Paskelbta

Infraraudonasis Orionas

Ar atpažįstate Oriono, liet. Šienpjovių , žvaigždyną? Įspūdinga, bet neatpažįstama garsiojo Oriono nuotrauka padaryta pagal tyrimų duomenis iš dabar jau nebeveikiančio Infraraudonųjų spindulių astronominio palydovo (InfraRed Astronomical Satellite, IRAS). Šioje nuotraukoje sujungti vaizdai, įrašyti trijuose skirtinguose, akimi nematomuose infraraudonųjų bangų ilgiuose iš maždaug 30 x 24 laipsnių dangaus ploto. Daugelio akimi matomų Oriono žvaigždžių čia nėra, išskyrus ryškiąją Betelgeizę – mažą rausvą taškelį viršuje, ties viduriu. Šviesi sritis viduryje – Didysis Oriono ūkas , o šviečiantis lopas prie kairiojo krašto – Rozetės ūkas . Šias sritis supa be tvarkos išsimėtę karštų dujų ir tamsių dulkių telkiniai, likę nuo žvaigždėdaros ir žvaigždžių sprogimų per milijonus metų.

Paskelbta

Saturno palydovas ir žiedai

Kada robotas gali sukurti meno kūrinį? Kai jis sklendžia pro Saturno žiedus. Kai robotas erdvėlaivis Kasinis (Cassini), skriedamas orbita aplink Saturną , pralėkė žymiųjų didžiosios planetos žiedų išorėje, jie buvo nufotografuoti beveik išilgai briaunos, Saturno šešėlyje. Žiūrint nuo viršutinio kairiojo kampo matome A žiedą , Kasinio tarpą, B žiedą ir tamsesnį C žiedą, kuriame – Titano tarpas ir dar vienas, kol kas bevardis, tarpas. Praeitą mėnesį, kada buvo gauta ši nuotrauka, skriejantis erdvėlaivis buvo nutolęs apie 1 milijoną kilometrų nuo užnugaryje regimo Encelado – mažo, apie 500 km skersmens Saturno mėnuliuko. Numatyta, kad Kasinis 70-ies orbitų aplink Saturną kelionę tęs dar tris metus, siųsdamas dujų milžino, jo palydovų ir žiedų nuotraukų, kurios bus tyrinėjamos ateinančius dešimtmečius.

Paskelbta

Švenčiant Hablo teleskopo metines

Žiūrint pro nedidelį teleskopą, planetiškieji ūkai gali atrodyti paprasti, apvalūs ir panašūs į planetas. Tačiau nuotraukos, gautos iš Žemės orbita skriejančio Hablo kosminio teleskopo (Hubble Space Telescope), atskleidė, kad švytinčių dujų skraistės aplink gęstančias Saulės tipo žvaigždes, gali būti stulbinančiai įvarių formų ir simetrijos. Ši sudėtinė spalvota NGC 6751 nuotrauka, nufotografuota Hablo teleskopu, yra puikus daugialypio planetiškojo ūko pavyzdys. Ūko nuotrauka buvo atrinkta pažymėti dešimtąjį Hablo teleskopo jubiliejų orbitoje 2000 m. balandį. Skirtingos spalvos žymi atitinkamas dujų temperatūras: nuo žydros, oranžinės iki raudonos – nuo karščiausios iki šalčiausios. Žvaigždinis vėjas ir radiacija iš aktyvios, ypatingai karštos (140 tūkstančių laipsnių Celsijaus) centrinės žvaigždės sukūrė ūko srovenančias gijas. Ūko tikrasis skersmuo yra apie 0,8 šviesmečių arba apie 600 kartų daugiau negu visa mūsų Saulės sistema . NGC 6751 plyti už 6500 šviesmečių Erelio žvaigždyne.

Paskelbta

RCW 79: Žvaigždės burbule

Kosminį dujų ir dulkių burbulą RCW 79, beveik 70 šviesmečių skersmens, išpūtė nuo jaunų karštų žvaigždžių pučiantis žvaigždinis vėjas ir radiacija . Dulkės, sudarančios šį įspūdingą ūką, švyti infraraudonai . Šioje Spitzerio kosminio teleskopo (Spitzer Space Telescope) dirbtinių spalvų nuotraukoje, jos nuspalvintos raudonai. Gerus 17 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų nutolęs didžiajame pietų skliauto Kentauro žvaigždyne, besiplečiantis ūkas, skrosdamas jį supančias dujas ir dulkes, iššaukė žvaigždėdarą aplinkinėje erdvėje. Infraraudonųjų spindulių nuotraukoje, leidžiančioje įžvelgti ūko vidų, matomos grupės naujųjų žvaigždžių – tai gelsvi žiburėliai, išsibarstę burbulo pakraščiuose. Viena ryški „naujagimių“ žvaigždžių grupelė slypi savo pačios gimimo debesyje, kairėje, apačioje (maždaug ties 7 val., jei įsivaizduotume laikrodį burbulo viduje), o kita matoma dešinėje nuo burbulo centro (maždaug ties 3 val.).

Paskelbta

Balandžio Mėnulis ir Sietynas

Praeitą savaitę atsisveikinęs su Saule, balandžio Mėnulis dabar puošia ankstyvo pavakario dangų. Liaunas, trijų dienų pjautuvas šioje puikioje teleskopinėje nuotraukoje įsitaisęs šalia Plejadėmis, arba liet. – Sietynu , praminto žvaigždžių spiečiaus. Čia Mėnulio kraštas, apšviestas Saulės, eksponuotas ilgesnį laiką, todėl Mėnulio terminatorius – riba tarp palydovo nakties ir dienos – matomas išrantytas kraterių ir kalnų viršūnėmis. Mėnulio paviršius nakties pusėje taip pat neryškiai matomas, apšviestas blausios šviesos, atsispindėjusios nuo Saulės spindulių užlietos Žemės planetos. Sietyno sesutės žvaigždės susispietusios dešinėje, o jas visada lydintis žydras atspidžio ūkas , paprastai matomas teleskopinėse spiečiaus nuotraukose, šioje – išbluko nuo ryškesnės mėnesienos.

Paskelbta

Langas į paslaptingąją Visatą

Jei būtų toks langas, pro kurį galėtume pažvelgti į tolimą Visatą – ar išdrįstume? Gali būti toks langas iš tikrųjų yra – nedidelio teleskopo akutėje. Jei koks nors astronomas mėgėjas yra jūsų giminaitis, ar gal ir visai nepažįstamas žmogus, dažniausiai su pasididžiavimu leis pažvelgti į dangų savo teleskopu, ir net visai už dyką. Pro „langą“, vadinamą teleskopo okuliaru, tamsią giedrą naktį galite išvysti žvaigždžių spiečius, Saturno žiedus, švytinčius dujų ūkus, Mėnulio kraterius ir galaktikas, išsibarsčiusias Visatoje. Tokio „lango“ sukūrimo technologija – ir už jo slypinčios dangaus mįslės – buvo nežinoma dar prieš 400 metų. Šį šeštadienį, astronomų mėgėjų klubuose, universitetuose, mokslo centruose ar planetariumuose, Astronomijos dienos proga, galite pasinaudoti šiuolaikinėmis dangaus stebėjimo priemonėmis. Šioje nuotraukoje nufotografuotas vienišas nedidelis teleskopas vaizdingoje Hohe Wand vietovėje, apie 50 km į pietus nuo Vienos, Austrijoje. Matomi ir Žemei besisukant liekantys ilgi žvaigždžių pėdsakai.

Paskelbta

Žemė ar Marsas?

Kurioje nuotraukoje Žemė , o kurioje – Marsas ? Vieną iš šių nuotraukų nufotografavo robotas marsaeigis Spirit, šiuo metu lipantis Sutuoktinio kalnu (Husband Hill) Marse. Kitą – žmogus dykumoje, Maroko pietuose, Žemėje. Abiejuose vaizduose – tuščios plynės, nusėtos smėlio ir akmenų. Nė žymės gyvybės ar vandens. Abiejose planetose paviršius toks įvairialypis, kad pagal šias nuotraukas neįmanoma būtų nuspręsti, kur kuri. Žinios apie vieną planetą padės geriau suprasti ir kitą. Tačiau ar ta, kairėje, neprimena namų? Gal ir ne, bet tai – Žemė.

Paskelbta

Debesys, Saulė, užtemimas ir lėktuvas

Kas „nukando“ Saulės kraštą? Ogi Mėnulis. Praeitą penktadienį įvyko pirmasis 2005-ųjų metų dalinis Saulės užtemimas ir paskutinis visiškasis užtemimas iki 2006 m. kovo. Užtemimo metu Saulė , Mėnulis ir Žemė išsirikiuoja į vieną liniją. Visiškas Saulės užtemimas buvo matomas daugiausia Ramiojo vandenyno pietuose, o dalinis užtemimas – Pietų Amerikoje ir Šiaurės Amerikos pietuose. Ši sudėtinė nuotrauka buvo nufotografuota paprastu skaitmeniniu fotoaparatu praeitą penktadienį. Visą dieną lyjant, „nukąstas“ Saulės diskas trumpą akimirką pasimatė iš už debesų ant Bugienių kalno (Mt. Holly) Šiaurės Karolinoje, JAV. Nufotografavus kelis kadrus, geriausias iš jų uždėtas ant blogiausio vaizdo, kuriame tačiau matyti lėktuvas, – ir taip gauta ši nuotrauka.

Paskelbta

Išsilydęs Veneros paviršius

Jei galėtume pažvelgti į Venerą radaro akimis – štai ką mes išvystume. Šis Veneros paviršiaus vaizdas sukurtas kompiuteriu iš duomenų, gautų Magelano (Magellan) erdvėlaiviu. Magelano tarpplanetinė stotis skriejo orbita aplink Venerą ir radaru sudarinėjo mūsų kaimyninės planetos paviršiaus žemėlapį 1990 – 1994 m.. Magelano erdvėlaivis rado daug įdomių paviršiaus darinių, tarp jų ir didelius apskritus kupolus, dažniausiai 25 km skersmens, – vienas iš jų matomas šiame vaizde. Manoma, kupolus sukūrė ugnikalnių veikla, tačiau tikslus jų susidarymo kelias nežinomas. Veneros paviršius toks karštas ir priešiškas, kad nė vienas zondas ant jo neištvėrė daugiau negu kelias minutes.

Paskelbta

Dramblio Straublio viduje

2003 m. gruodį pasaulis išvydo pirmąsias įspūdingas Spitzerio kosminio teleskopo (Spitzer Space Telescope) nuotraukas, tarp jų ir šią Dramblio Straublio ūko nuotrauką. Ūkas paprastai matomas kaip tamsus, neperžvelgiamas debesis. Sudėtinėje infraraudonųjų spindulių nuotraukoje, įrašytoje Spitzerio įranga, Dramblio Straublys išryškėjo paskendęs švytinčiame emisiniame ūke IC 1396, nutolęs 2450 šviesmečių nuo mūsų, Cefėjo žvaigždyne. Ūko viduje pasimatė iki tol neatrastos prožvaigždės – šviesūs rausvi žiburiai, kuriuos optiniuose vaizduose paslepia dulkės. Dirbtinių spalvų nuotraukoje, infraraudonajame spektre spindintis, vingiuojantis debesis tęsiasi apie 12 šviesmečių. Jį sudaro dulkės, molekulinio vandenilio dujos ir sudėtingos molekulės, vadinamos policikliniais aromatiniais angliavandeniliais (PAH). Spitzerio kosminis teleskopas, anksčiau vadintas Kosmine infraraudonųjų spindulių teleskopine įranga (Space Infrared Telescope Facility, SIRTF), skirtas tirti Visatos infraraudoniesiems spinduliams . Spitzeris yra paskutinis dėmuo NASA sukurtoje „Didžiųjų observatorijų programoje“, į kurią įeina Hablo kosminis teleskopas (Hubble Space Telescope), Komptono gama spindulių observatorija (Compton Gamma-ray Observatory) ir Čandros rentgeno spindulių observatorija (Chandra X-ray Observatory).