Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 60 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

17 spalio, 2005

Gama žybsnių mįslė

Iš kur atsiranda staigūs gama žybsniai? Pačių galingiausių iš visų žinomų kosmose sprogimų padariniai, gama žybsniai, vis dar lieka neįminta mįsle, nors atrasti beveik prieš 40 metų. Dabar paaiškėjo, kad priežastis gali būti ne viena. Kelis pastaruosius metus ilgi gama žybsniai, trunkantys nuo sekundės iki minutės, randami žydrose Visatos srityse, kuriose gausu žvaigždėdaros. Masyvios jaunos žvaigždės savo trumpo gyvenimo pabaigoje tokiose srityje paprastai sprogsta. Astronomai ilgus gama žybsnius sieja su jaunų masyvių žvaigždžių sprogimais. Per kelis paskutinius mėnesius galų gale aptiktos trumpų gama žybsnių vietos. Jie aptinkami skirtingose vietose – net tik žvaigždėdaros gausiose žydrose srityse. Todėl daugelis astronomų dabar spėja, kad trumpi gama žybsniai, kurie paprastai trunka mažiau nei sekundę, pasirodo dėl kitokių priežasčių, negu ilgi gama žybsniai. Vyraujanti nuomonė yra ta, kad trumpi gama žybsniai atsiranda tada, kai neutroninė žvaigždė susiduria su kita neutronine žvaigžde arba juodąja bedugne. Tokie susidūrimai gali vykti tik ten, kur žvaigždėdara jau seniai išsekusi. Šioje iliustracijoje matote, kaip dvi didelės energijos neutroninės žvaigždės artėja viena prie kitos, skriedamos savose orbitose. Tokia mirties spiralė gali baigtis trumpu gama žybsniu.

15 spalio, 2005

Gausybė dulkių aplink Kilio η (etą)

Kilio η (eta) yra supermilžinė žvaigždė, bet ne tokia šviesi, kokia buvo kadaise. Dabar ji gerai matoma tik pro žiūronus ar mažą teleskopą, nors Kilio η (etos) istorijoje būta įspūdingų sužibimų ir išblėsimų. 1843 m. balandį Kilio η (eta) trumpam Žemės planetos danguje tapo antrąja pagal šviesumą žvaigžde po Sirijaus, būdama maždaug už 7500 šviesmečių, t. y. apie 800 kartų toliau už jį. Šioje dirbtinių spalvų infraraudonojoje nuotraukoje Kilio η (eta) matoma viduryje, apsupta painaus, kintančio ūko. Nuotrauka gauta iš Tarpinių kosminių bandymų (Midcourse Space Experiment, MSX) palydovo. Pasitelkus MSX palydovą 1996 m. buvo sudarytas Galaktikos plokštumos žemėlapis. Susipynę, lengvi pluoštai nuotraukoje – tai dulkių, švytinčių infraraudonojoje šviesoje, debesys. Astronomai spėja, kad Kilio η (eta) sprogs kaip supernova per kelis milijonus metų. Masyvi Kilio η (eta) gali būti net ir hipernova, ir galimas gama spindulių žybsnių šaltinis ateityje.

14 spalio, 2005

Saulės užtemimas ant marškinėlių

Žinoma, kiekvienam svarbu, kuo vilkėti saulės užtemimo metu. Tačiau iš tikrųjų nėra ko taip baisiai rūpintis – gamta pati kartais krečia pokštus ir Saulės užtemimo vaizdais papuošia įvairius matomus paviršius, ir net drabužius, kaip tik tinkamu laiku. Daug kas žino, kad maži tarpai medžių lajoje veikia tarsi užtamsinti lęšiai ir sukuria neįtikėtinus Saulės užtemimo vaizdus ant žemės. O kol astronomas Filipas Hake (Philippe Haake) stebėjo žiedinį užtemimą spalio 3 d. Madride, jo draugui šovė dar viena puiki mintis. Kas iš viso to išėjo, matote nuotraukoje, – mažos skylutės virtuviniame kiaurasamtyje sukūrė kvapą gniaužiantį raštą iš užtemimo vaizdų ant marškinėlių. Galite ir patys pabandyti taip pasipuošti kito saulės užtemimo metu.

13 spalio, 2005

Alnitakas, Alnilamas, Mintaka

Alnitakas, Alnilamas, Mintaka – šviesios žydros žvaigždės, šiame didingame kosmoso vaizde įstrižai išsirikiavusios iš rytų į vakarus (iš kairės į dešinę). Tai Oriono Juosta, lietuviškai vadinama Trimis Sesutėmis. Šios trys žydros supermilžinės yra karštesnės ir daug masyvesnės už Saulę. Jos dega už 1500 šviesmečių nuo mūsų, užgimusios daug tyrinėtuose Oriono tarpžvaigždiniuose debesyse. Dujų ir dulkių debesys, plaukiojantys šiame regione, iš tiesų kartais primena keistas ir netikėtai mums pažįstamas formas, tokias kaip tamsus Arklio Galvos ūkas ir Liepsnos ūkas netoli Alnitako, matomi apatiniame kairiajame nuotraukos kampe. Šiame įspūdingame 4,4 ir 3,5 laipsnių dangaus ploto vaizde netilpo žymusis Oriono ūkas, pasilikęs apačioje. Spalvotas vaizdas buvo sudėtas iš skaitmeniniu būdu apdorotų juodai baltų fotoplokštelių, įrašytų per raudonus ir mėlynus astronominius filtrus, kompiuteriu pridėjus žalią spalvą. Fotoplokštelės gautos pasitelkus plataus regėjimo lauko Samuelio Osčino (Samuel Oschin) teleskopą Palomaro observatorijoje, Kalifornijoje, JAV, tarp 1987 m. ir 1991 m.

12 spalio, 2005

Krateriais nusėti lediniai skardžiai Saturno palydove Tetijoje

Saturno palydovo Tetijos paviršiuje – ledinės uolos ir gausybė kraterių. Didžiausios skiriamosios gebos nuotrauka iš kada nors gautų Tetijos vaizdų buvo nufotografuota praeitą mėnesį, kai Kasinio nepilotuojamas erdvėlaivis pralėkė pro sušalusį ledinį palydovą. Ši nuotrauka gauta iš maždaug 32 tūkstančių kilometrų atstumo, joje aiškiai matyti gūbriuotas vietovaizdis, ilgi skardžiai, nusėti krateriais. Daugelio kraterių dugne matyti nežinoma šviesi medžiaga, skirtingai nuo Saturno palydovo Hiperiono, kurio kraterių dugne iki šiol neištirta medžiaga yra tamsi. Tetija – vienas didžiausių Saturno palydovų, apie 1000 km skersmens. Pagal Tetijos tankį galima spręsti, kad ją sudaro beveik vien tik vandens ledas. Manoma, kad Tetija tolimoje praeityje buvusi skysta, o palydovui šąlant paviršiuje sueižėjo ilgi ledo skardžiai.

11 spalio, 2005

NGC 869 ir NGC 884: dvigubas padrikasis spiečius

Dauguma žvaigždžių spiečių ir po vieną atrodo įspūdingai. O padrikieji spiečiai NGC 869 ir NGC 884 – dvigubai įspūdingesni. Jie sudaro neįprastą dvigubą spiečių, matomą nuotraukoje, dar vadinamą Persėjo h ir χ. Abu jie pakankamai ryškūs, kad tamsioje vietovėje būtų įžiūrimi net plika akimi. Šie du spiečiai turbūt buvo atrasti dar priešistoriniais laikais, o graikų astronomas Hiparchas astronominių objektų kataloge juos įrašė kaip dvigubą spiečių. Žvaigždžių spiečiai NGC 869 ir NGC 884 yra daugiau negu už 7 tūkstančių šviesmečių Persėjo žvaigždyne, juos vieną nuo kito skiria vos keli šimtai šviesmečių.

10 spalio, 2005

Sūkuriuojančios audros Saturne

Audros, didesnės nei uraganai, nuolat siaučia viršutiniuose Saturno planetos atmosferos sluoksniuose. Kelių, vienu metu kilusių, audrų vaizdą liepos mėnesį nufotografavo Kasinio automatinis erdvėlaivis, skriejantis aplink Saturną. Šią neįprastai didelės skyros nuotrauką pavyko gauti tam tikroje poliarizuotos infraraudonosios šviesos dalyje. Matyti daugybė baltų ir juodų taškų – tai sūkuriuojančių audrų grupės. Paprastai Saturne tokios audros trunka mėnesius, kartais net susilieja viena su kita. Taip pat matomi ir debesų dryžiai, žiedu juosiantys visą planetą. Sudėtinga ir didinga Saturno žiedų sistema regima ir priekyje, ir užnugaryje planetos. Ši nuotrauka skaitmeniniu būdu sutraukta palei vertikaliąją ašį.

9 spalio, 2005

Sojuz TMA-2 kartu su raketa-nešėja R7

Manoma, kad į kosmosą turi skraidyti didžiulės raketos. 2003 m. balandį ši milžiniška rusų raketa buvo paleista į aplink Žemę skriejančią Tarptautinę kosminę stotį, skraidindama du astronautus, sudarančius 7-osios ekspedicijos komandą. Čia, vežant raketą į Baikonuro kosmodromą, matoma raketos balta viršūnė iš tikrųjų yra naujausia, ilgiausiai tarnaujančio, žmonių sukurto erdvėlaivio Sojuz versija TMA-2. Pagrindas, raketa-nešėja, – rusų R7 raketa, sukurta dar 1957 m. ir buvusi tarpkontinentinės balistinės raketos pradininke. Raketos ilgis – kaip futbolo aikštės skersmuo. Pripildyta kuru raketa sveria apie penkis šimtus tonų. Tokios rusiškos raketos kaip ši vis dar lieka pagrindine transporto priemone į Tarptautinę kosminę stotį. Praeitą savaitę panaši raketa sėkmingai paleista į stotį su kosmoso turistu ir dviem 12-osios ekspedicijos nariais.

8 spalio, 2005

Netaisyklingųjų galaktikų pora Arp 295

Maždaug 250 tūkstančių šviesmečių tiesiasi įspūdingas žvaigždžių ir dujų tiltas, sujungęs žymią netaisyklingųjų galaktikų porą Arp 295. Kosminis tiltas tarp galaktikų ir ilga uodega, nutįsusi žemyn, liudija, kad šie didžiuliai žvaigždžių sūkuriai kažkada praėjo pro pat vienas kitą, ir abipusė gravitacija tarp jų sukūrė netaisyklingas tarpžvaigždinės medžiagos sroves. Kadangi tokios sąveikos trunka milijardus metų, galaktikos ne kartą prasilenkia viena su kita ir galų gale susilieja į vieną milžinišką žvaigždžių galakitiką. Nors toks įvykis atrodo ypatingas, manoma, kad galaktikų susiliejimas yra įprastas reiškinys, o Arp 295 rodo pradinį šios neišvengiamos raidos etapą. Arp 295 galaktikų pora yra didžiausia laisvos galaktikų grupės narė, esanti už maždaug 270 milijonų šviesmečių Vandenio žvaigždyne. Ši skvarbi spalvota nuotrauka buvo gauta 2003 m. rugsėjo mėn. pasitelkus 1 metro skersmens teleskopą JAV Karinio jūrų laivyno observatorijoje (UNSO), netoli Flagstafo (Flagstaff), Arizonos valstijoje.

7 spalio, 2005

Saulės užtemimas Madride

Pasivaikščioti po parką atrodė šauni idėja daugeliui besigrožinčių saulėtu spalio rytu Madride, Ispanijos sostinėje. Žinoma, tas spalio 3 dienos rytas buvo ypatingas – danguje buvo matomas žiedinis Saulės užtemimas. Čia iš nuotraukų sekos sudėtame vaizde matyti, kaip Mėnulis užslinko ir užtemdė Saulę „Gero poilsio“ parke, Madride, virš paminklo karaliui Alfonsui XII. Saulė kilo iš kairės į dešinę, o kai Mėnulis atsidūrė lygiai ties Saulės centru, liko ugninis žiedas – jis matyti eilės viduryje. Nors dalinį užtemimą buvo galima išvysti daugelyje vietovių – Afrikoje, vakarų Azijoje, Europoje ir net Lietuvoje – Madridą kirto siaura tikroji Mėnulio šešėlio juosta. Užtemimą stebėję Ispanijos sostinėje galėjo mėgautis žiediniu užtemimu, trukusiu apie 4 minutes.