Paskelbta

Krabo pulsaras

Krabo pulsaras – miesto dydžio, stipraus magnetinio lauko neutroninė žvaigždė , apsisuka aplink savo ašį 30 kartų per sekundę. Jis matomas žymaus Krabo ūko vidury, centre šios sudėtinės nuotraukos. Įspūdingoje nuotraukoje suderinti optinis vaizdas (raudonas) iš Hablo kosminio teleskopo (Hubble Space Telescope) ir rentgeno spindulių vaizdas (žydras) iš Čandros (Chandra) observatorijos, taip pat naudotas ir Krabo pulsaro video juostose. Tarsi kosminis generatorius, pulsaras tiekia energiją rentgeno ir regimuosius spindulius išspinduliuojančiam ūkui, pagreitindamas įkrautas daleles ir sukeldamas paslaptingas, švytinčias rentgeno spindulių čiurkšles. Žiedinės struktūros yra rentgeno spindulius skleidžiančios sritys, jose didelės energijos dalelės atsitrenkia į ūko medžiagą. Pačiame centre esantis žiedas yra maždaug šviesmečio skersmens. Didesnės masės negu Saulė, atomo branduolio tankumo besisukantis pulsaras atsiranda susitraukus milžiniškos susprogusios žvaigždės branduoliui. O ūkas – besiplečiantys žvaigždės išorinių sluoksnių likučiai. Šios supernovos sprogimą žmonės stebėjo 1054 m..

Paskelbta

Hoigenso atrastas Saturno „Mėnulis“

1655 m., t. y. prieš 350 metų, danų astronomas Kristianas Hoigensas (Christiaan Huygens) atrado Saturno „Mėnulį“ (lot., Luna Saturni) – dabar vadinamą Saturno palydovu Titanu . Švęsdami šią datą, pažvelkite į neįprastą astronomo teleskopo linzę – visa, kas liko iš instrumentų, kuriuos Kristianas Hoigensas naudojo, kūrė ir meistravo kartu su savo broliu Konstantinu Hoigensu (Constantijn Huygens). Linzės skersmuo 57 milimetrai, ties pakraščiu išraižyta „X 3 FEBR. MDCLV“: židinio nuotolis – 10 Reino pėdų, ir linzės paskutinio šlifavimo data – 1655 m. vasario 3 d.. Ten įrašyta ir romėnų poeto Ovidijaus eilutė – „Admovere Oculis Distantia Sidera Nostris“ ( iš lot. k. – priartinti tolimas žvaigždės prie mūsų akių). Hoigensas eilėraščio eilutę panaudojo anagramai, skelbiančiai jo atradimą. Anagrama, įprastas dalykas tais laikais, nurodo atradimo datą, bet paslepia visas detales iki pats autorius panorės jas atskleisti. Iššifruota ir išversta anagrama skelbia: „Mėnulis apskrieja Saturną per 16 dienų ir 4 valandas“. Tai puikiai atitinka šiuolaikinius Titano orbitos periodo išmatavimus.

Paskelbta

Supernovos liekana Simeis 147

Šioje detalioje nuotraukoje lengva pasiklysti sekant sudėtingais gijų rezginiais – tai blyški supernovos liekana Simeis 147. Matoma Tauro žvaigždyne, ji išplitusi danguje per beveik 3 laipsnius (6 Mėnulio pilnatis), tai atitinka 150 šviesmečių plotį, turint omenyje, kad žvaigždės sprogimo metu išmestos medžiagos debesis nutolęs nuo mūsų 3000 šviesmečių. Spalvotos sudėtinės nuotraukos ekspozicija truko 8 valandas su H-alfa filtru. Filtras praleidžiančia šviesą tik iš rekombinuojančių vandenilio atomų, žyminčių sukrėstas, švytinčių dujų sritis besiplečiančiame ūke. Supernovos liekanai Simeis 147 yra apie 100 tūkstančių metų – vadinasi, milžiniško žvaigždės sprogimo šviesa Žemę pirmą kartą pasiekė prieš 100 tūkstančių metų – tačiau ši liekana, kuri nuolat plečiasi, yra ne vienintelis padarinys. Kosminė katastrofa paliko ir greitai besisukančią neutroninę žvaigždę arba pulsarą – visa kas liko iš tikrosios žvaigždės branduolio.

Paskelbta

Dulkių stulpas Marse

Kas ta sruogelė horizonte? Mokslininkai mano, kad šmėkštelėjęs balsvas dūmelis iš tikrųjų yra marsietiškas dulkių stulpas, pagautas besisukiojantis po Marsą. Matote nuotrauką, kurią šį mėnesį nufotografavo robotas marsaeigis „Spirit“. Sūkuriuojantis debesėlis pastebėtas lyginant šią ir ankstesnę tos pačios vietovės nuotraukas. Ir anksčiau Marse būdavo aptinkama dar šviežių dulkių stulpų pėdsakų, tačiau tikras netikėtumas buvo pamatyti besisukantį sūkurį iš arti. Į marsietiškus dulkių stulpus labai panašūs Žemės tornadai ir vandens viesulai. Pirminė Marso dulkių stulpų priežastis dar nežinoma, bet ji gali būti susijusi su karštu oru, kylančiu aukštyn nuo Saulės įkaitintų uolų ir grunto. Kaip tik dieną prieš tai „Spirit“ saulės energijos įkrova netikėtai padidėjo, tai gali būti susiję su dulkių stulpu, pralėkusiu šalia ar virš marsaeigio ir veiksmingai nuvaliusiu jo saulės baterijų plokštes nuo dulkių.

Paskelbta

Laisvas skrydis kosmose

Astronautas Briusas Makendlesas antr. (Bruce McCandless II) nutolo apie 100 metrų nuo Čelindžerio (Challenger) kosminės šaudyklės krovinių skyriaus – tiek, kiek niekas iki šiol. Šioje nuotraukoje matomas Makendlesas, laisvai skraidantis kosmose, naudodamas žmogaus valdomą manevravimo įrenginį MMU (Manned Maneuvering Unit). Tai vyko šatlo skrydžio 41-B metu, 1984 m.. Makendlesas ir jo bendradarbis, NASA astronautas Robertas Stiuartas (Robert Stewart), buvo pirmieji išbandę tokį „pasivaikščiojimą“ kosmose be apsauginio lyno. MMU varomas azoto pliūpsniais, jis iki šiol buvo naudojamas dirbtiniams palydovams paleisti ir atgal sugrąžinti. MMU sveria virš 140 kg, jis sunkus Žemėje, tačiau kaip ir visa – besvoris kosmose. 2001 m. MMU pakeitė SAFER varomoji kuprinė (SAFER Backpack Propulsion Unit).

Paskelbta

Arklio Galvos ūkas Oriono žvaigždyne

Arklio Galva – vienas žymiausių ūkų danguje. Tai tamsi dėmė, iškilusi virš raudono emisinio ūko, matoma šios nuotraukos centre, kiek į dešinę. Šviesi žvaigždė kairėje priklauso gerai žinomo Oriono žvaigždyno (liet. Šienpjovių) juostai. Lietuviškai – trys Oriono juostos žvaigždės dar vadinamos Trimis Sesutėmis . Darinys, primenantis arklio galvą, atrodo juodas, nes iš tikrųjų tai – tamsusis , neperšviečiamas tarpžvaigždinių dulkių debesis, stūksantis priekyje šviesaus raudono emisinio ūko . Kaip ir debesys Žemės atmosferoje, šis kosminis debesis visai atsitiktinai įgavo žemiečiems pažįstamo gyvūno pavidalą. Po daugelio tūkstančių metų debesies dalių judėjimas pakeis jo išvaizdą. Emisinio ūko raudoną švytėjimą sukelia elektronai vėl prisijungdami atskilusius protonus ir sudarydami vandenilio atomus. Nuotraukoje matomas ir žydras atspindžio ūkas , jis daugiausia atspindi žydrą kaimyninių žvaigždžių šviesą.

Paskelbta

Naktis, lygi dienai

Šiandien Saulė kerta dangaus pusiaują ir keliauja toliau į šiaurę – tai pavasario lygiadienis , pirmoji astronominio pavasario diena šiaurės pusrutulyje ir rudens – pietų. Lygiadienis, arba ekvinokcija (iš lotynų k. equinox), reiškia dieną lygią nakčiai. Saulei pakibus dangaus pusiaujyje visų žemiečių diena ir naktis trunka beveik lygiai po 12 valandų. Šiaurės pusrutulio gyventojams dienos vis ilgės, kai artėjant vasarai Saulė kils dar aukščiau. Kelioms savaitėms praėjus po 1994 m. rudens lygiadienio šiaurės pusrutulyje, šatlo „Endeveris“ (Endeavor, angl. – siekimas) komanda nufotografavo Saulę pakibusią virš Žemės krašto. Akinamai spindi „Endeverio“ vertikalioji ašis (nutaikyta į Žemę) ir JPL radaro įranga krovinių skyriuje. Daugkartinio naudojimo erdvėlaivis – šatlas – tikimąsi dar skris šiemet kartu su STS-114 misija.

Paskelbta

Senas spiečius „Naujajame bendrajame kataloge“

„Naujasis bendrasis ūkų ir žvaigždžių spiečių katalogas“ (New General Catalogue of Nebulae and Clusters of Stars – NGC) , tiesą sakant nėra jau toks naujas. Iš tikrųjų jis buvo išleistas 1888 m., J. L. E. Drajeriui (Dreyer) pabandžius sujungti astronomų Viljamo, Karolinos ir Džono Heršelių (Herschel) bei kitų darbus į vieną pilną, pravartų astronominių atradimų ir matavimų katalogą. Drejerio darbas buvo sėkmingas ir iki šiol išlieka svarbus, kadangi dar ir dabar daugelis ryškių spiečių, galaktikų ir ūkų tebevadinama atitinkamu NGC katalogo numeriu. Pavyzdžiui, šis spiečius – pažymėtas NGC 2266. Tai padrikasis žvaigždžių spiečius , plytintis maždaug už 10 tūkstančių šviesmečių Dvynių žvaigždyne. NGC 2266 yra apytikriai vieno milijardo metų senumo, ir tai gana daug net ir Galaktikos disko spiečiui. Šioje trispalvėje nuotraukoje puikiai matomos milžiniškos raudonosios spiečiaus žvaigždės, nukeliavusios ilgą evoliucijos kelią.

Paskelbta

Mėnulis, Merkurijus ir Monakas

Po saulėlydžio žemai vakarų pusėje kybo siaura Mėnulio jaunatis ir keliaujanti Merkurijaus planeta, virš Mentono ir Monako žiburių Prancūzų Rivjeroje. Astronomas Vincentas Žakas (Vincent Jacques) pasinaudojo proga nufotografuoti šį žavų vaizdą prieš savaitę, kovo 11 d., kada Mėnulį ir Merkurijų danguje skyrė vos 3 laipsniai. Žinoma, Mėnulio plonytis pjautuvas visada matomas netoli horizonto, kaip ir Merkurijus – šviesi planeta, kurios kitaip ir nepagautume, nes ji Žemės danguje keliauja neatsilikdama nuo Saulės. Šiomis dienomis Merkurijų pamatyti bus dar sunkiau, nes ši, arčiausiai Saulės skriejanti, planeta greitai artėja prie mūsų žvaigždės ir nublanksta pasislėpusi jos saulėlydžio spinduliuose. Bet šiąnakt pilnėjantis Mėnulis susitiks dar vieną ryškią planetą, klaidžiojančią vakaro dangumi, – Saturną.

Paskelbta

Enceladas iš arti

Encelado paviršius toks baltas, tarsi ką tik iškritusiu sniegu nuklotas. Vistik paviršiaus nelygumai aiškiai matomi šioje didelio kontrastingumo nuotraukoje. Kovo mėnesį, kada „Kasinio“ (Cassini) automatinis erdvėlaivis praskrido pro ledinį Saturno palydovą, gautas šis vaizdas. Iš arti fotografuotos nuotraukos viename pikselyje telpa apie 30 metrų, ji apima per 20 kilometrų plotą. Enceladas pagarsėjęs kaip labiausiai šviesą atspindintis palydovas Saulės sistemoje. O „susitikimų“ su „Kasiniu“ metu gauti duomenys rodo, kad Encelade yra atmosfera. Tai jau antrasis Saturno palydovas, turintis tokią ypatybę. Iš tiesų, Encelado šviežias paviršius ir gana žymi atmosfera leidžia spėti, kad mažytis, 500 km skersmens mėnuliukas yra aktyvus. Tyrinėtojai mano, kad ledo vulkanai ar geizeriai padengia paviršių šviežia medžiaga, papildo palydovo atmosferą, o vėliau ledo dalelėmis gausina ir plonytį Saturno E žiedą .