Paskelbta

Saulės bokštas

Kartais nežinomybė tokia žavinga. 2000 m. vasarį netoli Tahojos (Tahoe) ežero, Nevados valstijoje, du fotografijos mėgėjai pastebėjo neįprastą rausvą šviesos bokštą, paslaptingai kylantį virš horizonto, kur ką tik buvo nusileidusi Saulė. Kelias minutes jie puolė fotografuoti saulėlydį ir spalvomis užlietas apylinkes. Šioje nuotraukoje, rausvas bokštas kyla virš ramybėje skendinčio Tahojos ežero ir sniegu nuklotų kalnų. Paslaptingasis saulės bokštas, kaip jie vėliau sužinojo, atsiranda kai saulės šviesa atsispindi nuo tolumoje krentančių ledo kristalų.

Paskelbta

Sutemų palydos

Mėnulio pilnatis leidosi į Žemės planetos šešėlį šioje sausio 13 d. nuotraukoje nuo Jelmio (Jelm) kalno, kur įsikūrusi Vajomingo (Wyoming) infraraudonųjų spindulių observatorija. Anksti kėlusiems (arba vėlai gulusiems astronomams) sutemų palyda vakarų pusėje – įprastas reginys, nors jos trapų grožį dažnai nustelbia ryškesnių spalvų žara rytiniame danguje. Čia Žemės šešėliai, ištįsę tankioje atmosferoje, mėlyna juosta driekiasi palei horizontą, o virš jų – rausva žara – tai saulėtekio priešpriešinės pusės skliautas. Vadinamas Veneros juosta, šis skliautas nusidažo švelniomis rausvomis spalvomis dėl kitoje Žemės pusėje kylančios Saulės rytinių spindulių. Besileidžiantis Mėnulis taip pat parausvėjęs dėl to, kad mus pasiekianti Mėnulio atspindžio šviesa nukeliauja ilgą kelią per tankią Žemės atmosferą.

Paskelbta

Viesulas visatoje

Šviesmečio aukščio kosminis viesulas iš tikrųjų yra galingas pliūpsnis, žymimas HH (Herbigo ir Haro objektas) 49/50, srūvantis iš viršaus į apačią šioje Spitzerio (Spitzer) kosminiu teleskopu gautoje nuotraukoje. Nors tokie energijos protrūkiai, gerai žinoma, susiję su jaunų žvaigždžių gimimu, tikrosios šio į spiralę susisukusio pavidalo priežastys nežinomos. Besikurianti žvaigždė, kuri ir sukėlė šį, 100 kilometrų per sekundę greičiu, lekiantį pliūpsnį liko už viršutiniojo nuotraukos krašto, o šviesi žvaigždė smaigalyje – tik atsitiktinai pakliuvo į regėjimo lauką. Dirbtinių spalvų nuotraukoje viesulas švyti infraraudonąja šviesa, kai šis milžiniškas pliūpsnis įkaitina aplinkinius dulkių debesis. Nuotrauka nuspalvinta spalvomis, atitinkančiomis šviesos bangų ilgius: viršuje labiau rausvi, o apačioje – žydri atspalviai rodo, kad tolyn link pliūpsnio galo šviesos bangos trumpėja. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad gale molekulės labiau sužadinamos, nes atsitrenkia į tarpžvaigždines dujas. HH49/50 yra už maždaug 450 šviesmečių Chameleono I molekuliniame debesyje.

Paskelbta

Toro Šalmas pro vandenilio alfa filtrą

Nuotraukos centre į senovinį šalmą su sparnais panašus pavidalas paprastai vadinamas Toro Šalmu. (Toras – griaustinio Dievas skandinavų mitologijoje.) Žymimas NGC 2359, įspūdingas ūkas yra už maždaug 15 tūkstančių šviesmečių Šuns žvaigždyne. Šalmas – tai ne vien tik kosminis burbulas. Jį sukūrė nuo centre įsitaisiusios šviesios masyvios žvaigždės sklindantys žvaigždiniai vėjai, pučiantys ir šluojantys aplinkinius molekulinius debesis. Būdama viena iš Volfo – Rajė žvaigždžių, centrinė didelės energijos žydroji milžinė yra trumpame vystymosi etape, po kurio ji, manoma, taps supernova. Įspūdingų spalvų nuotrauka sudėta iš vaizdų, gautų pro plačius ir siaurus šviesos bangų filtrus – tame tarpe ir ilgo išlaikymo vaizdas pro vandenilio alfa filtrą. Pro vandenilio alfa filtrą gauta nuotrauka atvaizduoja tik tas sritis, kuriose švyti vandenilio atomų dujos. Toro Šalmas yra apie 30 šviesmečių skersmens – net skandinavų Dievui nepasirodytų per menkas.

Paskelbta

Venera ką tik po saulėlydžio

Tai Venera ar lėktuvas? Gana svarbi užduotis dangaus stebėtojams – nustatyti, ar šviesus taškas žemai virš horizonto yra Venera. Paprastai lėktuvą atpažinsite per keletą akimirkų, jam ėmus judėti. O Venera slanka dangumi iš lėto, paklusdama Žemės sukimuisi. Nors būtų dar paprasčiau, jei skaisčioji planeta nekeistų savo pasirodymo vietos kiekvieną naktį. Į šį vaizdą sudėti per 38 skirtingas naktis, nuo 2005 iki 2006 m., fotografuoti dangaus kadrai virš Bursos, Turkijoje, kada Žemės sesuo – planeta buvo aiškia regima vakaro skliaute. Vidutinis tarpas tarp atskirų kadrų – 5 dienos. Nuotraukos buvo fotografuojamos tada, kai Saulė jau būdavo nusileidusi 7 laipsnius žemiau horizonto. Skriedama orbita aplink Saulę, Venera iki 2006 m. spalio mėnesio dabar bus matoma Žemės danguje tik rytais, ir lietuviai ją vadins Aušrine.

Paskelbta

Hoigenso zondas Titane

Ką išvystumėte atsidūrę Titane? Maždaug prieš metus Hoigenso (Huygens) zondas nutūpė paslaptingame Saturno palydove ir atsiuntė pirmąsias nuotraukas iš už storųjų Titano debesų sluoksnių. Remdamasis perduotais vaizdais dailininkas sukūrė šią Hoigenso zondo Titane iliustraciją. Matote nusileidusį zondą, dydžio sulig automobiliu, kuris fotografavo ir siuntė nuotraukas 90 min, kol išsikrovė baterijos. Tolėliau matomas zondo nusileidimą pristabdęs parašiutas, prijungtas stipriais lynais. Hoigenso zondą supa keisti lengvi, glotnūs akmenys, kuriuose gali būti į ledą sušalusio vandens. Iš zondo gautų vaizdų ir duomenų tyrimai rodo, kad dabartinis Titano gruntas panašus į ankstyvosios Žemės paviršių.

Paskelbta

NGC 1999: į pietus nuo Oriono ūko

Į pietus nuo didžiulės žvaigždėdaros srities, vadinamos Oriono ūku, plyti šviesus žydras atspindžio ūkas NGC 1999. Virš 10 šviesmečių plotą apimančios nuotraukos kairėje, apačioje, šis ūkas išsiskiria tamsiu, aukštyn kojomis apverstos T raidės pavidalu. Tai juodi, tankių dujų ir dulkių debesys, dar vadinami Boko globulėmis. Jie matomi šviesaus ūko fone, tai gali būti būsimos žvaigždėdaros vieta. NGC 1999, būdamas milžiniško Oriono molekulinio debesies pakraščiuose, maždaug už 1500 šviesmečių nuo mūsų, švyti dėl jame tūnančios kintamosios žvaigždės Oriono V380. Šioje srityje gausu jaunų didelės energijos žvaigždžių, kurių pliūpsniai ir energijos srautai sukuria švytinčias smūgio bangas, tai pat HH 1 ir 2 objektus (Herbigo ir Haro objektus) kairėje, apačioje NGC 1999, ir gerai pastebimas rausvas arkas dešinėje. Žvaigždžių pliūpsniai ir energijos srautai veržiasi per aplinkinę medžiagą 100 kilometrų per sekundę greičiu.

Paskelbta

Vilkdalgio ūkas iš Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopo

Tarsi trapūs kosminiai žiedlapiai, šie tarpžvaigždinių dulkių ir dujų debesys išsiskleidė už 1300 šviesmečių nuo mūsų žvaigždėtame dangaus gėlyne, Cefėjo žvaigždyne. Kartais vadinamas Vilkdalgio ūku, o paprastai žymimas NGC 7023, šis galiūnas nėra vienintelis danguje, primenantis gėlę. Čia, detalioje skaitmeninėje nuotraukoje, matote nepaprastą Vilkdalgio ūko spalvų vaivorykštę ir įspūdingą simetriją. Viduje, ūko dulkių gilumoje, slypi masyvi, karšta, jauna, dar besikurianti žvaigždė. Vidiniai kosminių dulkių sluoksniai švyti rausvai, nes kai kurios dulkių dalelės puikiai paverčia nematomus žvaigždės ultravioletinius spindulius į regimą raudoną šviesą. Tačiau daugiausia ūkas švyti žydrai, kaip ir būdinga dulkių dalelėms, atspindinčioms žvaigždžių šviesą. Aplinkui stūksantys tamsūs, šviesos nepraleidžiantys debesys iš dulkių ir šaltų molekulinių dujų gali sukurti stebuklingus ar keistus dalykus vaizduotėje. Infraraudonieji stebėjimai rodo, kad Vilkdalgio ūke gali būti sudėtingų, anglies turinčių molekulių, vadinamų PAH – policikliniais aromatiniais angliavandeniliais. Kaip matyti iš šios nuotraukos, Vilkdalgio ūko skersmuo yra apie 6 šviesmečius.

Paskelbta

Lygus Itokavos asteroido paviršius

Kodėl dalis šio asteroido paviršiaus tokia lygi? Niekas iki šiol nežino, tačiau manoma, kad taip yra dėl asteroido vidinių savybių. Itokavos (Itokawa) asteroidas labiau primena akmenų šūsnį nei kietą uolą. Neįprastą asteroidą šiuo metu tiria japonų nepilotuojamas erdvėlaivis Hajabusa (Hayabusa), kuris mokslininkams paliudijo keistąją kosminio kūno struktūrą ir paviršių, nedaug tenusėtą krateriais. Praeitą mėnesį Hajabusa nusileido ant asteroido lygaus ploto, pavadinto MUSES jūra (MUSES – taip vadinamas šis projektas), ir pririnko grunto pavyzdžių, kurie bus nuskraidinti į Žemę tyrimams. Deja, dėl susisiekimo su nepilotuojamu erdvėlaiviu kliūčių, jo skrydis link Žemės atidėtas iki 2007 m. Kompiuteriu sukurti ateities spėjimai rodo, kad 500 metrų skersmens Itokavos asteroidas atsitrenks į Žemę per ateinančius kelis milijonus metų.

Paskelbta

Nauja audra Saturne

Saturnas, būdamas Žemės opozicijoje, lygiai priešingoje mūsų planetos pusėje nei Saulė, dabar yra puikus taikinys teleskopams. Trečiadienį du astronomijos mėgėjai pasinaudojo šia proga Melune, netoli Paryžiaus, Prancūzijoje. 12 colių (30,5 cm) skersmens teleskopu ir interneto kamera jie įrašė šią skvarbią žieduotojo dujų milžino nuotrauką ir nustebo netikėtai atradę naują audrą Saturne. Audra matoma tarsi baltas taškas Saturno pietų pusrutulyje (pietūs yra nuotraukos viršuje). Panašu, kad audra sutampa su radijo trukdžių pliūpsniais, kuriuos tuo pat metu aptiko Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis. Šis reiškinys, manoma, primena praeitų metų pradžioje iš Kasinio erdvėlaivio atrastą Slibino audrą. Tokios audros – tarsi didžiuliai Žemės uraganai, o radijo trukdžius sukelia aukštos įtampos žaibų iškrovos.