Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 58 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

6 lapkričio, 2005

Saulės dėmė iš arti

Kodėl mažytės Saulės sritys kartais ima atrodyti šiek tiek tamsesnės? Čia iš arti matote Saulės dėmę – įdubą fotosferoje, kur temperatūra truputį žemesnė ir skleidžia mažiau šviesos, negu likęs Saulės veidas. Palyginti vėsesnės dėmės susikuria tokiose vietose, kur sudėtingi Saulės magnetiniai laukai suvaržo karštosios medžiagos judėjimą. Saulės dėmės gali būti didesnės net už Žemę, nors paprastai jos gyvuoja vos kelias dienas. Šioje didelės skyros nuotraukoje aiškiai matyti, kad Saulės paviršius – tai atskirų karštų dujų gumulų kunkuliuojanti jūra. Šie gumulai vadinami granulėmis. Saulės granulės būna apie 1000 kilometrų skersmens ir laikosi apie 10 minučių. Po to dauguma jų sprogsta.

5 lapkričio, 2005

Šiaurės pašvaistė iš kosmoso

Nuo žemės galima stebėti įspūdingas šiaurės pašvaistes, šokančias aukštai virš galvos. O Tarptautinė kosminė stotis (TKS) skrieja orbitoje maždaug tokiame pačiame aukštyje, kaip ir pašvaistės, kartais pakildama virš jų, kartais skrosdama tiesiai per vaiduoklišką šviesą. Elektronų ir protonų srautai, sukeliantys švytėjimą, TKS tiesiogiai nepavojingi. 2003 m. TKS astronautas, mokslininkas, Donas Petitas (Don Pettit) nufotografavo žalią pašvaistę. Čia ir matote tą nuotrauką, skaitmeniniu būdu truputį paryškintą. Būdamas kosmose, Petitas pranešinėjo į Žemę, kad besimainančios pašvaistės atrodo tarsi aplinkui sėlinančios milžiniškos žalios amebos. Maždaug už 300 km žemyn, apačioje, matyti Manikugano (Manicouagan) smūginis krateris Kanados šiaurėje, Žemės planetoje.

4 lapkričio, 2005

M78: tarpžvaigždinės dulkės ir žvaigždžių šviesa

Įvairialypiame Oriono (liet. Šienpjovių) žvaigždyne knibždėte knibžda tarpžvaigždinių dulkių debesų ir šviesių ūkų. Šioje aiškioje nuotraukoje, apimančioje sritį į šiaurę nuo Oriono juostos (liet. Trijų Sesučių), truputį žemiau vidurio matyti vienas šviesiausiųjų ūkų – M78. Už 1500 šviesmečių nuo mūsų žydras ūkas tęsiasi apie 5 šviesmečius. Ūko M78 melsvas atspalvis atsiranda dėl to, kad dulkės geriausiai atspindi kaimyninių karštų, jaunų žvaigždžių žydrą šviesą. Didingame dangaus vaizde matyti ir tamsūs dulkių pluoštai, ir kiti ūkai. Tarp jų – neseniai imtas tirti nepaprastas Makneilo ūkas (McNeil’s), kuriame, manoma, kuriasi į Saulę panaši žvaigždė.

3 lapkričio, 2005

Galimi Plutono palydovai

1930 m. mokslininkai Saulės sistemos pakraštyje atrado skriejantį mažytį ledinį Plutoną. O 1978 m. iš Žemės vykdomais stebėjimais rastas ne toks jau mažas Plutono palydovas Charonas. Šiemet Hablo kosminis teleskopas aptiko dar du galimus Plutono šeimos narius. Laikinai žymimi S/2005 P1 ir S/2005 P2, du tikėtini palydovai matomi skriejantys orbitose prieš laikrodžio rodyklę, apie 44 tūkstančius kilometrų nuo Plutono. Čia pateiktas, šias dvi skvarbias Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukas skiria trys dienos. Du maži, blausūs palydovai buvo rasti dar 2002 m. Hablo teleskopo nuotraukose, tačiau tik ateinančių metų vasarį planuojami tyrimai, kurie patvirtins jų atradimą viso pasaulio mokslininkams. Palyginus su Plutonu ir Charonu, kurių skersmuo yra 2300 ir 1300 kilometrai, naujieji palydovai yra visai nedidukai – jų skersmuo tarp 60 ir 200 km. Palydovų orbitos driekiasi viduje Koiperio juostos, už Neptūno orbitos esančios srities. Taigi Plutono sistema gali būti pirmasis žinomas keturnaris Koiperio juostos objektas.

2 lapkričio, 2005

Epimetėjas ir Janas – ištikimieji Saturno palydovai

Šie du palydovai keičiasi vietomis. Epimetėjas ir Janas – du mažieji Saturno palydovai – pasikeičia vietomis, kai priartėja prie savo didžiosios planetos. Keista, tačiau abiejų palydovų orbitų didžiosios pusašiai skiriasi tik apie 50 km – mažiau nei siekia pačių palydovų spindulys. Vienas iš jų skrieja aplink Saturną gerokai toliau į priekį kito. Tačiau, kadangi du palydovai vienas kitą traukia gravitacija, pamažėle jie artėja vienas prie kito, paveja ir kas kelis metus pasikeičia orbitomis. Dėl tokių nepaprastų šuolių atrodo, kad galbūt Epimetėjas ir Janas kažkada buvo vienas kūnas, po to išsiskyręs. Šioje nuotraukoje nufotografuoti abu palydovai, skriejantys šiek tiek už Saturno F žiedo. Nuotrauka gauta rugsėjo pradžioje iš Kasinio automatinio erdvėlaivio, šiuo metu taip pat skriejančio aplink Saturną.

1 lapkričio, 2005

Erdvėlaivis Sojuz artėja prie Tarptautinės kosminės stoties

Spalį erdvėlaivis Sojuz TMA-7 aplankė Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Erdvėlaivis buvo paleistas kelias dienas prieš susijungimą iš Baikonuro kosmodromo Kazachstane. Nuotraukoje kaip tik ir matote erdvėlaivį Sojuz, artėjantį prie TKS. Sojuz nuskraidino į orbitoje aplink Žemę skriejančią stotį naujos 12-tos ekspedicijos komandą ir kosmoso turistą. 12 ekspedicijos astronautai liks stotyje beveik šešis mėnesius ir pakeis 11 ekspedicijos komandą, kuri tiek pat mėnesių jau atidirbo TKS. Praėjus maždaug savaitei nuo tada, kai buvo gauta ši nuotrauka, 11 ekspedicijos komanda Sojuz kapsulėje grįžo į Žemę kartu su skrydyje dalyvavusiu turistu. 12 ekspedicijos nariai taisys TKS gedimus, išbandys naujus gyvenimo kosmose būdus, ir vykdys įvairius mokslinius tyrimus. Vienas iš tyrimų – kaip kalio druskos citrinos rūgštis mažina akmenų susidarymo pavojų kosmose dirbančių žmonių inkstuose.

31 spalio, 2005

Marsiečių Helovynas

Nuo saulėlydžio iki saulėtekio neįprastai šviesus gelsvas žiburys nušvis Helovyno nakties danguje – tai Marsas. Helovyno išvakarėse Žemė, skriedama orbitoje aplink Saulę, atsidūrė prie Marso taip arti, kaip nebebus dar 13 ateinančių metų. Ir šią naktį Marsas spindės neįprastai skaisčiai, tarsi nežemiškas marsiečių švyturys. Būdamas Saulės opozicijoje, Marsas patekės iškart po Saulės laidos, nusileis Saulei patekėjus ir bus regimas visą naktį. Tačiau net ir šiomis naktimis raudonoji planeta nebus šviesiausia danguje – užslinkus sutemoms virš vakarinio horizonto nušvis Venera, išbalusi, tačiau skaistesnė už Marsą. O prieš saulėtekį išlįs ir siauras pilnėjančio Mėnulio pjautuvas. Ramios Jums Vėlinių nakties!

30 spalio, 2005

Tamsi audringa naktis

Ta 2003 m. rugpjūčio 29-oji buvo tamsi audringa naktis. Tačiau raudonoji Marso planeta ryškiai švietė Vandenio žvaigždyne, priartėjusi prie Žemės arčiausiai per paskutinius 60 tūkstančių metų. Šioje gana bauginančioje nuotraukoje milžiniškus audros debesis apšviečia viduje blyksintys žaibai. Žinoma, Marsas nesukelia audrų Žemėje, nors žemiečiai būtent šią planetą pavadino Romėnų karo dievo, svaidančio žaibus, vardu. Šiąnakt, Helovyno naktį, Marsas taip pat priartės prie Žemės arčiausiai per ateinančius 13 metų. Ir vėl raudonoji Marso planeta spindės nepaprastai ryškiai, nusileisdama tik Mėnuliui ir Venerai.

29 spalio, 2005

NGC 3242: Jupiterio Vaiduoklis

Po to, kai į Saulę panaši žvaigždė išsemia branduolinio kuro atsargas savo šerdyje, ji nusimeta išorinius sluoksnius, kurie sukuria neilgai gyvuojantį, tačiau įspūdingą reginį – planetiškąjį ūką. NGC 3242 ir yra toks planetiškasis ūkas, kurio viduje matyti žvaigždės likučiai – baltoji nykštukė. Kartais šis ūkas vadinamas Jupiterio Vaiduokliu, nes blausiai švytėdamas primena Saulės sistemos valdovę, planetą dujų milžinę. Tačiau NGC 3242 yra šviesmečio skersmens ir daug toliau negu už menkų 40 šviesos minučių iki Jupiterio. Astronomai stebėjo šį ūką, besiplečiantį laikui bėgant, ir išmatavo, kad atstumas iki NGC 3242 yra apie 1400 šviesmečių. O raudonieji skraiduoliai ūko galuose vis dar lieka paslaptimi.

28 spalio, 2005

Marsas spalį

Šį spalį Marsas matyti spindintis tarsi šviesi, gelsva žvaigždė Žemės planetos danguje, nes artėja jo opozicija – laikotarpis, kai Marsas ir Žemės būna arčiausiai vienas kito, skriedami savo orbitose aplink Saulę. Kaip arti yra Marsas? Vos už maždaug 70 milijonų kilometrų, pakankamai arti, kad žemiečiai astronomai galėtų grožėtis žavia raudonąja planeta. O šioje aiškių Marso vaizdų sekoje galima įžiūrėti dulkių audros judėjimą, kol planeta sukasi iš dešinės į kairę. Teleskopiniuose vaizduose aiškiai matyti marsietiško kraštovaizdžio detalės, pietinė ledo kepurė (viršuje) ir debesų apgaubtas šiaurinis polius (apačioje). Pati dulkių audra – tai gelsva, šviesi juosta, kertanti paprastai tamsų pietinį pusrutulį. Net jei neturite po ranka teleskopo, ateinančiomis dienomis galite lengvai stebėti Marsą, šviesiai spindintį naktiniame danguje.