Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 76 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

8 balandžio, 2005

Galaktika NGC 3628 iš šono

Tamsios dulkių juostos driekiasi per vidurį šios puošnios galaktikos, plaukiojančios tarsi sala visatoje. Pagal juostas galime spręsti, kad NGC 3628 yra spiralinė galaktika , matoma iš šono. Nutolusi maždaug 35 milijonus šviesmečių nuo mūsų pavasariniame, šiaurinio dangaus Liūto žvaigždyne, NGC 3628 yra išskirtinė ir tuo, kad ji, vienintelė iš žymiosios Liūto galaktikų trijulės, nepateko į Šarlio Mesje (Charles Messier) garsųjį katalogą . NGC 3628 diskas savo dydžiu beveik lygus mūsų Paukščių Tako galaktikai , tačiau ties pakraščiais išsiplėtęs. Taip pat šioje kosmoso gilumos nuotraukoje matoma ir blanki medžiagos sruoga, nutįsusi disko dešinėje, į viršų. Iškraipyta forma ir pasilikusi „uodega“ leidžia spėti, kad NGC 3628 yra veikiama kitų Liūto trijulės galaktikų – M66 ir M65 – gravitacijos .

7 balandžio, 2005

Saulės užtemimas

Penktadienį į vyksiantis Saulės užtemimas bus ypatingai reto tipo. Kai kur jis trumpai pasirodys kaip žiedinis, kai kur – siauroje Mėnulio šešėlio juostoje – kaip visiškas užtemimas. Deja, Mėnulio šešėlio plotis yra vos 30 km, ir jis daugiausia nusidrieks per Ramųjį vandenyną, nuo Naujosios Zelandijos pietų iki pat Venesuelos. Dangaus stebėtojai ties Mėnulio šešėlio pakraščiu matys įprastą žiedinį Saulės užtemimą – Mėnulio siluetą, trumpam apsuptą šviesaus, ugninio Saulės žiedo, – o kitiems, šešėlio juostos viduje, Mėnulis visiškai uždengs Saulę. Tačiau geros naujienos yra tos, kad didelėje Žemės gaublio dalyje, Naujojoje Zelandijoje ir beveik visoje Pietų ir Šiaurės Amerikoje, bus matomas dalinis užtemimas – bent dalį Saulės „nukąs“ Mėnulis. Jei norite stebėti užtemimą, reikia pasirūpinti savo saugumu, pasirinkti reikiamą vietą ir laiką. O iš kur gauta ši nuotrauka? Žinoma, ji buvo nufotografuota 2003 m. lapkritį Saulės užtemimo metu esant pačiame Mėnulio šešėlyje, Antarktidoje.

6 balandžio, 2005

Padrikasis žvaigždžių spiečius M7 Skorpiono žvaigždyne

M7 yra vienas geriausiai matomų padrikųjų žvaigždžių spiečių danguje. Spiečius, kuriame daugiausia ryškių žydrų žvaigždžių, regimas paprasta akimi tamsiame danguje, Skorpiono žvaigždyno uodegos gale. M7 sudaro iš viso apie 100 žvaigždžių, jis yra daugmaž 200 milijonų metų senumo, išsidriekęs per 25 šviesmečius už maždaug1000 šviesmečių nuo mūsų. Ši spalvota nuotrauka neseniai gauta Kit Pyko nacionalinėje observatorijoje (Kitt Peak National Observatory) Arizonoje, JAV, vykdant pažangių tyrimų programą. Žvaigždžių spiečius M7 žinomas nuo senų senovės, jį aprašė Ptolemėjas 130 m. po Kr.. Taip pat matomas tamsusis dulkių debesis prie apatinio nuotraukos krašto ir – tikrąja to žodžio prasme – milijonai pavienių žvaigždžių pabirusių link Galaktikos centro.

5 balandžio, 2005

Planeta už Saulės sistemos ribų

Pirmą kartą aptikta šviesa iš planetos, esančios toli už mūsų Saulės sistemos ribų. Šioje iliustracijoje pavaizduota, kaip atrodytų toji planeta, kurios šviesa rasta lyginant motininės žvaigždės šviesą, kai planeta būna pasislėpusi už žvaigždės ir kai būna atsidūrusi jos priekyje. Stebėjimai vyko iš Žemės orbitoje skriejančio Spitzerio kosminio teleskopo (Spitzer Space Telescope) infraraudonojoje spektro dalyje, kurioje atspindėtą nuo planetos šviesą, gautą iš centrinės žvaigždės, nustelbia vidinis planetos švytėjimas. Tiesioginiai šviesos tyrimai leido nustatyti planetos, žymimos HD 209458b, temperatūrą ir skersmenį. Planeta HD 209458b didesnė nei tikėtasi pagal jos masę ir skrieja aplink motininę žvaigždę orbita, beveik lygia apskritimui.

4 balandžio, 2005

Galaktikoms susidūrus

Kaip susidarė ši keistai atrodanti galaktika? Astronomams tenka būti tikriems detektyvams, norint išsiaiškinti, kaip atsiranda neįprasti, be tvarkos susimaišę telkiniai iš žvaigždžių, dujų ir dulkių, tokie kaip NGC 1316. Išankstinė apžiūra rodo, kad NGC 1316 yra milžiniška elipsinė galaktika su tamsiomis dulkių gijomis, kurios paprastai būna spiralinėse galaktikose . Šioje Hablo kosminio teleskopo (Hubble Space Telescope) nuotraukoje matomos detalės, kurios visgi padeda atstatyti didžiulio kratinio istoriją. Atidžiau patyrinėjus rasta mažiau nei turėtų būti nedidelės masės kamuolinių spiečių arti NGC 1316 centro. Taip atsitinka galaktikose , kurios susiduria ar susijungia su kitomis galaktikomis per pastaruosius kelis milijardus metų. Po tokių sukrėtimų, daugelis žvaigždžių spiečių išyra tirštame galaktikos centre. Tamsūs gumulai ir dulkių gijos rodo, kad viena ar kelios įtrauktųjų galaktikų buvo spiralinės. NGC 1316 tęsiasi maždaug 60 tūkstančių šviesmečių ir nutolęs apie 75 milijonus šviesmečių Krosnies žvaigždyne.

2 balandžio, 2005

Ar juodosios bedugnės gali gimti tamsoje?

Manoma, kad juodoji bedugnė atsiranda po įspūdingo supernovos sprogimo susitraukus milžiniškos žvaigždės branduoliui. Tokiu ypatingai didelės energijos susitraukimu dažniausiai paaiškinami ir paslaptingi kosminių gama spindulių pliūpsniai . Tačiau tyrinėtojai dabar spėja, kad Paukščių Tako žymiausia juodoji bedugnė – Gulbės X1 (Cyg X1) – radosi masyviai žvaigždei susitraukus, tačiau be jokio supernovos sprogimo. Įrodymai pateikti šioje sudėtinėje spalvotoje nuotraukoje. Joje – puošniojo Gulbės žvaigždyno dalis , Cyg X1 ir masyvių žvaigždžių (geltoni skrituliukai) spiečius – Gulbės OB3 (Cyg OB3). Rodyklėmis palyginama Cyg X1 kryptis bei greitis ir Cyg OB3 masyviųjų žvaigždžių vidutinė kryptis bei greitis. Krypties bei greičio sutapimas rodo, kad Cyg X1 pirmtakė žvaigždė taip pat buvo spiečiaus narys ir jos judėjimo kelio visai nepaveikė tai, kad ji tapo juodąja bedugne. Bet jei Cyg X1 būtų gimusi po supernovos sprogimo, ji tikėtina būtų patyrusi stiprų smūgį, kuris būtų pakeitęs jos kryptį. Jei nebuvo supernovos, ar galėjo Cyg X1 juodosios bedugnės susidarymą lydėti tamsiųjų gama spindulių pliūpsnis Paukščių Take?

31 kovo, 2005

Žemės gama spinduliai

Stambių pikselių nuotraukoje iš tikrųjų matomi mūsų pačių planetos Žemės gama spinduliai – šviesos forma, nešanti didžiausią energiją. Tiesą sakant, gama spinduliai , „pagauti“ šioje nuotraukoje buvo daugiau nei 35 milijonų elektronvoltų (MeV) stiprumo, o paprastos regimosios šviesos fotonas turi vos 2 elektronvoltus (eV). Žemės gama spinduliavimas tikrai yra labai silpnas. Ši nuotrauka sumontuota sujungus septynerių metų ekspozicijos duomenis iš Komptono gama spindulių observatorijos (Compton Gamma Ray Observatory), skriejusios Žemės orbitoje 1991 – 2000 m.. Nuotrauka rodo, kad ryškiausi pakraščiuose ir blyškūs link centro gama spinduliai sklinda iš Žemės atmosferos viršutinių sluoksnių. Gama spinduliai randasi, kai atmosfera sąveikauja su didelės energijos kosminiais spinduliais ir užkerta kelią žalingai radiacijai pasiekti paviršių. Astronomai siekia suprasti Žemės gama spinduliavimą, kadangi jis gali trukdyti kitų kosminių gama spindulių šaltinių stebėjimus – t. y. pulsarų, supernovų liekanų ir tolimųjų aktyvių galaktikų, kurioms energiją tiekia milžiniškos masės juodosios bedugnės .

30 kovo, 2005

Ypač didelio stiprumo rentgeno šaltiniai galaktikoje M74

Atrodytų, M74 yra spiralinė galaktika, beveik tobulai atsisukusi į mus savo disko plokštuma, nutolusi 30 milijonų šviesmečių Žuvų žvaigždyne. Raudoni taškai šioje sudėtinėje nuotraukoje yra ypatingai didelio stiprumo rentgeno šaltiniai (ultraluminous x-ray sources – ULXs), fotografuoti Čandros (Chandra) rentgeno spindulių observatorijoje. ULXs taip vadinami todėl, kad jie iš tikrųjų skleidžia 10 – 1000 kartų stipresnius rentgeno spindulius negu „paprastos“ dvinarės rentgeno žvaigždės , priglaudusios neutroninę žvaigždę ar žvaigždės masės juodąją bedugnę . Tiesą sakant, stebint šiuos ULXs, jų rentgeno spindulių stiprumas kito maždaug kas 2 val.. Astronomai nusprendė, kad ULXs galėtų būti vidutinės masės juodosios bedugnės – jų masė 10 tūkstančių kartų ar daugiau didesnė už Saulės, bet vis tik daug mažesnė negu milijono saulinių masių juodosios bedugnės, slypinčios didelių spiralinių galaktikų centruose. Kaip ten atsirado šios vidutinės masės juodosios bedugnės? Viena iš įdomių prielaidų teigia, kad šios bedugnės liko nuo nedidelės masės galaktikų branduolių, kurias sąveikaujant susiurbė spiralinė galaktika M74.

29 kovo, 2005

Titano ir Dionės pusmėnuliai

Kaip atrodytų dangus su daugeliu mėnulių? Toks jis virš Saturno . Jei palydovai planetos skliaute matomi vienas šalia kito, sutampa ir jų fazės. Dviejų žymiausių Saturno palydovų pjautuvai nufotografuoti iš automatinio Kasinio (Cassini) erdvėlaivio, skriejančio aplink Saturną. Nuotraukos kairiajame apatiniame kampe – Titanas , vienas didžiausių palydovų Saulės sistemoje , amžinai apgaubtas debesų. Neseniai Hoigenso (Huygens) zondas nusileido ant Titano ir perdavė žmonėms pirmuosius jo neįprasto paviršiaus vaizdus. Dešinėje, viršuje – Dionė, mažiau nei ketvirčio Titano skersmens, neturinti pastebimos atmosferos. Dionė , nors atrodo mažesnė, fotografuojant nuotrauką buvo perpus arčiau, negu Titanas.

28 kovo, 2005

Kosminis lynas

Viena iš didžiausių neįgyvendintų kosmoso idėjų yra lynas. Lynas – ilga medžiagos vija – tikima, galėtų stabilizuoti palydovus, gaminti elektros energiją ir padėti gabenti krovinius. Turbūt labiausiai neįtikėtiną lyno panaudojimo būdą sugalvojo rašytojas Artūras C. Klarkas (Arthur C. Clarke) – jo aprašytu lynu judėtų kosminis liftas tarp Žemės ir stoties, skriejančios geosinchronine orbita . Viena iš problemų – tvirtumas: sudėtinga pagaminti ilgą, tinkanmą naudoti lyną, kuris netrūkinėtų. Tam, kad išbandytų kosminio lyno daug žadančias galimybes, NASA ir „Kosmoso globos fondas“ (SpaceWard Foundation) surengė „Šimtmečio lyno konkursą“ (Centennial Tether Challenge), pažadėdami piniginį atlygį tam, kas sukurs geriausią kosminį lyną, viršijantį minimalius standartus. Šioje nuotraukoje nufotografuotas „Lyno palydovinės sistemos“ (Tethered Satellite System 1 – TSS-1) diegimas, atliktas iš šatlo „Atlantis“ 1992 m.. Kaip ir kiti bandyti lynai, TSS-1 nepatvirtino lūkesčių, tačiau mokslininkai pasisėmė vertingos patirties.