280 kilometrų aukščio. Iš tokio atstumo HiRISE kamera galės fotografuoti raudonosios planetos paviršių 28 centimetrų vaizdo taškelyje skyra. Šioje pirmoje, spalvotoje HiRISE darytoje nuotraukoje sudėti dirbtinėmis spalvomis pažymėti regimosios ir infraraudonosios šviesos vaizdai. Nuotrauka apima beveik 24 km Bosporo plynaukštėje, Marso pietuose.

9 balandžio, 2006

Molekulinis debesis Barnardo 68

Kur dingo visos žvaigždės? Pasirodo, kad tokios „skylės“ danguje iš tikrųjų yra tamsūs molekuliniai debesys. Dulkės ir molekulinės dujos didelio tankio debesyse sugeria beveik visą, užnugaryje esančių žvaigždžių skleidžiamą, regimąją šviesą. Už nykios juodumos slypintis molekulinio debesies vidus tampa viena iš šalčiausių ir labiausiai atskirtų nuo išorinio pasaulio vietų Visatoje. Čia matote vieną žymiausių šviesą sugeriančių ūkų. Tai juodasis debesis Gyvatnešio žvaigždyne – Barnardo 68. Tai, kad priekyje nėra įsiterpusių žvaigždžių, rodo, kad šis debesis yra palyginti netoli – maždaug už 500 šviesmečių, o jo skersmuo – apie pusė šviesmečio. Tiksliai nėra žinoma, kaip susidaro molekuliniai debesys, panašūs į Barnardo 68, tačiau spėjama, kad tokie juoduliai puikiai tinka naujoms žvaigždėms gimti. Į debesies vidų galima pažvelgti infraraudonojoje šviesoje.