Paskelbta

Apolonas 17: paskutiniai Mėnulyje

1972 m. gruodį Apolono 17 (Apollo 17) astronautai Judžinas Sernanas (Eugene Cernan) ir Harisonas Šmitas (Harrison Schmitt) praleido Tauro-Litrovo slėnyje Mėnulyje apie 75 val., kol kolega Ronaldas Evansas (Ronald Evans) lūkuriavo aukštai orbitoje. Pradedant trečią ir paskutinę ekskursiją po Mėnulį, Šmitas nufotografavo Sernaną tarp JAV vėliavos ir mėnuleigio, iškėlusio skėtį primenančią anteną. Čia matote šią nuotrauką. Už astronauto nugaros stūkso Skulptūrinės kalvos, o pats fotografavęs Šmitas atsispindi Sernano šalme. Apolono 17 komanda parsiuntė į Žemę 110 kg uolienų ir grunto pavyzdžių – daugiau negu iš kurios nors kitos kelionės į Mėnulį. Iki šiol, praėjus 33 metams, Sernanas ir Šmitas tebėra paskutiniai žmonės, vaikščioję Mėnulyje.

Paskelbta

Žvilgtelėti į Paukščių Taką

Pastumkite naršyklės lango slankjuostę į dešinę ir pasigrožėkite mūsų Paukščių Tako Galaktikos infraraudonuoju vaizdu. Ši kosminė panorama gauta iš GLIMPSE projekto ir Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo. GLIMPSE (Galactic Legacy Infrared Mid-Plane Survey Extraordinaire) – ypatingasis Galaktikos plokštumos infraraudonųjų spindulių tyrimas, glimpse – liet. žvilgtelėti. Pati Galaktikos plokštuma eina per šios dirbtinių spalvų nuotraukos vidurį. Vaizdas apima 9 laipsnius (apie 18 Mėnulio pilnačių) dangaus pietiniame pusrutulyje, ties Kampainio žvaigždynu. Spitzerio infraraudonosios kameros mato kiaurai per sugeriančias šviesą galaktines dulkes, atskleisdamos daug naujų žvaigždžių spiečių, žvaigždėdaros regionų (šviesių balkšvų dėmių) ir karštų tarpžvaigždinių vandenilio dujų telkinių (žalsvų sruogų). Plačiai pasklidę rausvi debesys – tai dulkių ir organinių molekulių švytėjimas. Juose gausu skylių ir burbulų, išpūstų didelės energijos vėjų, sklindančių nuo masyvių žvaigždžių. O tamsūs lopai – tai dulkių debesys, tokie tankūs, kad nepraleidžia pakankamai spindulių, kuriuos galėtų pagauti jautriausia infraraudonųjų spindulių Spitzerio įranga.

Paskelbta

Rudeninis Mėnuo dar kartą

Mėnulis, boluodamas šiaurinio pusrutulio danguje, šiąnakt bus ypatingas – jis pakils į beveik aukščiausią šiaurinį deklinacijos tašką. Kita mėnulio pilnatis tą pačią kalendorinę dieną bus tik po 19 metų – tai periodas, vadinamą Mėnulio metoniniu ciklu. Mėnulio metoninis ciklas reiškia, kad tą pačia kalendorinę dieną tokia pati mėnulio fazė pasikartoja tik kas 19 metų. Šių metų rugsėjo 15 dienos Mėnulis taip pat buvo ypatingas – priešpilnis, kylantis virš Aukštųjų Sieros (High Sierra) kalnų. Žymiąją nuotrauką, pavadintą „Rudeninis Mėnuo iš Ledyno Vietelės“ (Autumn Moon from Glacier Point) 1948 m. fotografavo garsus fotografas Anselis Adamsas (Ansel Adams) Josemito (Yosemite) nacionaliniame parke. Todėl šių metų pradžioje Teksaso valstybinio universiteto fizikai Donaldas Olsonas (Donald Olson), Raselas Došeris (Russell Doescher) ir studentai tiksliai nustatė vietą ir datą (anksčiau žinotą apytikriai), kada buvo daryta originali Anselio Adamso nuotrauka – 1948 m. rugsėjo 15 d. Jų astronominis detektyvinis tyrimas nustatė, kad tokia pati padėtis ir didėjančio priešpilnio Mėnulio fazė pasikartos trečiadienį, 2005 m. rugsėjo 15 d. – tiksliai po trijų metoninių Mėnulio ciklų. Tą dieną apie 300 fotografų susirinko Ledyno Vietelėje, kad dar kartą nufotografuotų Anselio Adamso rudeninį Mėnulį. Vieną iš tų nuotraukų matote čia.

Paskelbta

Skaitmeninė marsaeigio „Galimybė“ nuotrauka Marse

Jei galėtumėte pažvelgti į vieną iš marsaeigių, šiuo metu riedančių po Marsą, kaip jis atrodytų? Toks vaizdas labai pagelbėtų planuojant tyrimus, todėl jis buvo sukurtas skaitmeniniu būdu. Paveikslas, kurį matote viršuje, buvo gautas skaitmeninį „Galimybės“ (Opportunity) modelį uždėjus ant tikros Ištvermės (Endurance) kraterio Marse nuotraukos, fotografuotos iš to paties marsaeigio. Šešiaračio roboto dydis buvo priderintas prie jo paliktų vėžių. Iš tikrųjų, abiejų raudonąją planetą tyrinėjančių marsaeigių, „Galimybės“ ir „Dvasios“ (angl. Spirit – liet. dvasia, narsa), plotis yra apie 2 m. – tai tarsi du dideli riedantys rašomieji stalai. Šioje nuotraukoje matyti ir tamsus gruntas, ir senieji šviesūs akmenys, ir gausybė mažų pilkų rutuliukų, vadinamų marsietiškomis mėlynėmis.

Paskelbta

Vaizdas iš 620 kilometrų virš Rėjos

Koks yra Saturno palydovo Rėjos paviršius? Norėdami tai sužinoti, praeito mėnesio pabaigoje mokslininkai nukreipė Kasinio (Cassini) erdvėlaivį – robotą, šiuo metu skriejantį aplink Saturną, pralėkti pro antrąjį pagal dydį dujų milžinės planetos palydovą. Ši vaizdas, apimantis apie 90 kilometrų, fotografuotas iš vos 620 kilometrų aukščio virš Rėjos ledinio paviršiaus. Seno kraterio kraštas matyti iškilęs nuotraukos viduryje, o daugybė mažesnių ir jaunesnių kraterių išsibarstę visur aplinkui. Tiesus kaip linija dryžis – gali būti, kad tai tektoninis lūžis – kerta Rėjos paviršių dešinėje. Manoma, kad šio Saturno palydovo paviršiuje nugulęs purus medžiagų sluoksnis. Daugumos Rėjos paviršiaus darinių priežastys nežinomos ir dar bus tiriamos.

Paskelbta

Auksinės Žuvies 30 – Tarantulo zona

Tarantulo ūkas yra daugiau nei 1000 šviesmečių skersmens – milžiniškas emisinis ūkas mūsų kaimyninės Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje. Viduje šio kosminio voragyvio slypi jaunas masyvių žvaigždžių spiečius R136, kurio stipri radiacija ir smarkūs vėjai, išpustę į voratinklius panašias gijas, priverčia ūką švytėti. Šioje įspūdingoje spalvotoje mozaikoje iš nuotraukų, gautų Kerčio Šmidto (Curtis Schmidt) teleskopu Serò Tololo observatorijoje Čilėje (Cerro Tololo Inter-American Observatory; Cerro Tololo Aimaros indėnų kalba – bedugnės kraštas), galima įžiūrėti ir kitus jaunų žvaigždžių spiečius, vis dar suspaustus ūko gniaužtuose. Tarp Tarantulo zonos gyventojų yra ir keli tamsieji debesys, išdraikę lengvas dujų vijas, nedidelis emisinis ūkas, beveik apvali supernovos liekana ir karštas žvaigždes supančios sritys, vadinamos superburbulais. Šis vaizdas apima beveik Mėnulio pilnaties dydžio plotą pietų pusrutulio Auksinės Žuvies žvaigždyne.

Paskelbta

Masyvios Auksinės Žuvies 30 žvaigždės spiečiuje R136

Žvaigždėdaros regione Auksinės Žuvies 30 centre plyti milžiniškas spiečius iš pačių didžiausių, karščiausių ir masyviausių iki šiol žinomų žvaigždžių. Šis spiečius, žymimas R136, ir dalis jį supančio ūko nufotografuoti šioje regimosios šviesos Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje. Ištęstus dujų ir dulkių debesis Auksinės Žuvies 30, dar vadinamus Tarantulo ūku, išskaptavo galingi vėjai ir ultravioletiniai spinduliai, sklindantys nuo karštųjų spiečiaus žvaigždžių. Auksinės Žuvies 30 ūkas tvyro kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje, vos už 170 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

Paskutinis skrydis į Mėnulį

1865 m. prancūzų rašytojas Žiulis Vernas numatė kosminės kapsulės, kurioje galėtų keliauti žmonės, išradimą. Mokslinės fantastikos knygoje „Kelionė iš Žemės į Mėnulį“ Vernas aprašė didžiulę patranką Floridoje, tokią galingą, kad galėjusią iššauti sviedinį su viduje lindinčiais trimis keliautojais net iki Mėnulio. Praėjus 100 metų, NASA, vadovaujama Vernerio fon Brauno (Wernher Von Braun), sukūrė raketą Saturnas V. Pakilusi iš kosmodromo Floridoje ši raketa pavertė Žiulio Verno idėją realybe – Saturnas V pradėjo Apolono (Apollo) Mėnulio misiją, per kurios 9 skrydžius net 12 astronautų pasivaikščiojo po Mėnulio žemę. Šioje nuotraukoje – prožektorių apšviesta raketa Apolonas 17 ir jos paleidimo bokštas, sutemose laukiantys paskutinio skrydžio į Mėnulį 1972 m. gruodį. Nuo tada žmonės daugiau nebuvo nusileidę Mėnulyje.

Paskelbta

Gruodžio Mėnuo susitinka Vakarinę žvaigždę

Jei kada dairėtės į dangų Saulei leidžiantis, tai turbūt pastebėjote žemai vakarų pusėje Venerą, ryškiai spindinčią sutemose ir dėl to pramintą Vakarine žvaigžde. Venera Žemės danguje yra trečias pagal ryškumą dangaus kūnas po Saulės ir Mėnulio, kartais ją galima palaikyti tolyje šviečiančiu bokšto žibintu. Šiame ramiame vaizde, fotografuotame gruodžio 4 d. prie Olbenio (Albany), Misūrio valstijoje, JAV, galite palyginti Mėnulio pjautuvą ir Venerą saulėlydžio žaros nuspalvintame danguje. Šiąnakt Vakarinė žvaigždė – Venera – bus ryškiausia per šį sezoną, tačiau į gruodžio pabaigą ji vis mažiau pakils virš horizonto, kol galiausiai visai pranyks iš vakarinio dangaus. Kitos savaitės pradžioje gruodžio Mėnuo skubės pasitikti dar vieną šviesiąją planetą – Marsą.

Paskelbta

Rentgeno spinduliai iš Persėjo spiečiaus šerdies

Persėjo spiečiuje sukasi tūkstančiai galaktikų. Jis yra 250 milijonų šviesmečių nuo mūsų – tai vienas masyviausių objektų Visatoje ir ryškiausiai rentgeno spindulius skleidžiantis galaktikų spiečius. Jo šerdyje slypi milžiniška galaktika-kanibalė Persėjo A (NGC 1275), pasisavinanti dujas ir medžiagą tų galaktikų, kurios įkrenta į vidurį. Ši skvarbi rentgeno spindulių nuotrauka iš Čandros (Chandra) observatorijos apima maždaug 300 tūkstančių šviesmečių ties galaktikų spiečiaus šerdimi. Aiškiai matyti rentgeno spinduliai iš galaktikas ryjančios milžinės ir aplinkinės karštos (30 – 70 milijonų laipsnių C°) spiečiaus dujos. Šviesus šaltinis centre yra nepaprastai masyvi juodoji bedugnė pačios Persėjo A galaktikos branduolyje. Mažo tankio sritys, kurios matyti kaip juodos ertmės ar burbulai, manoma susidarė dėl pasikartojančių juodosios bedugnės energijos prasiveržimų. Energijos protrūkiai sukelia slėgio bangas – kosminių dydžių garso bangas – kurios plinta per karštas, rentgeno spindulius skleidžiančias bangas. Melsvai žalsvos sruogos virš centro šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje matyt yra rentgeno spindulių šešėlis nuo mažos galaktikos likučių, krentančių į vis augančią Persėjo A.