Paskelbta

Sombrero galaktika iš Hablo teleskopo

Kodėl Sombrero galaktika (M104) atrodo tarsi skrybėlė? Tokį vaizdą sukuria neįprastai didelė ir išsipūtusi centrinė galaktikos žvaigždžių sfera ir aiškios tamsios dulkių sruogos, juosiančios beveik briauna į mus atsisukusią galaktiką. Išsamūs šios pūpsančios galaktikos nuotraukos tyrimai atskleidė, kad didelė dalis šviesą skleidžiančių taškelių iš tikrųjų yra kamuoliniai žvaigždžių spiečiai. M104 galaktikos įspūdingas dulkių žiedas priglobęs daug jaunesnių ir šviesesnių žvaigždžių – jo sudėtingos struktūros mįslių astronomams dar nesiseka įminti. Pats Sombrero galaktikos centras skleidžia bangas visame elektromagnetinių spindulių spektre, todėl, manoma, ten yra milžiniška juodoji bedugnė. Pasenusi 50 milijonų metų, mus pasiekianti šviesa iš Sombrero galaktikos gali būti įžiūrima su nedideliu teleskopu Mergelės žvaigždyne.

Paskelbta

Robotas Mėnulyje

1970 m. lapkričio 17 d. Tarybų Sąjungos tarpplanetinis erdvėlaivis Luna 17 nuleido pirmąjį važiuojantį nuotolinio valdymo robotą ant Mėnulio paviršiaus. Mėnuleigis 1 (Lunohod 1 ) svėrė vos 907 kg ir buvo numatytas 90 dienų trukmės darbui. Jį realiu laiku valdė penkių žmonių komanda Tolimojo kosmoso centre netoli Maskvos, TSRS, Žemės planetoje. Šis, tarsi iš mokslinės fantastikos knygų išriedėjęs, aštuoniaratis robotas į Mėnulį leidosi pritvirtintas ant nusileidimo modulio viršaus. Mėnuleigiui buvo palikti du nusileidimo takai – iš abiejų pusių – skirti tam atvejui, jei vienoje kurioje pusėje būtų dideli akmenys, kad robotas galėtų nuriedėti kita. Mėnuleigis 1 keliavo Lietaus jūra (Mare Imbrium) 11 mėnesių – tai buvo vienas iš didžiausių Tarybų Sąjungos Mėnulio tyrimų programos pasiekimų. Mėnuleigio 1 darbas oficialiai buvo baigtas 1971 m. spalio 4 d. – lygia 14 metų po pirmojo dirbtinio Žemės palydovo Sputniko paleidimo.

Paskelbta

Žvaigždės Galaktikos centre

Mūsų Paukščių Tako Galaktikos centras slepiasi nuo smalsių optinių teleskopų akių už sugeriančių šviesą dulkių ir dujų debesų. Tačiau Spitzerio (Spitzer) infraraudonųjų spindulių kameros įžvelgia kiaurai per didžiąją dalį dulkių, ir šioje įspūdingoje nuotraukoje jums atskleidžia žvaigždes, gausiai susitelkusias Galaktikos centro srityje. Iš daugybės mažesnių nuotraukų sudėtoje mozaikoje, detalioje dirbtinių spalvų nuotraukoje, matyti senesnės, šaltesnės žvaigždės, švytinčios žydrai. O rausvai nuspalvinti dulkių debesys supa jaunas, karštas žvaigždes jų lopšiuose. Galaktikos centras yra maždaug už 26 tūkstančių šviesmečių, Šaulio žvaigždyne. Ši nuotrauka apima apie 900 šviesmečių plotą tokiame tolyje.

Paskelbta

Sraigės ūkas infraraudonojoje šviesoje

Daugiau negu šešis šimtus šviesmečių nutolusi nuo Žemės Vandenio žvaigždyne miršta žvaigždė, panaši į Saulę. Per paskutinius kelis tūkstančius metų ji sukūrė Sraigės ūką (NGC 7293), gerai ištirtą ir palyginti netoli esantį planetiškojo ūko pavyzdį, įprastą tokios žvaigždės paskutiniame gyvavimo tarpsnyje. Šioje infraraudonųjų spindulių nuotraukoje, gautoje Spitzerio (Spitzer) kosminiu teleskopu, matoma šviesa daugiausia sklinda nuo ūko vandenilio molekulių dujų. Dujose tūkstančiai gniužulų – kometas primenančių mazgų – kurių kiekvienas maždaug du kart didesnis už visą mūsų Saulės sistemą. Žydras, didesnės energijos švytėjimas sklinda nuo „galvų“, o rausvas – nuo „uodegų“, kurioms matyt tenka mažiau centrinės žvaigždės vėjų ir stipraus ultravioletinio spinduliavimo. Ūko skersmuo – apie 2,5 šviesmečiai. Manoma, kad Saulė pasieks planetiškojo ūko tarpsnį per ateinančius … 5 milijardus metų.

Paskelbta

IC 410 ūko „buožgalviai“

Šioje stulbinančioje dirbtinių spalvų nuotraukoje iš arti matyti dalis emisinio ūko IC 410, kuris paprastai būna blyškus ir nekrentantis į akis. Dešinėje regimi ir du įspūdingi kaimynai, švytintys dujų debesys – IC 410 ūko „buožgalviai“. Nuotrauka sudėta iš vaizdų, fotografuotų per siaurus filtrus, skirtus ūko atomams rasti. Sieros atomų švytėjimas nuspalvintas rausvai, vandenilio – žalsvai, o deguonies – žydrai. Ūkas, kurio dalį šviesos užstoja priekyje tvyrantys dulkių debesys, supa NGC 1893 – jauną padrikąjį žvaigždžių spiečių, priverčiantį ūko dujas švytėti. Tankesnių ir šaltesnių dujų tumulai – „buožgalviai“ – yra apie 10 šviesmečių ilgio. Vėjų ir radiacijos išskaptuotos jų uodegos vinguriuoja tolyn nuo spiečiaus centro. IC 410 yra už maždaug 12 tūkstančių šviesmečių, Vežėjo žvaigždyne. Ši nuotrauka apima apie 70 šviesmečių plotą.

Paskelbta

Veneros fazės

Venera keičia veidą, kaip ir mūsų Mėnulis – būna ir Veneros pilnatis, ir jaunatis. Tačiau, nors dažniausiai Venera yra šviesiausia spingsulė saulėlydžio ar saulėtekio danguje, ji tokia maža, kad reikia žiūronų ar nedidelio teleskopo, norint įžiūrėti šios planetos fazę. Čia matote į vieną kadrų seką sudėtas, per daugelį mėnesių fotografuotas, Veneros fazes. Kinta ne tik fazės, bet ir regimasis planetos skersmuo (kampinis dydis). Nespalvotų kadrų sekos viduryje – Veneros jaunatis. Tokia ji buvo ir 2004 metais, per retai pasitaikantį dalinį Saulės užtemimą (perėją), kai Venera praskriejo priešais Saulę.

Paskelbta

Sietynas

Turbūt pats žymiausias žvaigždžių spiečius danguje yra Sietynas, kuris net ir be žiūronų įžiūrimas, net ir dirbtinių miesto šviesų užterštame danguje. Dar vadinamas Plejadėmis ar Septyniomis Sesutėmis ir žymimas M45, Sietynas yra vienas iš šviesiausių ir artimiausių padrikųjų spiečių. Maždaug 400 šviesmečių nuo mūsų nutolusiame Sietyne yra apie 3000 žvaigždžių, vos 13 šviesmečių skersmens plote. Šioje nuotraukoje gerai matyti žydri atspindžio ūkai, supantys šviesiąsias spiečiaus žvaigždes. Sietyne rastos ir nedidelės masės, blyškios rudosios nykštukės. Čia ypač gerai matomi šviesos lūžimo „kryžiukai“ – gal jums trukdantys, o gal kaip tik žavintys (tai priklauso nuo jūsų požiūrio) – susikuria pačiame teleskope.

Paskelbta

Arp 188 ir Buožgalvio galaktikos uodega

Nepaprasto grožio nuotraukoje, gautoje iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulintos tyrimų kameros, gausybės tolimų galaktikų fone matyti yranti spiralinė galaktika Arp 188 – Buožgalvio galaktika. Kosminis buožgalvis yra už maždaug 420 milijonų šviesmečių šiauriniame Slibino žvaigždyne. Jo puošni uodega, kurioje gausu masyvių, šviesių spiečių iš žydrųjų žvaigždžių, ištįsusi apie 280 tūkstančių šviesmečių. Kalbama, kad mažesnė įsibrovėlė galaktika praskriejo Arp 188 priekyje – iš kairės į dešinę šioje nuotraukoje – apsuko lanką ir dėl abiejų galaktikų gravitacijų sąveikos buvo nusviesta už 300 tūkstančių šviesmečių tolyn nuo Buožgalvio. Artimo „pasimatymo“ metu traukos jėga išstūmė spiralinės galaktikos žvaigždes, dujų ir dulkių debesis, sukurdama įspūdingą uodegą. Įsibrovėlė galaktika matyti kiaurai per Buožgalvio spiralines vijas, kairiajame viršutiniame kampe. Kaip ir bendravardžiai varliagyviai Žemėje, didysis Buožgalvis, manoma, ilgainiui neteks uodegos, o ten dabar skriejantys žvaigždžių spiečiai taps didžiosios spiralinės galaktikos palydovais.

Paskelbta

Apolono 17 mėnuleigis

Gremėzdiškas ir iš neįprasto kampo čia nufotografuotas Apolono 17 (Apollo 17) Čelindžerio (Challenger) mėnuleigis buvo sukurtas skristi kosminiame vakuume. Ši nuotrauka gauta iš valdymo modulio „Amerika“. Fotografavimo metu Čelindžerio mėnuleigis ruošėsi įskristi į orbitą aplink Mėnulį. Matyti mėnuleigio šonuose įtaisyti nedidelio galingumo valdymo varikliukai, apačioje – pakilimui skirtos raketos variklio kūgis. Liukas, pro kurį galima išlipti ant Mėnulio paviršiaus – priekyje, apvali susisiekimo antena – viršuje. Tamsiame trikampiame lange galima įžiūrėti misijos vadą Judžiną Sernaną (Eugene Cernan). Nors ir atrodo nerangus, šis erdvėlaivis 1972 m. gruodį grakščiai nusileido ant Mėnulio ir vėliau taip pat nesuklupęs grąžino Apolono astronautus į orbitoje skriejusį valdymo modulį. O kur dabar yra Čelindžerio mėnuleigis? Jo nusileidimo metu atidirbusių įrenginių liekanos taip ir liko Apolono 17 nusileidimo vietoje, Tauro-Litrovo (Taurus-Littrow) slėnyje. Atgaliniam pakilimui skirta įranga taip pat numesta maždaug toje pat vietoje prieš tai, kai astronautai pasuko atgal į Žemę. Apolono 17 misija buvo šeštoji ir paskutinė iš kelionių, kurių metu astronautai buvo nusileidę Mėnulyje.

Paskelbta

Tarantulo ūkas

Iš pradžių kataloguose žymėtas kaip žvaigždė, Auksinės Žuvies 30 iš tikrųjų yra milžiniškas žvaigždėdaros regionas kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje. Dėl savo išvaizdos, primenančios voragyvį, buvo pramintas Tarantulo ūku. Tačiau šis „voras“ yra maždaug tūkstančio šviesmečių skersmens ir gyvena už 18 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų, pietinio pusrutulio Auksinės Žuvies žvaigždyne. Jei Tarantulo ūkas būtų artimiausio Žemei žvaigždžių lopšio Oriono ūko vietoje, danguje jis nusidriektų per 30 laipsnių arba 60 Mėnulio pilnačių. Išsikerojusios Tarantulo ūko gijos supa NGC 2070 – žvaigždžių spiečių, kuriame slepiasi keletas absoliučiai šviesiausių, masyviausių žvaigždžių iš visų žinomų. Šioje įspūdingoje nuotraukoje sudėti kadrai, kurių išlaikymas truko net 31 valandą. Kvapą gniaužiantis vaizdas atskleidžia ūko šerdį. Kosminio Tarantulo kaimynystėje taip pat yra ir artimiausia, neseniai sprogusi supernova.