Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 61 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

6 spalio, 2005

Spiralinė galaktika NGC 1350

Ši įspūdinga Visatos sala plūduriuoja už maždaug 85 šviesmečių, pietų skliauto Krosnies žvaigždyne. Sukaupusios jaunas žydras žvaigždes, galaktikos NGC 1350 spiralinės vijos susijungia žiedu apjuosdamos milžinišką, šviesų galaktikos branduolį. Todėl NGC 1350 panaši į skaidrią kosminę akį. NGC 1350 skersmuo – apie 130 tūkstančių šviesmečių, tai yra beveik toks pat, kaip ir mūsų Paukščių Tako Galaktikos, ar net šiek tiek didesnis. Žemėje esantiems astronomams NGC 1350 matoma Krosnies galaktikų spiečiaus pakraštyje, tačiau išmatuoti atstumai rodo, kad ji pačiam spiečiui nepriklauso. Šioje aiškioje nuotraukoje matyti ir daugybė galaktikų užnugaryje, kai kurios šviečia kiaurai per NGC 1350.

5 spalio, 2005

Žiedinis Saulės užtemimas

Šį pirmadienį dalis Saulės buvo pradingusi. Tačiau dėl to nereikėtų nerimauti – tiesiog Mėnulis trumpam atsidūrė tarp Žemės ir Saulės. Visi, kas stebėjo užtemimą iš Žemės, galėjo išvysti ne pilną, o geriausiu atveju tik žiedinį užtemimą, kai Mėnulis uždengė didelę Saulės dalį ties viduriu. Kadangi, kai Žemė, Mėnulis ir Saulė išsirikiavo į vieną liniją, iki Mėnulio buvo palyginti didelis atstumas, jis buvo regimas per mažas, kad užstotų visą Saulę. Tie, kuriems pasisekė stebėti užtemimą iš siauros Mėnulio šešėlio juostos, nusidriekusios per Ispaniją ir Afriką, galėjo išvysti ugninį žiedą – tamsų Mėnulį, apsuptą ryškios tolimosios Saulės šviesos. Šioje nepaprasdai didelės skyros nuotraukoje – ugnies žiedas, nufotografuotas prieš dvi dienas virš Ispanijos. Galite įžiūrėti grūdėtą paviršių ir daugybę protuberantų aplink Saulę.

4 spalio, 2005

Žvaigždės ir dulkės Paukščių Take

Mūsų Paukščių Tako Galaktikos diske, savo namuose, puikiai jaučiasi karšti ūkai, šaltos dulkės ir milijardai žvaigždžių. Galaktikos diskas iš Žemės planetos tamsią naktį matomas tarsi išsklaidytos šviesos juosta, kertanti dangų. Šioje nuotraukoje – vienoje iš daugelio plataus kampo vaizdų, fotografuotų Čilėje, – regite puošniąją disko juostą. Didelės skyros nuotrauka leidžia įžiūrėti ir painų dulkių pluoštų rezginį. Dulkių tiek daug, kad jos beveik visiškai paslepia mūsų Galaktikos centro regimąją šviesą. Dėl to centro tiksli vieta buvo nežinoma, iki kol praeitame šimtmetyje tapo prieinami kiti būdai jam aptikti. Kaip bebūtų, Galaktikos centras šioje nuotraukoje yra storiausioje disko vietoje. Išsklaidyta šviesa sklinda iš milijardų senesnių ir blausesnių už mūsų Saulę žvaigždžių, kurios dažniausiai yra senesnės ir už tarpžvaigždines dulkes ar ūkus. Vienas iš įspūdingų tamsių lopų yra Pypkės ūkas – virš Galaktikos centro. Tamsios dulkės – tai ne tamsioji (nematomoji) medžiaga, kurios mūsų Galaktikoje yra gausiausia, ir kurios sudėtis iki šiol dar nežinoma.

3 spalio, 2005

Saturno palydovo Hiperiono keistieji krateriai

Kas slypi keistųjų Hiperiono kraterių gilumoje? Niekas nežino. Kad tai išsiaiškintų, Kasinio (Cassini) automatinis erdvėlaivis, šiuo metu skriejantis aplink Saturną, dar kartą praeitą savaitę pralėkė pro pat Saturno palydovą, primenantį kempinę, ir gavo nepaprastai didelės skyros nuotrauką. Toje nuotraukoje, kuri čia pateikta nuspalvinta mokslininkų parinktomis spalvomis, matote įspūdingą keisto paviršiaus pasaulį, išmargintą paslaptingais krateriais. Nedideli atspalvių skirtumai, matyt, rodo skirtingą paviršiaus sudėtį. Daugumos kraterių dugnas užlietas nežinoma tamsia medžiaga. Atidžiai apžiūrėję nuotrauką, mokslininkai spėja, kad kai kur tamsiosios medžiagos sluoksniai gali būti vos kelių dešimčių metrų gylio. Hiperionas yra apie 250 km skersmens, sukasi chaotiškai, jo tankis labai mažas, tad visai gali būti, kad palydovo viduje raizgosi daugybė urvų.

2 spalio, 2005

Magmos pliūpsniai Etnos ugnikalnyje

2001 m. birželį įspūdingai išsiveržė Etnos ugnikalnis. Šioje nuotraukoje ugnikalnis nufotografuotas spjaudantis karštos magmos pliūpsnius, kai kurių iš jų skersmuo – virš metro. Planetų geologai tyrinėja Etną ir dėl to, kad ji, kaip spėjama, panaši į Marso ugnikalnius. Etna, bazaltinis ugnikalnis, sudarytas iš panašių uolienų kaip ir Marso kalnai, ir lava teka panašiomis vagomis. Tai ne tik vienas aktyviausių ugnikalnių Žemėje, bet ir vienas didžiausių – virš 50 kilometrų skersmens ties papėde ir iškilęs beveik 3 km virš jūros lygio. Etnos ugnikalnis yra Sicilijoje, Italijoje.

1 spalio, 2005

NGC 613: dulkių ir žvaigždžių spiralė

Kai ryto žara užliejo Paranalo observatoriją Čilėje, astronomai Markas Nyzeris (Mark Neeser) ir Piteris Bartelis (Peter Barthel) pagaliau baigė ieškoti blausių kvazarų už milijonų šviesmečių. Ir tik trumpam nukreipė Didįjį teleskopą Europos pietinėje observatorijoje, kad pasigrožėtų artima Visata. Kuo visa tai baigėsi, matote čia – tai viena iš gautų nuotraukų. Joje – nepaprasto grožio spiralinė galaktika NGC 613, skriejanti vos už 65 milijonų šviesmečių pietų pusrutulio Skulptoriaus žvaigždyne. Nusidriekusi daugiau nei per 100 tūkstančių šviesmečių, NGC 613 turi ne tik gremėzdiškas spiralines vijas, išeinančias iš viduryje ištįsusios milžiniškos skersės, ir išvagotas tarpžvaigždinių dulkių debesų ir šviesių žvaigždėdaros regionų. Radijo bangų tyrimai rodo, kad NGC 613 centre slypi masyvi juodoji bedugnė.

30 rugsėjo, 2005

IC 1396 stambiu planu

Šioje nuotraukoje matyti, kaip IC 1396 – aktyvioje žvaigždėdaros srityje už maždaug 2000 šviesmečių nuo mūsų, Cefėjo žvaigždyne – švytinčių vandenilio dujų debesys maišosi su grėsmingomis tamsiomis dulkių juostomis. Šiame ir kituose panašiuose emisiniuose ūkuose, ultravioletinė, didelės energijos, jaunų žvaigždžių šviesa atplėšia elektronus nuo aplinkinių vandenilio dujų atomų. Kai elektronai ir atomai vėl susijungia, jie išspinduliuoja ilgesnės bangos ir mažesnės energijos šviesą, kurios ryškias spektrines linijas mokslininkai gerai pažįsta. Tokiomis sąlygomis matomos šviesos stipriausios emisijos linijos yra raudonojoje spektro dalyje, jos vadinamos vandenilio alfa arba tiesiog H-alfa. Ši nuotrauka gauta IPHAS – fotometrinių H-alfa tyrimų mūsų Galaktikoje per Izaoko Niutono teleskopą projekto – metu. Vaizdas apima apie 20 šviesmečių. Jame aiškiai matyti ryškios, tankios sritys IC 1396 viduje, kur manoma gimsta naujos, masyvios žvaigždės.

29 rugsėjo, 2005

Neištirtas ūkas

Šis tarpžvaigždinių dulkių ūkas, sklęsdamas apie 300 šviesmečių virš Galaktikos plokštumos, atspindi daugybės Galaktikos žvaigždžių šviesą. Vaiduoklį primenantis ūkas, astronomo Styvo Mandelo (Steve Mandel) trylikamečio sūnaus pavadintas Angelo ūku, yra vienas iš daugelio, milžiniškuose plotuose šiaurės ir pietų galaktinių polių kryptimi tvyrančių didžiulių difuzinių ūkų – blausių ir nedaug tyrinėtų. Angelo ūkas ir kiti galaktiniai plunksniniai debesys iš dulkių, be labiau tyrinėjamiems atspindžio ūkams būdingo melsvo atspalvio švyti ir blausia rausva spalva, kadangi dulkių dalelės paverčia Galaktikos nematomą ultravioletinį spinduliavimą į regimąją raudoną šviesą. Apimanti 3 x 4 laipsnius danguje Grįžulo Ratų žvaigždyne, ši plačiakampė, didelės skyros nuotrauka buvo daryta neištirtų ūkų projekto metu.

28 rugsėjo, 2005

Raketos pėdsakas vakaro žaroje

Kas tai per debesis? Praeitą savaitę saulei leidžiantis paleista raketa nušvietė dangų ir dangaus stebėtojai už šimtų mylių tai nufotografavo. Kantrybės pareikalavusioje nuotraukoje – įspūdingas raketos dūmų kamuolys. Ne visi, stebėję šį debesį, žinojo, kad tai – Minotauro raketa, paleista iš Vandenbergo karinių oro pajėgų bazės Kalifornijoje, JAV. Šis debesis papuošė dangų po saulėlydžio rugsėjo 22 d.. Išmestos iš raketos degalų dalelės ir vandens lašeliai papuolė į viršutinių atmosferos sluoksnių sūkurius ir susiraitė į besipučiančią spiralę. Tamsoje švytintis dūmų pėdsakas kabojo taip aukštai, kad jame vis dar atsispindėjo saulė, nors apačioje debesys ir žemė jau skendėjo tamsoje. Nuotraukoje taip pat galima pamatyti, kad dalis dūmų, atspindinčių saulės šviesą, nusidažė spalvomis tarsi vaivorykštė ar spalvotas mirgantis debesis. Apačioje švytinčio debesies suspindo Veneros planeta.

27 rugsėjo, 2005

Žvaigždiniai stulpai Šarples 171 viduje

Kylantys šaltų dujų ir tamsių dulkių stulpai puošia žvaigždėdaros sritį Šarples 171 (Sharpless 171). Ten šaltuose molekuliniuose debesyse iš dujų kuriasi padrikasis žvaigždžių spiečius. Kai didelės energijos šviesa, sklindanti iš jaunų, masyvių žvaigždžių, nupučia į šalį neperžvelgiamas dulkes, debesys plyšta į atskiras skiautes ir susikuria įspūdingi stulpai iš likusių dujų ir dulkių, kurie ilgainiui lėtai išgaruoja. Stipri šviesa apšviečia ir aplinkines vandenilio dujas, kurios ima švytėti rausvai, sudarydamos emisinį ūką. Šioje nuotraukoje – didžiojo emisinio ūko Šarples 171 aktyvi vidurio sritis. Šarples 171 apima ir NGC 7822, ir aktyvią sritį Sederblad 214 (Cederblad 214), kurios didžiąją dalį matote šiame vaizde. Nuotraukoje – apie 20 šviesmečių dangaus platybių, už 3000 šviesmečių nuo mūsų. Šarples 171 galite pamatyti per teleskopą Etiopijos karaliaus Cefėjo žvaigždyne, šiauriniame dangaus skliaute.