Paskelbta

Besisukantis Titanas infraraudonojoje šviesoje

Titanas yra viena keisčiausių vietų mūsų Saulės sistemoje. Tai vienintelis žinomas palydovas, užklotas storu debesų sluoksniu. Yra įrodymų, kad keistajame Saturno palydove liula garuojantys ežerai, pripildyti metano lietaus. Nors dėl storų debesų Titane neįmanoma įžiūrėti paviršiaus regimojoje šviesoje, Kasinio automatinis erdvėlaivis, šiuo metu skriejantis aplink Saturną, kelis kartus nufotografavo palydovą infraraudonojoje šviesoje. Gautos nuotraukos sudėtos į trumpą filmuką, kurį čia ir matote. Kaip ir Žemės Mėnulis, Titanas visada tik viena puse atsigręžęs į savo centrinę planetą. Todėl aplink ašį apsisuka maždaug per 16 dienų. Titane gausu šviesios žemės plotų, o milžiniški tamsūs lopai matyti netoli pusiaujo. Manoma, kad nedidelės šviesios dėmės atsirado dėl ledo vulkanų – jose gausu gerai šviesą atspindinčio vandens ledo. Pirmą kartą Titano paviršių nufotografavo praeitų metų pradžioje Hoigenso (Huygens) zondas, kuris tris valandas ištvėrė ant šaltos ir smėlėtos, tamsios Titano vietovės.

Paskelbta

Dulkių tamsa ir spindinti šviesa Rozetės ūke

Kas sukūrė kosmines skulptūras Rozetės ūke? Nors dažniausiai ūko visuma grožimės iš toli, dalis Rozetės ūko – jaunas padrikasis spiečius NGC 2244 – ir iš arti atrodo įspūdingai. Čia matote tamsių dulkių globules ir dujas, kurios lėtai yra, išsklaidomos didelės energijos šviesos ir vėjų, pučiančių nuo kaimyninių masyvių žvaigždžių. Ilgainiui paliktose ramybėje molekulinių debesų globulėse gali imti kurtis žvaigždės ir planetos. Rozetės ūkas tęsiasi apie 50 šviesmečių už maždaug 4500 šviesmečių nuo mūsų ir gali būti įžiūrimas pro nedidelį teleskopą Vienaragio žvaigždyne.

Paskelbta

Emisinis ūkas N44

N44 yra vienas didžiausių ir painiausių ūkų šioje visatos pusėje. Mūsų kaimynystėje, Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje nusidriekusiame, N44 ūke prisiglaudė daugybė masyvių šviesių žvaigždžių, ištįsusios tamsių dulkių vijos ir neaprėpiami vandenilio dujų debesys, švytintys rausvai. Emisinis ūkas N44 ima švytėti rausva spalva, kai vandenilio atomai, kurių gausu visur aplinkui, atgal prisijungia elektronus, prieš tai išmuštus didelės energijos šviesos, sklindančios nuo masyvių žvaigždžių. Centre žėrinčios žvaigždės taip pat kaltos ir dėl didžiulio burbulo milžino, matomo kairėje, atsiradimo. Šioje nuotraukoje įamžinta apie 1000 šviesmečių ūko N44, tvyrančio už maždaug 170 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

Febė: Saturno palydovas-kometa

Ar Saturno palydovas Febė kadaise buvo kometa? Prieš dvejus metus iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, įskriejusio į Saturno apylinkes, gautos nuotraukos rodo, kad Febė galėjo atkeliauti iš išorinių Saulės sistemos sričių. Febės netolygus, neįprastai tamsus paviršius, į priešingą pusę negu kitų palydovų nukreipta orbita, gausybė didelių ir mažų kraterių, mažas vidutinis tankis patvirtina spėjimą, kad kadaise šis palydovas buvo viena iš Koiperio juostos ledinių kometų, skriejančių už Neptūno, kol jį pagavo Saturnas. Čia nuotraukoje galite pasigrožėti Febės krateriais, dryžiais, sluoksniuotomis šviesaus ir tamsaus grunto nuosėdomis. Nuotrauka daryta maždaug 30 tūkstančių kilometrų atstumu nuo 200 kilometrų skersmens palydovo. Praėjus dviem savaitėms, kai buvo fotografuotas šis vaizdas, Kasinio erdvėlaivis įjungė variklius ir pasuko į orbitą aplink Saturną.

Paskelbta

Platono krateris ir Mėnulio Alpės

Tamsaus dugno, 95 kilometrų skersmens Platono krateris (viršuje) ir saulės nušviestos Mėnulio Alpių viršūnės gerai matomos šioje ryškioje skaitmeninėje palydovo paviršiaus mozaikoje. Nors Alpės Žemės planetoje iškilo per milijonus metų, lėtai slenkant žemynams, manoma, kad Mėnulio Alpės atsirado netikėtai į paviršių atsitrenkus asteroidui, kurio smūgio vietoje liko lyguma, praminta Lietų jūra. Gana lygus, lava užlietas jūros dugnas matomas šioje nuotraukoje besitęsiantis į kairę. Į akis krentanti tiesi griova, kertanti kalnagūbrį apačioje, kairėje, vadinama Mėnulio Alpių tarpekliu, tęsiasi apie 160 kilometrų ir daugiausia yra 10 km pločio. Žinoma, pati aukščiausia, šviesi – matoma nuotraukos apačioje, per vidurį – Alpių viršukalnė pavadinta Monblanu (baltuoju kalnu) ir siekia daugiau nei 3 kilometrus virš Mėnulio paviršiaus. Kadangi nėra atmosferos, viršukalnių nedengia sniegas, taigi jos nelabai tiktų Žiemos olimpinėms žaidynėms. Tačiau apie 70 kg svorio slidininkas žemietis Mėnulyje tesvertų vos 11 kg.

Paskelbta

M8: Lagūnos ūkas

Teleskopu keliaujant po dangų dažnai aplankomas ir šis nuostabus kosminis debesis Šaulio žvaigždyne. XVIII a. dangaus tyrinėtojas Šarlis Mesje savo kataloge pažymėjo šviesųjį ūką M8, kol šių dienų astronomai atrado, kad Lagūnos ūkas – aktyvus žvaigždžių lopšys, plytintis maždaug už 5000 šviesmečių mūsų Galaktikos centro kryptimi. Ši spalvota nuotrauka, sudėta iš siaurajuosčių ir plačiajuosčių filtrų kadrų, nufotografuotų tamsiame šiaurės vakarų Arizonos danguje taip, kad būtų matyti visos įspūdingos detalės: švytinčios vandenilio dujų gijos, tamsūs dulkių debesys ir šviesi, smėlio laikrodį primenanti, sūkuringa sritis dešinėje, viršuje. Lagūnos ūko tolyje nuotrauka apima maždaug 30 šviesmečių.

Paskelbta

NGC 1309 ir draugai

Puošni spiralinė galaktika NGC 1309 už maždaug 100 milijonų šviesmečių skrieja Eridano žvaigždyno pakraščiuose. NGC 1309 tęsiasi apie 30 tūkstančių šviesmečių – tai tik trečdalis mūsų Paukščių Tako Galaktikos. Žydri jaunų žvaigždžių spiečiai ir dulkių gijos žymi NGC 1309 spiralines vijas, apjuosusias galaktikos branduolį iš senesnių gelsvų žvaigždžių. NGC 1309 – tai ne tik dar viena gražuolė spiralinė galaktika, veidu atsisukusi į mus. Neseniai joje sužibusios supernovos ir cefeidžių stebėjimai leidžia patikslinti Visatos plėtimosi mastą. Visgi, kai pasigrožėsite nepaprastais spiralinės galaktikos raštais, žvilgtelėkite ir aplinkui – į daugybę tolumoje spingsinčių galaktikų šioje skvarbioje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje.

Paskelbta

Didžioji įduba Tetijoje

Kai kurie palydovai po susidūrimų neišgyvena. Tetija, vienas didžiausių – 1000 kilometrų skersmens – Saturno palydovų, po susidūrimo nesuskilo, tačiau jos paviršiuje liko milžiniškas smūginis Odisėjo krateris. Kartais vadinamas Didžiąja įduba, Odisėjo krateris plyti tame palydovo pusrutulyje, kuris atsisukęs judėjimo orbitoje kryptimi. Apie jo garbingą amžių galima spėti iš viduje, tarp kraterio sienų, gausybės išduobtų mažesnių kraterių. Tetijos tankis panašus į vandens ledo tankį. Ši skaitmeniniu būdu paryškinta nuotrauka buvo daryta praėjusiais metais iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, kai jis skriedamas orbita aplink Saturną pralėkė pro pat milžinišką ledo kamuolį.

Paskelbta

UB313: didesnis už Plutoną

Kaip jūs pavadintumėte kosminį kūną, didesnį už Plutoną ir skriejantį išoriniuose (už Žemės orbitos esančiuose) Saulės sistemos plotuose? Niekas dėl to nėra tikras. Toks klausimas kilo patvirtinus, kad neseniai atrastas 2003 UB313, skriejantis du kartus toliau negu Plutonas – tolimiausia Saulės sistemos planeta – ir įstrižai kitų planetų orbitų plokštumai, yra 30 procentų didesnio skersmens negu Plutonas. UB313 dydis išmatuotas pagal jo nustatytą atstumą iki Saulės ir išspinduliuojamus infraraudonuosius spindulius. Prieš tai apie naujai atrasto kosminio kūno dydį buvo spėjama iš regimosios šviesos spindulių, tačiau jie priklauso ir nuo paviršiaus atspindėjimo savybių. Ar 2003 UB313 bus laikomas planeta, paskelbs Tarptautinė astronomų sąjunga. Šioje iliustracijoje matote, kaip galėtų atrodyti UB313, skriejantis tolimoje orbitoje aplink Saulę, kartu su dviem spėjamais palydovais.

Paskelbta

N44 – burbulas milžinas

Kaip atsirado ši milžiniška skylė? Neaprėpiamo emisinio ūko N44, kuris yra mūsų kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje, vidury juoduoja didžiulė, 250 šviesmečių skersmens, skylė, o astronomai vis bando atspėti, kaip ji ten atsidūrė. Viena galimybė – vėjai iš dalelių, išspjautų burbulo viduje plūduriuojančių masyvių žvaigždžių, į šalis nustūmė švytinčias dujas. Tačiau šis spėjimas neatitinka išmatuoto vėjų greičio. Kita galimybė – keistąją kosminę ertmę išskaptavo besiplečiantys praeityje sprogusių supernovų apvalkalai. Neseniai atrastos karštos rentgeno spindulius skleidžiančios dujos, srūvančios iš burbulo milžino N44, gali padėti įminti šią mįslę. Ši skaitmeniniu būdu paryškinta nuotrauka buvo daryta trijose parinktose spalvose per didžiulį, 8 metrų skersmens, pietinį Dvynių (Gemini) teleskopą ant Serò Pačon kalno Čilėje.