Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 59 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

27 spalio, 2005

Paskutinis Titanas

Spalio 19 d. iš Vandenbergo karinių oro pajėgų bazės buvo paleista raketa – paskutinė raketa Titanas. Sėkmingas Titano IV B raketos, nešančios JAV nacionalinio žvalgybos biuro palydovą, paleidimas užbaigia Titano programą, kurios pirmasis raketos skrydis buvo 1959 m. Pradžioje sukonstruota kaip tarpžemyninė balistinė raketa, raketa-nešėja Titanas vėliau tapo sunkiasvoriu darbiniu jaučiu, užkeliančiu gynybinius, komercinius ir mokslinius palydovus į orbitą aplink Žemę ir už jos ribų. Daug istorinių kosmoso tyrimų prasidėjo pasitelkus Titano raketas: pilotuojami Dvynių erdvėlaivių (Gemini) skrydžiai, Vikingo tarpplanetinių stočių misija į Marsą, „Keliautojo“ (Voyager) stočių kelionės į Saulės sistemos pakraščius, Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, dabar skriejančio aplink Saturną, pakėlimas ir kiti. Iš Kasinio erdvėlaivio paleistas Hoigenso (Huygens) zondas nusileido į Saturno palydovą Titaną, ir tai yra toliausiai kituose pasauliuose nusileidęs Žemės įrenginys per visą kosmoso istoriją, o „Keliautojas 1“ – toliausiai nuskriejęs žmonių pagamintas prietaisas.

26 spalio, 2005

4500 kilometrų virš Dionės

Kaip atrodo Saturno palydovo Dionės paviršius? Norėdami tai sužinoti, mokslininkai šio mėnesio pradžioje nukreipė Kasinio automatinį erdvėlaivį, skriejanti orbita aplink Saturną, į kelią pro pat milžinės planetos ketvirtąjį pagal dydį palydovą. Čia matote tą nuotrauką, kuri gauta maždaug 4500 kilometrų aukštyje virš ledinės Dionės, ir apima apie 23 km. paviršiaus. Dionės kūne, iš ledo ir uolų, matyti trūkiai, grioviai ir krateriai. Didžioji dauguma veiksnių, kurie sukūrė tokį vietovaizdį, nežinomi, ir gali būti aprašyti tik jų padariniai. Daug kraterių turi šviesias sienas ir tamsų dugną. Manoma, kad taip yra dėl to, kad „šviežesnis “ ledas geriau atspindi šviesą. Beveik lygiagretūs grioviai vingiuoja nuo viršutinio dešiniojo kampo iki apatinio kairiojo. Trūkiai, matyt susidarė palyginti neseniai, nes kartais kerta kraterių dugną. Matyti ir 60 kilometrų skersmens kraterio krašto dalis, einanti nuo kairiojo vidurio iki viršutinio dešiniojo kampo, šio kraterio vidurys – nuotraukos apačioje, dešinėje. Ši ir kitos, Kasinio automatinio erdvėlaivio darytos, nuotraukos dar ilgai bus tiriamos, norint geriau suprasti Dionės susidarymą, kaip ir kitų sudėtingų Saturno darinių – žiedų ir palydovų.

25 spalio, 2005

Supernovos liekana N132D optiniuose ir rentgeno spinduliuose

Tūkstančiams metų praėjus po žvaigždės sprogimo, jos besiplečianti liekana vis dar šviesiai spindi visose spektro dalyse. Taip atsitiko ir supernovos liekanai N132D, esančiai kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje. Po žvaigždės sprogimo likęs apvalkalas dabar yra išsipūtęs per 80 šviesmečių ir sušlavęs daugiau nei 600 Saulės masių medžiagos iš aplinkinės tarpžvaigždinės erdvės. Didelės skyros optinės N132D nuotraukos, neseniai gautos Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu, buvo sujungtos su aiškiu rentgeno spindulių atvaizdu iš Čandros (Chandra) rentgeno spindulių observatorijos. Gautoje dirbtinių spalvų nuotraukoje, kurią čia ir matote, – beveik apvalus, besipučiantis smūgio bangos burbulas, šviečiantis rausvai dėl vandenilio dujų ir violetine spalva – dėl deguonies dujų spinduliavimo. Vaizde gausu Didžiojo Magelano Debesies žvaigždžių, nesusijusių su supernovos liekana. Ši nuotrauka leidžia tirti medžiagą, kuri kadaise tūnojo žvaigždės gelmėse. N132D tęsiasi apie 150 šviesmečių ir yra už maždaug 160 tūkstančių šviesmečių Auksinės Žuvies žvaigždyne.

24 spalio, 2005

Kampuotos Marso kalvų smiltys

Kodėl šios smėlio smiltys neapvalainos? Robotas marsaeigis Spirit, šiuo metu keliaujantis po Marsą, aptiko aiškiai kampuotą smėlį Kolumbijos kalvų paviršiuje, Marse. Anksčiau Gusevo krateryje rastos mažos smėlio dalelės buvo gerokai apvalesnės. Radiniai leidžia spėti, kad kampuotos smiltys mažiau vartėsi, mažiau trynėsi ir, gali būti, nukeliavo mažesnį atstumą, negu apvaliosios smėlio kruopelės. Vartydamiesi ir dildami akmenys ir smiltys nugludina aštrius kampus ir atrodo apvalaini. Šioje nuotraukoje, gautoje praeitą mėnesį matyti kampuotos smėlio smiltys, išdidintos per Spirit kamerą – mikroskopą. Šio vaizdo skersmuo – apie 3 cm.

23 spalio, 2005

Mūsų Galaktikos centre

Mūsų Paukščių Tako centre yra juodoji bedugnė, daugiau nei 2 milijonus kartų masyvesnė už Saulę. Anksčiau mokslininkai daug ginčijosi, tačiau dabar jau neabejojama šia neįtikėtina išvada, pagrįsta labai arti Galaktikos centro skriejančių žvaigždžių tyrimais. Pasitelkę vieną iš Paranalo observatorijos didžiųjų teleskopų ir tam pritaikytą, patobulintą infraraudonųjų spindulių kamerą, astronomai kantriai sekė vienos žvaigždės orbitą. Žymima S2, žvaigždė nutolusi mažiau nei 17 šviesmečių nuo Galaktikos centro (tai daugmaž trys Plutono orbitos spinduliai). Gauti duomenys įtikinamai rodo, kad S2 juda veikiama milžiniškos gravitacijos, atsirandančios dėl nepaprastai suspausto tamsaus kosminio kūno – didžiulės masės juodosios bedugnės. Šiame skvarbiame artimųjų infraraudonųjų spindulių vaizde matyti žvaigždžių perpildytas 2 šviesmečių plotas. Tikslią Galaktikos centro vietą nurodo dvi mažos rodyklės. Infraraudonųjų spindulių kameros suteikiama galimybė stebėti žvaigždes, esančias taip arti Galaktikos centro ir skriejančias aplink juodąją bedugnę, leidžia astronomams tiksliai išmatuoti juodosios bedugnės masę ir galbūt netgi akivaizdžiai patikrinti Einšteino gravitacijos teoriją, ko anksčiau neįmanoma buvo padaryti.

22 spalio, 2005

Žiedinė galaktika AM 0644-741 iš Hablo kosminio teleskopo

Kaip galaktika galėjo tapti žiedo formos? Žydras, galaktikoje susisukęs milžiniškas žiedas yra 150 tūkstančių šviesmečių skersmens, jį sudaro naujai gimusios, ypatingai šviesios, masyvios žvaigždės. Galaktika AM 0644-741, vadinama žiedine galaktika, atsirado dėl galaktikų susidūrimo. Kai galaktikos susiduria, jos prasiskverbia viena per kitą. Galaktikos žiedinė forma atsiranda, kai per vieną galaktiką pereina mažesnė galaktika, veikdama neaprėpiama gravitacine jėga. Kai taip atsitinka, pavienės galaktikų žvaigždės retai susitinka, tačiau tarpžvaigždinės dulkės ir dujos sutankėja, sukeldamos žvaigždėdaros bangą, plintančia tolyn nuo susidūrimo taško tarsi vilnijantys ratilai vandens paviršiuje. Čia mažesnioji galaktika seniai pasitraukusi tolyn, ir šioje nuotraukoje, darytoje iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, jo paleidimo 1990 m. jubiliejaus proga, – nematoma. Žiedinė galaktika AM 0644-741 yra už maždaug 300 milijonų šviesmečių nuo mūsų.

21 spalio, 2005

Dionė ir Saturno žiedų briauna

Dionė ir kiti lediniai Saturno palydovai skrieja Saturno žiedų plokštumoje, todėl, jei žiūrime nuo jų link dujų milžinės planetos, didingi žiedai matomi iš briaunos. Žinoma, ir Kasinio automatiniam erdvėlaiviui, kertant žiedų plokštumą, atsiveria tokie patys kvapą gniaužiantys vaizdai. Saturno žiedai šioje Kasinio erdvėlaivio nuotraukoje – tai siaura juostelė apačioje. Nepaprastai plonyčiai, šviesūs žiedai ant planetos viršutinių debesų sluoksnių meta šešėlių arkas. Blyški Dionė, matoma priekyje, yra apie 1100 km skersmens ir skrieja maždaug 300 tūkstančių km atstumu nuo A žiedo matomo išorinio krašto.

20 spalio, 2005

Andromedos galaktikos infraraudonasis vaizdas

Kaip iš tikrųjų atrodo Andromedos galaktika? Norėdami tai sužinoti, astronomai stebėjo mūsų didžiausią kaimyninę galaktiką kitoje šviesoje – infraraudonojoje. Astronomai laikė nukreipę orbitoje aplink Žemę skriejantį Spitzerio (Spitzer) kosminį teleskopą į šią Mesje (Messier) katalogo milžinę (M31) daugiau nei 18 valandų ir gavo 11 tūkstančių atskirų kadrų. Gautus vaizdus sudėjo tarsi mozaiką į vieną nuotrauką, didžiausios skyros iš kada nors gautų infraraudonųjų vaizdų, kurią čia ir matote. Infraraudonuosius spinduliai šioje 24 mikronų spektro dalyje daugiausia skleidžia dulkės, įkaitintos žvaigždžių. Nuotraukoje matyti anksčiau nežinotos detalės: painios spiralinės vijos, spiralinė arka netoli centro, nutolusi nuo centro žvaigždėdaros juosta ir neįprasta properša galaktikos diske. Kaip bebūtų keista, matomojoje ar ultravioletinėje šviesoje Andromedos galaktika atrodo gerokai tolygesnė. Tyrimas ir lyginimas šios ir kitų Andromedos nuotraukų galbūt leis geriau pažinti ne tik M31, bet ir mūsiškės Paukščių Tako Galaktikos audringą praeitį.

19 spalio, 2005

Svajonės nusikristi į Marsą

Ne šiandien, bet kitą spalio 19 d. – 1899 m. – nuostabų rudens vakarą septyniolikmetis Robertas Godardas (Robert Goddard) užlipo į vyšnią Vusteryje (Worcester), Masačusetso (Massachusetts) valstijoje, JAV. Įkvėptas Herberto Džordžo Velso (Herbert George Wells) knygos „Pasaulių karas“ jaunasis Godardas svajojo, kaip būtų puiku sukurti laivą, kuris galėtų nuskristi ir nusileisti Marse. Nuo tada jo gyvenimas įgavo tikslą, ir kiekvienais metais jo dienoraštyje spalio 19 d. būdavo pažymėta kaip „Jubiliejinė diena“ – jo „nusileidimo“ į vyšnią jubiliejaus diena. 1926 m. Godardas sukūrė, sukonstravo ir išbandė pirmąją pasaulyje skysto kuro raketą. Už medžių šakų nuotraukoje, apačioje dešinėje, matyti Marsas, o Venera skaisčiai žiba šalia Mėnulio – visus tris dangaus kūnus jau aplankė skysto kuro raketos, sukonstruotos remiantis Roberto Godardo atrastais principais.

18 spalio, 2005

Vežėjo AE – ugninė žvaigždė

Ar Vežėjo AE žvaigždė paskendusi ugnyje? Ne. Nors Vežėjo AE praminta ugnine žvaigžde, nors ją supantis ūkas IC 405 vadinamas Ugninės žvaigždės ūku, o aplinkui matyti tvyrantys rausvi dūmai – tikros ugnies ten nėra. Ugnis, paprastai apibūdinama kaip staigus molekulių jungimasis su deguonimi, atsiranda tik ten, kur yra pakankamai deguonies. Tad ugnis nedera tokiose didelių energijų ir reto deguonies kiekio terpėse, kaip žvaigždės. Medžiaga, panaši į dūmus, – tai daugiausia tarpžvaigždinių vandenilio dujų debesys, išvarpyti dūmų sroveles primenančiais tamsiais pluoštais iš dulkių, gausių anglies. Šviesi Vežėjo AE žvaigždė, matoma truputį žemiau šios nuotraukos vidurio, tokia karšta, kad jos skleidžiama žydra šviesa savo didele energija išmuša elektronus iš aplinkinių dujų. Kai protonai vėl prisijungia elektronus, paprastai išspinduliuojama raudona šviesa, kuri ir matoma supančiame emisiniame ūke. Ugninės žvaigždės ūkas yra maždaug už 1500 šviesmečių, jo skersmuo – apie 5 šviesmečius, ir jis lengvai įžiūrimas nedideliu teleskopu Vežėjo žvaigždyne.