Paskelbta

Žemės palydovai

1998 m. liepą šatlo „Diskaveri“ (Discovery) komanda, skriedama aplink Žemę, nufotografavo šiuos du mūsų planetos palydovus. Matomi tankūs audrų debesys gimtosios žydrosios planetos atmosferoje. Virš jų – didžiausias dirbtinis Žemės palydovas – ištįsusi orbitinė stotis, tada buvusi rusų ir vadinta „Mir“. Šviesus taškas nuo „Mir“ į dešinę – didžiausias gamtinis Žemės palydovas – Mėnulis. „Mir“ apskrieja aplink Žemę kas 90 minučių, pakilęs daugiau nei 320 km nuo Žemės paviršiaus, arba apie 6700 km nuo Žemės centro. Mėnulis apskrieja aplink planetą per 28 dienas maždaug 400 tūkstančių kilometrų aukštyje nuo Žemės centro.

Paskelbta

Mažasis palydovas Epimetėjas

Mažasis Saturno palydovas Epimetėjas daugiausia yra 116 km skersmens. Šioje sudėtinėje nuotraukoje, gautoje iš arti, iš „Kasinio“ (Cassini) erdvėlaivio, aiškiai matomi šešėliais nudažyti paviršiaus krateriai ir netaisyklinga palydovo forma. Tačiau, skriedamas orbitoje 91 tūkstantį kilometrų virš Saturno viršutinių debesų sluoksnių, Epimetėjas nėra vienišas. Panašaus dydžio kitas Saturno palydovas – Janas – skrieja beveik ta pačia orbita, nutolusia vos apie 50 km nuo Epimetėjo. Abu palydovai kas ketverius metus priartėja vienas prie kito, bet nesusiduria, o mikliai peršoka į kitas orbitas ir vėl išsiskiria! Orbitų dvyniai Epimetėjas ir Janas sudaryti iš vandens, sušalusio į akytą ledą, ir matyt atsirado iš to paties kosminio kūno, pasidalinusio per pusę. Manoma, kad mažieji palydovai įtakoja ir Saturno A žiedo išorinio krašto stabilumą.

Paskelbta

M51: kosminis verpetas

Akimis pasekę iki Didžiųjų Grįžulo Ratų „ienų“ paskutinės žvaigždės ir nukreipę teleskopą dar truputį į pietvakarius, atrastumėte šią įspūdingą sąveikaujančių galaktikų porą, pažymėtą M51 žymiąjame Šarlio Mesje (Charles Messier) kataloge. Turbūt tai pats pirmasis rastas spiralinis darinys – didžiulė, aiškiai matomų spiralių galaktika – Verpetas, kataloge žymimas ir NGC 5194. Spiralines vijas ir dulkių juostas traukia kaimyninės galaktikos dešinėje, NGC 5195, gravitacija. Galaktikų pora yra maždaug už 31 milijonų šviesmečių ir priklauso nedideliam Skalikų žvaigždynui. Nors M51 atrodo blanki ir miglota nuo Žemės paviršiaus, ši pati ryškiausia iš kada nors fotografuotų M51 nuotraukų gauta 2005 m. sausį su pažangia tyrimų kamera (Advanced Camera for Surveys), esančia Hablo kosminiame teleskope (Hubble Space Telescope).

Paskelbta

Heraklio galaktikų spiečius

Tai galaktikų spiečius Heraklio žvaigždyne, Visatos „salų“ archipelagas už 650 milijonų šviesmečių. Spiečiuje daug aktyvios žvaigždėdaros spiralinių galaktikų, pilnų dujų ir dulkių, ir palyginti mažai elipsinių galaktikų, kuriose dėl dujų ir dulkių debesų stokos retai kuriasi naujos žvaigždės. Dirbtinių spalvų nuotraukoje žvaigždėdaros galaktikos švyti žydrai, o elipsinės – gelsvai. Šiame kosminiame vaizde daug galaktikų susiduria ar persipina viena su kita, o kai kurios atrodo suardytos – aiškus įrodymas, kad spiečiaus galaktikos sąveikauja tarpusavyje. Laikui bėgant galaktikų sąveika, matyt, paveiks ir spiečiaus sudėtį. Mokslininkai mano, kad Heraklio spiečius yra labai panašus į jaunus galaktikų spiečius tolimoje praeityje, ankstyvojoje Visatoje. Todėl galaktikų tipų bei jų sąveikos tyrimas kaimyniniame Heraklio spiečiuje padės išnarplioti galaktikų ir jų spiečių evoliucijos paslaptis.

Paskelbta

Marsietiškas dulkių stulpas

Kas ten lekia Marso lyguma? Dulkių stulpas. Pirmą kartą pavyko sukurti filmuką, kurioje žymusis besisukančių dulkių sūkurys nufotografuotas nuo paviršiaus. Marsaeigis Spirit jau yra fotografavęs kelis dulkių stulpus nuo kalvos šlaito per paskutinius porą mėnesių. O šie kadrai įrašyti maždaug kas 20 sekundžių. Mokslininkai, ištyrę skaitmeniniu būdu padidintas nuotraukas, pastebėjo, kad sūkurys išsuko tokį tirštą Marso dulkių stulpą, kad buvo matyti net jo šešėlis. Dulkių stulpo filmuką pavyko sukurti naudojant mišrią duomenų perdavimo sistemą: robotas Spirit fotografuoja daugybę Marso nuotraukų ir siunčia sumažintus kadrų atvaizdus į Žemę, kur žmonės nusprendžia, kuriuos kadrus atsisiųsti pilnus.

Paskelbta

Erelio ūko fėja

Erelio ūko dulkių stulpai po truputį garuoja į aplinkinę erdvę. Galinga žvaigždžių energija sukūrė šiuos šaltuosius kosminius kalnus ir didingas kolonas, atrodančias tarsi mitiniai gyvūnai. Nuotraukoje matomas vienas iš kelių įspūdingų dulkių stulpų Erelio ūke, taip panašus į milžinišką ateivių fėją. Tačiau ši fėja yra dešimties šviesmečių ūgio ir spinduliuoja daug ryškiau negu paprasta ugnis. Didysis Erelio ūkas, M16, iš tiesų yra milžiniškas garuojantis dujų ir dulkių apvalkalas, kurio viduje vis didėja tuštuma, slepianti įspūdingą žvaigždėdaros plotą – šiuo metu jame kuriasi padrikasis žvaigždžių spiečius. Nuotrauka, kurioje skirtingos šviesos bangos pakeistos tam tikromis spalvomis, buvo skirta pažymėti penkioliktąsias Hablo kosminio teleskopo (Hubble Space Telescope) paleidimo metines.

Paskelbta

Mėnulio užtemimo infraraudonasis vaizdas

1996 m. rugsėjį palydovas MSX (Midcourse Space Experiment) įrašė puikių Mėnulio užtemimo vaizdų iš Žemės orbitos. Jie nufotografuoti palydove įmontuotu infraraudonųjų spindulių teleskopu SPIRIT III. Čia matote vieną iš nuotraukų, gautų per 70 min trukusį Mėnulio užtemimą, kada Žemės palydovas buvo visiškai paskendęs mūsų planetos šešėlyje. Infraraudonųjų spindulių bangos ilgesnės negu regimosios šviesos – žmonės jų nemato, tik jaučia kaip šilumą. Taigi, šviesūs taškai atitinka šiltesnes Mėnulio paviršiaus vietas, tamsūs lopai – šaltesnes. Šviesiausias taškas apačioje, kairėje yra Tycho krateris, o aukščiau virš jo, dešinėje – Krizių jūra. Žinoma, balandžio 23 d. įvyksiantis Mėnulio užtemimas nebus nei visiškas, nei dalinis. Žemės palydovą apgaubs tik išorinis Žemės šešėlio kraštas – tai bus užtemimas pusšešėlyje.

Paskelbta

Nepaprasti Alberto Einšteino metai

1905-ieji metai Albertui Einšteinui buvo kupini stebuklų. Prieš šimtą metų jis parašė keturis straipsnius, aukštyn kojomis apvertusius mūsų supratimą apie Visatą. Šiuose straipsniuose buvo apibrėžta: idėja, kad šviesa gali būti kvantinė dalelė (fotonas), atomų ir molekulių terminės sąveikos paaiškinimas (tuo metu atomai buvo dar tik teorija), teorija, susiejanti judėjimą ir šviesos greičio pastovumą (specialioji reliatyvumo teorija), ir idėja, siejanti masę ir energiją (E=mc²). Netiesiogiai visi mūsų šiuolaikinio supratimo apie Visatą aspektai yra įtakoti Alberto Einšteino dabar jau šimto metų senumo įžvalgų. Prie to prisidėjo ir dar po dešimties metų sukurta erdvės bei laiko gravitacijos lauke teorija (bendroji reliatyvumo teorija). Minint šimto metų sukaktį, pažvelkite į šią prasmingą nuotrauka. Joje – nedidelis teleskopas šalia Alberto Einšteino paminklo, Nacionalinėje mokslų akademijoje (National Academy of Sciences), Vašingtone, JAV. Marmuro plokštėse ties bronzinės statulos kojomis išraižyta planetų, Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių padėtis paminklo pastatymo dieną – 100 metų po Einšteino gimimo 1879 m.. Albertas Einšteinas mirė prieš 50 metų, 1955 m. balandžio 18 d..

Paskelbta

G21.5-0.9: supernovos kosminis burbulas

Paveikslėlis mielas, tačiau šį puikų kosminį burbulą sukūrė sunkiai įsivaizduojama jėga – kai apie 20 kartų masyvesnės už Saulę žvaigždės išoriniai sluoksniai buvo ištaškyti į šalis per įspūdingą supernovos sprogimą. O kada besiplečiančių nuolaužų debesis ėmė skverbtis į aplinkinę tarpžvaigždinę medžiagą, smūgio bangos įkaitino dujas ir sukėlė supernovos liekanos rentgeno švytėjimą. Iš tikrųjų, gali būti, kad visi supernovų sprogimai sukuria panašius burbulus, šviesesnius ar tamsesnius. Žymima G21.5-0.9, ši supernovos liekana yra palyginti blausi. Tokiam dirbtinių spalvų vaizdui prireikė apie 150 valandų išlaikymo rentgeno spindulių nuotraukos iš orbita aplink Žemę skriejančios Čandros observatorijos (Chandra Observatory). G21.5-0.9 nutolusi maždaug 20 tūkstančių šviesmečių Skydo žvaigždyne ir ištįsusi per 30 šviesmečių. Pagal liekanos dydį astronomai apskaičiavo, kad šviesa iš tikrojo žvaigždės sprogimo pirmąkart pasiekė Žemę prieš kelis tūkstančius metų.

Paskelbta

Barnardo kilpa aplink Oriono Juostą

Kodėl Oriono Juostą, liet. Tris Sesutes , supa žiedas? Žiedo, vadinamo Barnardo kilpa , kilmė iki šiol nežinoma, nors jis švyti tarsi emisinis ūkas . Viena iš hipotezių spėja, kad kilpa atsirado dėl žvaigždinio vėjo iš šviesių Oriono žvaigždžių ir dėl supernovų sprogimų, seniai užbaigusių žvaigždžių gyvenimus. Barnardo kilpa per blanki, kad būtų regima paprasta akimi. Ūką atrado amerikiečių astronomas E. E. Barnardas (Barnard) ilgos ekspozicijos nuotraukose 1895 m.. Oriono Juostą sudaro trys ryškios žvaigždės, matomos nuotraukos centre, dvi viršutinės – aiškiai melsvos. Visai šalia apatinės Orionos Juostos žvaigždės, dešinėje, yra tamsus lopas, įsiterpęs į emisinį ūką. Ten pažvelgus labiau išdidintoje nuotraukoje išryškės Arklio Galvos ūkas. Juostos dešinėje yra šviesus, žymusis bei įspūdingasis Oriono ūkas .