Paskelbta

SOFIA teleskopo vieta prie lango

Šio mėnesio pradžioje 2,5 m skersmens infraraudonųjų spindulių teleskopas gavo nuolatinę vietą prie lango, ir dabar žiūri pro šią angą istorinio lėktuvo Boingo 747 (Boeing 747) fiuzelaže. Teleskopo veidrodį, kuris yra maždaug Hablo (Hubble) kosminio teleskopo veidrodžio dydžio, dengia raudona apsauginė medžiaga. Vadinamas Stratosferos infraraudonųjų spindulių observatorija (Stratospheric Observatory For Infrared Astronomy, SOFIA), teleskopas įtaisytas lėktuve skraidys iki 14 km aukštyje – aukščiau nei 99 procentų atmosferos vandens garų. Vandens garai stipriai sugeria infraraudonąją šviesą, taigi tokiame aukštyje SOFIA galės pagauti infraraudonuosius spindulius, neprieinamus net ir didžiausiems ant žemės stovintiems teleskopams. Nepaprastas SOFIA teleskopas galės aptikti sudėtingas molekules kosminėje medžiagoje, supančioje gimstančias ar mirštančias žvaigždes, naujas saulės sistemas. SOFIA lėktuvas priklauso kompanijai Pan American World Airways ir iš pradžių buvo pramintas Lindbergo kliperiu (Clipper Lindbergh). Lėktuve įtaisyta observatorija pritaikyta kartu skraidyti mokytojams ar dėstytojams, kurie dalyvaus moksliniuose skrydžiuose.

Paskelbta

Kartotinė nova Gyvatnešio RS

Nuostabaus žvaigždžių lauko centre, Gyvatnešio žvaigždyne, žiba žvaigždė ne taip dažnai pastebima – Gyvatnešio RS (RS Oph). Tiesą sakant, praeitos savaitės pradžioje Gyvatnešio RS staiga tapo net plika akimi matoma pirmą kartą nuo 1985 m. Priklausanti kintamųjų žvaigždžių, vadinamų kartotinėmis novomis, tipui Gyvatnešio RS buvo vos 11 ryškio – per silpna, kad būtų įtraukta į daugelį žvaigždėlapių, kai staiga tapo aiškiai matoma. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad nuo 1898 m. ši žvaigždė panašiai sužibo keturis kartus. Manoma, kad tokios žvaigždės yra dvinarės: vienas narys – nedidelė baltoji nykštukė, kitas – suvešėjusi raudonoji milžinė. Kai medžiaga srūva iš raudonosios milžinės, kol galų gale pasiekia baltąją nykštukę, sukuria besisukantį akrecijos diską. Disko nepastovumas ar medžiagos sankaupos ant mažosios žvaigždės gali sukurti retus, bet staigius branduolinio degimo energijos srautus. Gyvatnešio RS yra už 3000 šviesmečių ir šiuo metu sparčiai blėsta. Ši nuotrauka, fotografuota vasario 16 d. rytą teleskopu RAS observatorijoje, apima apie 2 laipsnius Naujosios Meksikos valstijos dangaus (4 mėnulio pilnatis).

Paskelbta

Saturno audra žiedų švytėjime

Kasinio (Cassini) erdvėlaivis Saturno naktinėje pusėje nufotografavo sūkuriuojančią debesų audrą, apšviestą žiedų švytėjimo – saulės šviesos, atsispindėjusios nuo dujų milžino didingųjų žiedų. Audrą, nusidriekusią maždaug 3500 kilometrus, pirmieji pastebėjo astronomai mėgėjai, kai ji, sukdamasi aplink planetą, buvo atsidūrusi Saturno dieninėje pusėje. Kai Kasinio erdvėlaivis pasiekė tą pačią planetos pusę, kurioje vyniojasi audra, pajuto radijo trukdžių pliūpsnius, tai leidžia spėti, kad radijo bangų pliūpsniai atsiranda dėl audros žaibų iškrovų. Tačiau pačių žaibų šioje Kasinio erdvėlaivio nuotraukoje nematyti. Mokslininkai pastebėjo, kad ši audra kilo planetos pietų pusrutulyje maždaug tuose plotuose, kur praeitų metų pradžioje siautėjo Slibino audra. Nors naujoji audra yra didesnė ir atrodo galingesnė, tai galėtų būti atgimusi ta pati Slibino audra.

Paskelbta

Neįprastai glotnus Telestos paviršius

Kodėl mažoji Saturno palydovė Telesta tokia glotni? Gali būti, kad Telestą dengia ledo grūdeliai primenantys tuos, kurie nukloję ir kitą mažąjį Saturno palydovą – Pandorą. Jei taip yra iš tikrųjų, Telesta turėtų būti labiau panaši į akmenų gniūžtę, nei į kietą vientisą kūną – tai tik visai neseniai atrasta Saulės sistemos paslaptis, kurią dar reikės ištirti. Apie keistąjį Telestos paviršių mokslininkai sužinojo praeitų metų spalį, kai Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis, skriejantis orbita aplink Saturną, pralėkė pro šį 24 kilometrų skersmens palydovą ir pirmą kartą žmonijos istorijoje nufotografavo jo paviršių. Telesta skrieja aplink Saturną visada šiek tiek nutolusi į priekį nuo daug didesnio palydovo – Tetijos. Čia, nuotraukoje, Telestos neįprastai glotniame paviršiuje galima įžiūrėti kelis didelius kraterius ir stambias uolas, tačiau išmuštų duobių tikrai nėra tiek daug, kiek kaimyninėje Tetijoje ar kituose Saturno palydovuose.

Paskelbta

Debesų sruogos aplink Arklio Galvos ūką

Žymusis Arklio Galvos ūkas Šienpjovių (Oriono) žvaigždyne nėra vienišas. Giliojo kosmoso nuotraukoje matyti taip gerai pažįstamas tamsusis šešėlis, kurį čia rasite truputį žemiau centro, apsuptas painių, neaprėpiamų, šviesą sugeriančių dulkių ir švytinčių dujų debesų. Norėdami atidžiau pasižvalgyti po Arklio Galvos „ganyklas“, astronomai mėgėjai nutaikė nedidelį teleskopą iš „Žvaigždžių šešėlių“ nuotolinės observatorijos (Star Shadow Remote Observatory), Naujosios Meksikos valstijoje, JAV, į šį plotą ir laikė daugiau nei septynias valandas su filtru, praleidžiančiu tik tam tikras vandenilio išspinduliuojamas raudonos šviesos bangas. Gautą nuotrauką pridėjo prie visų spalvų nuotraukos, išlaikytos tris valandas. Pavykusiame įspūdingame vaizde, čia aiškiai regimi susiviję dujų ir dulkių sruogų raštai, kuriuos per milijardus metų sukūrė žvaigždiniai vėjai ir senosios supernovos. Arklio Galvos ūkas plyti už 1500 šviesmečių Šienpjovių žvaigždyne. Nuotraukoje matyti ir dvi iš Trijų sesučių (Oriono juostos) žvaigždžių.

Paskelbta

Laisvas skafandro skrydis

Kas išdrįso taip padaryti? Tarsi kosminiame detektyviniame filme, skafandras nuskriejo tolyn nuo Tarptautinės kosminės stoties šio mėnesio pradžioje, tačiau detektyvų tyrimo neprireikė. Tiesiog, skafandrą išsviedė stoties įgula. Pavadintas pirmuoju kostiumu-palydovu (Suitsat-1), nebenaudojamas rusiškas skafandras „Orlanas“, pripildytas daugiausia senais rūbais, su jame įtaisytu silpnu radijo siųstuvu paleistas skrieti orbita aplink Žemę. Kostiumas-palydovas 1 skries orbitoje keletą savaičių, apsukdamas ratą aplink planetą kas 90 minučių, kol sudegs atmosferoje. Po dviejų ratų aplink Žemę skafandro radijo signalas tapo netikėtai silpnas. Čia negyvas skafandras nufotografuotas šio mėnesio pradžioje, lekiantis tolyn nuo orbita aplink Žemę skriejančios kosminės stoties.

Paskelbta

M51: Verpeto galaktikos dulkės ir žvaigždės

Verpeto galaktika yra pavyzdinė spiralinė galaktika. Būdama vos už 30 milijonų šviesmečių ir 60 tūkstančių šviesmečių skersmens, žymima M51 arba NGC 5194, ji yra viena šviesiausių ir įspūdingiausių galaktikų mūsų danguje. Čia matote skaitmeniniu būdu sudėtas ir paryškintas blausias nuotraukas, gautas iš Žemėje, Kit Pyko (Kitt Peak) nacionalinėje observatorijoje, esančio 90 cm teleskopo ir iš kosmose skriejančio Hablo (Hubble) kosminio teleskopo. Pro gerus žiūronus galima įžiūrėti Verpetą Skalikų žvaigždyne. M51 yra Sc potipio spiralinė galaktika, vyraujanti visoje galaktikų grupėje. Astronomai spėja, kad Verpeto spiralės taip susisuko dėl gravitacinės sąveikos su mažesne galaktika, likusia šio skaitmeniniu būdu paaštrinto vaizdo viršuje.

Paskelbta

„Mir“ sapnai

Šią sapną primenančią „Mir“ nuotrauką nufotografavo astronautai, kai orbitinė šaudyklė „Atlantida“ (Atlantis) prieš pat susijungimą priartėjo prie rusų kosminės stoties, STS-76 misijos metu, 1996 m. Puikuodamasis ištįsusiais galais ir saulės baterijų plokštėmis, „Mir“ atrodė panašus į mįslingą, sparnus išskleidusį, vabzdį, nusidriekusį apie 350 km virš Naujosios Zelandijos Pietinės salos ir Nelsono miesto, netoli Kuko sąsiaurio. Šią savaitę „Mir“ švenčia dvidešimties metų jubiliejų. Erdvėlaivis tarnavo kaip nuolat gyvenama orbitinė stotis iki 1999 m. rugpjūčio. „Mir“ stotį aplankė virš 100 kosmoso keliautojų iš kelių Žemės planetos šalių: Rusijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos, Austrijos, Kazachstano ir Slovakijos. „Mir“ išvestas iš orbitos 2001 m. kovą.

Paskelbta

Supernovos liekana ir smūgio banga

Masyvios žvaigždės baigia gyvenimą susprogdamos kaip supernovos, ištaškydamos išorinius sluoksnius į tarpžvaigždinę erdvę. Įspūdingas mirtinas sprogimas prasideda nuo didžiausią tankį pasiekusio branduolio irimo. Čia matote besiplečiančią Laivagalio A supernovos liekaną – vieną iš stipriausių rentgeno spindulių šaltinių danguje. Dabar liekanos skersmuo – maždaug 10 šviesmečių, o šviesa iš žvaigždės sprogimo akimirkos pirmą kartą pasiekė Žemę prieš kelis tūkstančius metų. Įklijoje, nufotografuotoje Čandros (Chandra) observatorijos rentgeno spindulių kameromis, matote įspūdingą galingą smūgio bangą, stumiančią ir ardančią tarpžvaigždinius dujų debesis. Didžiojoje nuotraukoje, gautoje iš ROSAT palydovo, matyti šviesus rentgeno spindulių taškas, netoli supernovos liekanos centro. Šis taškas – jauna neutroninė žvaigždė, likusi iš susitraukusio žvaigždės branduolio, sprogimo nublokšta ir skriejanti į šalį apie 1000 kilometrų per sekundę greičiu.

Paskelbta

Mėnulio spalvos

Žemės palydovas paprastai būna nuklotas švelnių pilkšvų ar gelsvų šešėlių. Bet šioje įspūdingoje pilnėjančio Mėnulio nuotraukoje menki atspalvių skirtumai buvo gerokai padidinti. Visiems pažįstama Ramybės jūra – mėlyna, matoma į dešinę nuo centro. Baltos linijos sklinda nuo Tycho kraterio apačioje, o Koperniko krateris, į kairę nuo nuotraukos centro, atrodo rausvas. Skirtingos spalvos, nors ir gerokai paryškintos, atitinka tikrą paviršiaus cheminę sudėtį: mėlyna spalva žymi plotus, kuriuose gausu titano, oranžinė ir rausva – mažai titano ir geležies. Sulyginti su grunto pavyzdžiais, atgabentais į Žemę Apolono (Apollo) misijų metu, panašūs spalvoti paviršiaus vaizdai, gauti iš erdvėlaivių, buvo naudojami tyrinėjant visą Mėnulio paviršių.