Paskelbta

Neįprastas dvispalvis akmuo Marse

Kaip susidarė toks neįprastas marsietiškas akmuo? Keistą dvispalvį akmenį, šioje nuotraukoje matomą apačioje, dešinėje, prieš kelias dienas nufotografavo robotas marsaeigis „Dvasia“ (Spirit), šiuo metu riedantis po Marsą. Dabar dar tik spėliojama, kokie aplinkos procesai galėjo sukurti tokią uolieną. Vis dėlto, neįprasti akmenys nėra jau toks nepaprastas radinys Marse keliaujančiam robotui „Dvasia“ ir jo dvyniui broliui, marsaeigiui „Galimybė“ (Opportunity). Pavyzdžiui, tarp netikėtų marsaeigių atradimų, padarytų per pastaruosius dvejus metus, yra ir labai maži pilki akmenukai, praminti mėlynėmis, ir plikos dykynės viduryje iš žemės išdygęs akmuo, kuris, šiuo metu manoma, buvo meteoritas. Tyrinėdami svetimos planetos paviršių ir jau radę aiškių įrodymų, kad Marso praeityje būta vandens, iš Žemės atkeliavę marsaeigiai pradeda jau trečiuosius įspūdingų kelionių po raudonąją planetą metus.

Paskelbta

SN 1987A – sklindantis šviesos aidas

Ar galėtumėte čia rasti supernovą 1987A ? Tai nesunku – ji yra pačiame į šalis nuvilnijančio ratilo viduryje. Nors žvaigždė sprogo beveik prieš du dešimtmečius, tada išspinduliuota šviesa vis dar smūgiuoja tarpžvaigždinių dulkių telkinius ir atsispindėjusi pasiekia mus. Šie sklindančio šviesos aido kadrai (nuo pirmojo iki paskutinio kadro praėję daugiau nei keturi metai) įrašyti per 4 metrų skersmens Blanko (Blanco) teleskopą Čilėje. Pirmoje nuotraukoje – SN 1987A sritis, kitose keturiose – iškirptas ir paliktas tik kintančio šviesos aido vaizdas, darytas kas vienerius metus. Šviesos aidas sklinda tolyn nuo supernovos sprogimo vietos. SuperMACHO komanda, kuri ir įrašė šiuos supernovos 1987A šviesos aido vaizdus, atrado blyškius ir anksčiau nepastebėtus šviesos aidus aplink kitas dvi Didžiojo Magelano Debesies supernovas. Tokie šviesos aido tyrimai padeda tiksliau nustatyti sužibusių supernovų vietą ir prieš šimtmečius įvykusių sprogimų laiką.

Paskelbta

„Naujieji horizontai“ skrenda į Plutoną

Tikslas – Plutonas. Erdvėlaivis „Naujieji horizontai“ riaumodamas pakilo iš aikštelės Kanaveralo iškyšulyje, Floridoje, JAV, ir pasuko link tolimųjų Saulės sistemos pakraščių. Šis erdvėlaivis – vienas greičiausių iš kada nors žmonių pagamintųjų – pralėkė pro Mėnulį praėjus vos 9 val. po pakilimo ir nusitaikė į Jupiterį, pro kurį praskries 2007 m. pradžioje. Tačiau, net lėkdamas daugiau nei 75 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, žmonių sukurtas kosminis laivas „Naujieji horizontai“ pasieks Plutoną tik 2015 m. Plutonas, devintoji ir kol kas toliausia Saulės sistemos planeta, iki šiol vienintelė likusi nelankyta erdvėlaivių ir nefotografuota iš arčiau. Po devintosios planetos šis automatinis erdvėlaivis aplankys vieną ar kelis Koiperio juostos objektus, skriejančius toliau net už Plutoną. Nuotraukoje matote erdvėlaivį „Naujieji horizontai“, kylantį į šaltąjį kosmosą galingos Atlas V raketos viršugalvyje.

Paskelbta

Švytinčios dujos Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje

Kas vyksta galaktikos viduje? Norėdami tai sužinoti astronomai iš Magelano Debesų spinduliavimo linijų tyrimo komandos ypač detaliai fotografavo mūsų kaimynę, Didžiojo Magelano Debesies (DMD) galaktiką, pažymėdami atskiras švytinčių dujų skleidžiamos šviesos spalvas. Ši nuotrauka – mozaika, sudėta iš daugiau nei 1500 nuotraukų (paspaudę ant nuotraukos pamatysite daug didesnės skyros vaizdą). Spalvos šioje nuotraukoje rodo vandenilio (raudona), deguonies (žalia) ir sieros (geltona) švytėjimą, o pavienių žvaigždžių šviesą išimta. Mozaikoje matyti kokios smarkios jėgos iš tikrųjų veikia DMD viduje: gausybė mažų planetiškųjų ūkų, išstumtų nedidelės masės žvaigždžių, didžiulis emisinis tarpžvaigždinių dujų ūkas, įkaitintas ir švytintis nuo masyviųjų žvaigždžių, ir milžiniškos dujinės supernovų liekanos, likusios po masyvių žvaigždžių sprogimų. Susijungiantys pluoštai daugiausia yra sąveikaujančios supernovų liekanos. Pietiniame pusrutulyje Didysis Magelano Debesis yra įprastas reginys, matomas plika akimi. Jis tęsiasi apie 15 tūkstančių šviesmečių ir yra už maždaug 180 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

Apolonas 12: autoportretas

1969 m. lapkritį Apolono 12 astronautas ir fotografas Čarlzas Pitas Konradas (Charles "Pete" Conrad) šioje nuotraukoje įamžino bendradarbį Alaną Byną (Alan Bea), renkantį Mėnulio grunto pavyzdžius Audrų vandenyne. Nepaprasta nuotrauka galėtų didžiuotis kad ir garsiausias fotomenininkas. Rūsti Audrų vandenyno plynė atsispindi Byno šalme, tad vietoj jo veido matyti tik pats fotografavęs Konradas ir šaltas Mėnulio horizontas. Ar tai menas? Žymių fotožurnalistų darbai, kuriuose įamžintas žmonių gyvenimas Žemės planetoje, tokių kaip Luiso V. Haino (Lewis W. Hine) XX amžiaus pradžios Niujorko vaizdai ar Margaritos Burk-Vait (Margaret Bourke-White) nuotraukos žurnalams, laikomos menu. Todėl ir daug dokumentinių astronominių nuotraukų galima laikyti meno kūriniais, dėl ypač meniškai ir jausmingai pateiktų nežemiškų vaizdų.

Paskelbta

Oriono LL ir Oriono ūkas

Šiame puošniame kosminių debesų ir tarpžvaigždinių vėjų vaizde iš arti matyti šviesi Oriono LL ir švytintis Oriono ūkas. Plūduriuojanti Oriono žvaigždžių lopšyje ir vis dar besikurianti, jauna kintamoji žvaigždė Oriono LL spinduliuoja didesnės energijos vėją, net negu mūsų subrendusi pusamžė Saulė. O kai greitas žvaigždinis vėjas atsitrenkia į lėtai judančias dujas, sukuria smūgio bangą, panašią į bangą pirmagalyje laivo, skrodžiančio vandenį, ar lėktuvo, skriejančio viršgarsiniu greičiu. Nedidelė, grakščiai viršuje Oriono LL išlinkusi sruoga ir yra žvaigždinio vėjo smūgio banga. Jos skersmuo – apie pusę šviesmečio. Lėtesnės dujos skrieja tolyn nuo Oriono ūko karšto centrinio žvaigždžių spiečiaus, Trapecijos, pasislėpusios už viršutinio kairiojo nuotraukos krašto. Trijuose matmenyse Oriono LL smūgio banga atrodytų tarsi dubuo, kurio „dugnas“ šviesesnis. Kvapą gniaužiantis kintamosios žvaigždės vaizdas yra dalis mozaikinės nuotraukos, kurioje įamžintas Oriono žvaigždžių lopšys, pripildytas gausybės takių pavidalų, brandinančių žvaigždėdarą.

Paskelbta

Oriono ūkas iš Hablo teleskopo

Nedaugelis kosmoso vaizdų taip žavi, kaip Oriono ūkas. Dar žymimas M42, vos už 1500 šviesmečių nuo mūsų stūksantis, ūkas sudarytas iš švytinčių dujų, kurios supa karštas, jaunas žvaigždes milžiniško tarpžvaigždinio molekulinio debesies pakraščiuose. Oriono ūkas pateikia vieną iš geriausių galimybių studijuoti, kaip gimsta žvaigždės – iš dalies dėl to, kadangi tai – artimiausias žvaigždėdaros regionas, ir kadangi ūke gimusios didelės energijos žvaigždės į šalis išblaškė šviesos nepraleidžiančius dujų ir dulkių debesis, kurie priešingu atveju užstotų vaizdą. Oriono ūke galima stebėti visus žvaigždžių gimimo ir vystymosi etapus. Ši vaizdas – detaliausias iš kada nors gautų Oriono ūko vaizdų – sudėtas iš nuotraukų, darytų Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulinta tyrimų kamera ir Europos pietinės observatorijos La Silla 2,2 metrų skersmens teleskopu. Tarsi mozaika sulipdytas, nesumažintas vaizdas būtų sudėtas iš milijardų pikselių. Jame žiba apie 3000 žvaigždžių. Vaizdas apima Mėnulio pilnaties plotą danguje, o M42 atstumu tai – 13 šviesmečių.

Paskelbta

Vežimo Ratas

Dviejų galaktikų susidūrimas atsitiktinai sukūrė žemiečiams puikiai atpažįstamą pavidalą – Vežimo Ratą. Vežimo Rato galaktika priklauso galaktikų grupei už maždaug 400 milijonų šviesmečių Skulptoriaus žvaigždyne (dvi mažesnės šios grupės galaktikos matomos apačioje, kairėje). Galaktiką supantis milžiniškas žiedas yra virš 100 tūkstančių šviesmečių skersmens, sudarytas iš žvaigždėdaros regionų, kuriuose susitelkė nepaprastai šviesios, masyvios žvaigždės. Paprastai, kai galaktikos susiduria, jos prasiskverbia viena per kitą, ir pavienės žvaigždės nesusitinka. O tokia rato forma susikūrė veikiant galingoms gravitacijos jėgoms. Kai mažesnė galaktika pranėrė per didesniąją, tarpžvaigždinės dujos ir dulkės susispaudė, atsirado žvaigždėdaros banga, kuri tarsi ratilai vandens paviršiuje, nuvilnijo link pakraščio. Šioje dirbtinių spalvų Vežimo Rato galaktikos nuotraukoje (didžiojoje) sudėti vaizdai, gauti iš kosmose skriejančių observatorijų. Įklijose dešinėje: Čandros (Chandra) rentgeno spindulių nuotrauka yra pirmoji nuo viršaus, Galaktikų evoliucijos tyrimo palydovo (GALEX) ultravioletinė – antroji, Hablo (Hubble) kosminio teleskopo regimosios šviesos – trečioji, ir Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonųjų spindulių – paskutinė.

Paskelbta

Ritinio debesis virš Misūrio

Koks tai debesis? Tai ritinys (roll). Šis retai pasitaikantis ilgas debesis gali susidaryti šalia artėjančio šalto oro fronto. Kai žemyn slenkantis audros srautas priverčia drėgną, šiltą orą pakilti, tasai atvėsta žemiau rasos taško ir taip susikuria debesis. Kai taip atsitinka išilgai palei visą ištįsusį frontą, gali susisukti ritinio debesis. Neįtikėtina, tačiau ritinio debesyse oras gali suktis ratu aplink horizontaliąją ašį. Manoma, kad ritinio debesys negali pavirsti tornadu. Ir priešingai nei panašūs lentynos (shelf) debesys, ritinio debesys būna visiškai atsiskyrę nuo jį sukūrusio kamuolinio audros debesies. Šioje nuotraukoje ritinio debesis driekiasi į tolį 2005 m. vasarą virš Olbenio (Albany) miestelio, Misūrio valstijoje, JAV.

Paskelbta

Žvaigždžių dulkių kapsulė grįžo į Žemę

Vakar skraidanti lėkštė iš kosmoso, susekta radarais ir persekiota malūnsparniais, ir net lėktuvais, nukrito Utos valstijos dykumoje, JAV. Kaip ir praeitą kartą, ateivių ten nebuvo. Ši skraidanti lėkštė – tai „Žvaigždžių dulkių“ (Stardust) automatinio erdvėlaivio grąžinama kapsulė, atskraidinusi Vilto 2 (Wild 2) kometos daleles, surinktas per erdvėlaivio ir senosios kometos susitikimą praeitais metais. Nuotraukoje matote kapsulę, laikinai priglobtą švarioje patalpoje Utoje prieš tai, kai jos dalis bus pristatyta į NASA Džonsono (Johnson) kosmoso centrą Hiustone, Teksaso valstijoje, JAV. Apačioje, dešinėje, matyti dailininko nupiešta iliustracija, vaizduojanti, kaip atrodė kapsulė, ką tik parašiutu nusileidusi Utos dykumoje. Viršuje, dešinėje, – žybtelėjusios kapsulės nuotrauka, daryta vakar iš paieškose dalyvavusio lėktuvo DC-8. Manoma, kad Vilto 2 (Wild 2) kometos dalelės, saugiai atgabentos „Žvaigždžių dulkių“ grąžinamoje kapsulėje, yra senesnės už pačią Saulės sistemą ir galbūt padės įminti mįsles apie mūsų pasaulio ankstyvąją istoriją. Dalelėms ištirti prireiks kelerių metų.