Paskelbta

Markarijano galaktikų grandinė

Per pačią Mergelės galaktikų spiečiaus širdį nutįsusi nepaprasta galaktikų vora, vadinama Markarijano grandine. Šioje nuotraukoje grandinė driekiasi nuo viršuje, dešinėje, kabančių dviejų didžiulių, bet blankių, lęšiškų galaktikų M84 ir M86 iki susijusios milžiniškos spiralinės galaktikos apatiniame kairiajame kampe – M88. Taip pat gerai matoma dešinėje pusėje, apačioje, didžioji elipsinė galaktika M87 , nepriklausanti Markarijano grandinei. Mergelės galaktikų spiečius yra artimiausias mums galaktikų spiečius , jame – virš 2000 galaktikų. Spiečiaus gravitacija žymiai įtakoja Vietinę galaktikų grupę , supančią mūsiškę Paukščių Tako Galaktiką . Mergelės galaktikų spiečiaus centras yra nutolęs apie 70 milijonų šviesmečių Mergelės žvaigždyno kryptimi. Manoma, kad mažiausiai septynios Markarijano grandinės galaktikos juda susietai, nors kitos, panašu, šioje vietoje atsidūrė atsitiktinai.

Paskelbta

Galingas žemės drebėjimas Sumatros – Andamanų salose

Gali būti, kad gruodį įvykęs 9-ių balų žemės drebėjimas sutrumpino Žemės parą maždaug trimis mikrosekundėmis, ir tikėtina, kad nežymiai pakeitė Žemės sukimosi ašies judėjimą. Neįsivaizduojamo stiprumo žemės drebėjimas įvyko, kai Indijos vandenyno tektoninė plokštė pasislinko į priekį po Burmos tektonine plokšte. Tai buvo ketvirtas pagal dydį žemės drebėjimas nuo 1900 m. Jo sukeltas cunamis šalia esančiuose pakrančių regionuose tragiškai nusinešė virš 250 tūkstančių žmonių gyvybių. Šiame žemėlapyje geltona žvaigžde pažymėta pagrindinio drebėjimo vietą, o taškais – didesnių, po to sekusių smūgių vietos. Sumatros – Andamanų salų žemės drebėjimo poveikis Žemės sukimuisi buvo staigus, bet gerokai mažesnis, negu ilgainiui susikaupianti kitų paviršiaus reiškinių, tokių kaip El Ninjo (El Nino), įtaka.

Paskelbta

NGC 1531/2: sąveikaujančios galaktikos

Šis įspūdingas sąveikaujančių galaktikų poros vaizdas buvo sukurtas 8 metrų skersmens pietiniu „Dvynių“ teleskopu (Gemini South Telescope) ant Serò Pačon (Cerro Pachon) kalno, Čilėje. NGC 1531 galaktika šviesiu branduoliu matoma aukščiau nuotraukos centro, o NGC 1532 – spiralinė galaktika, perverta dulkių juostų – esanti pirmame plane. Ši porelė nutolusi apie 55 milijonus šviesmečių pietų pusrutulio žvaigždyne Eridanas . Galaktikas skiria pakankamai mažas atstumas, kad justų viena kitos gravitacijos trauką. Galaktikų gravitacinis „varžymasis“ iššaukė žvaigždėdarą spiralinėje galaktikoje. Tą patvirtina jaunų, šviesių žydrų žvaigždžių spiečius , esantis spiralinės vijos, matomos priekiniame plane, viršutiniame kampe. Nors spiralinė galaktika šioje poroje stebima beveik išilgai briaunos, astronomai mano, kad šis derinys yra panašus į kitą porą – plokštuma atsisukusią spiralinę galaktiką ir jos palydovę – vadinamą M51 arba Sūkurio (Whirlpool) galaktika.

Paskelbta

Neįprastos plokštės Marse

Iš kur Marse atsirado tokios neįprastos plokštės? Įtikinamiausias paaiškinimas šiuo metu – tai apneštos dulkėmis ledo lytys, plaukiojusios neseniai užšalusioje jūroje. Neįprastas plokštes nufotografavo Marso orbitoje skriejantis „Europos kosmoso agentūros “ automatinis erdvėlaivis „Marso ekspresas“ (Mars Express). Keista, tačiau ši vietovė yra netoli Marso ekvatoriaus, o ne kur nors prie sušalusių poliarinių kepurių. Jei lytys nebūtų padengtos dulkėmis, kaip ir bet koks vanduo ar ledas, esantys toliau nuo ašigalių, greitai išgaruotų į atmosferą. Tai, kad šioje nuotraukoje matomos plokštės iš tikrųjų yra dulkėmis padengtas, sušalęs į ledą vanduo, patvirtina ir panašumas su ledo luitais Žemės Antarktidoje , ir netoliese pastebėti paviršiaus trūkiai, kuriais galėjo tekėti gruntiniai vandenys, ir negilūs kateriai, kurių seklumo priežastimi galėjo tapti tai, kad jie buvo pripildyti kokios nors medžiagos. Jeigu visa tai yra tiesa, nedidelis kraterių skaičius rodo, kad vanduo galėjo tekėti Marse vos prieš penkis milijonus metų.

Paskelbta

Sušalusi šviesa

Gražios gali būti ir mokslinės kosminių dulkių debesų ar sušalusio vandens nuotraukos. Iš tikrųjų, šioje nuotraukoje mokslinės žinios apie šviesos bangų savybes pritaikytos tiktai dėl meninių tikslų. Fotografiją sukūrė astrofizikas Peteris Vasilevskis (Peter Wasilewski). Joje – plonas besiformuojančių ledo kristalų sluoksnis. Kristalai buvo apšviesti spinduliais, leidžiamais per poliarizuotą filtrą, kuris iš visų, paprastai į skirtingas puses sklindančių šviesos spindulių, praleidžia tik judančius tam tikra kryptimi. Skrodžiančios ledą skirtingų spalvų, t.y. skirtingo ilgio, poliarizuotos šviesos bangos lūžta ir atsispindi trapiųjų kristalų skirtinguose paviršiuose. Pažvelgus į kristalą per dar vieną poliarizuotą filtrą, matyti nuostabus spalvų ir struktūrų vaizdas. Pasitelkęs „šviesą, fizikos dėsnius ir savo paties gudrumą“, Vasilevskis sukūrė daug įstabių ledo nuotraukų, kurias pavadino „Sušalusi vizija“ (Frozen Vision) arba „Frizija“ (Frizion).

Paskelbta

Slibino audra Saturne

Saturno pietų pusrutulyje išsirangę debesų sūkuriai, nusidažę oranžine spalva ir praminti Slibino audra, matomi šioje infraraudonųjų spindulių dirbtinių spalvų nuotraukoje. Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio duomenis tiriantys mokslininkai yra paskelbę ne vieną atradimą. Viename iš jų pranešama, kad būtent Slibino audra sukėlė paslaptingus radijo bangų pliūpsnius, stebėtus praeitais metais, kai Kasinio erdvėlaivis skriejo aplink planetą. Galbūt ši audra – milžiniška Saturno vėtra, panaši į Žemės audras, o atmosferinius radijo trukdžius sukelia aukštos įtampos žaibų iškrovos. Stebėjimai iš Kasinio erdvėlaivio patvirtina ir tai, kad Slibino audra – ilgai gyvuojantis reiškinys, giliai įsismelkęs į dujų milžino atmosferą. Dėl jos kartkartėmis sustiprėjančio aktyvumo, ištisuose Saturno plotuose kyla didžiulės, planetos paviršiuje regimos audros.

Paskelbta

Gal paslidinėkim Encelade?

Mažas, apledėjęs, vidinis Saturno palydovas Enceladas yra vos 500 km skersmens. Šis tolimas pasaulėlis atspindi daugiau nei 90 procentų krintančios į jį Saulės šviesos – beveik tiek pat, kiek atspindėtų šviežiai iškritęs sniegas. Šioje nuotraukoje iš „Kasinio“ (Cassini) automatinio erdvėlaivio, neseniai praskridusio pro šalį, matomas Encelado paviršius; jame – tik keli smūginiai krateriai. Tai rodo, kad Enceladas yra vis dar aktyvus, nors jau seniai sušalęs į nedidelį palydovą. Matyt Encelado paviršius išsilygina dėl veikiančių tekančio vandens geizerių ar vandens vulkanų. Nuo tada, kai Enceladas ėmė skrieti orbita aplink Saturną , išorinio E žiedo viduje, palydovo paviršius tapo sniego baltumo dėl ledinio žiedo dalelių nuolat krintančių ant jo. Savo ruožtu išsiveržimai Encelade papildo medžiaga E žiedą. Dėmesio tarpplanetiniams slidininkams: mažyčio Encelado gravitacija daugiau nei šimtą kartų mažesnė už Žemės planetos, o temperatūra paviršiuje – maždaug -200°C šalčio.

Paskelbta

Antarktidos ledkalnio kelionė

Kas būtų, jei dalis Niujorko atskiltų ir įsirėžtų į šalia esančią Niudžersio valstiją? Vargu ar taip galėtų būti, nes abi vietovės yra nejudantys žemės masyvai. Tačiau maždaug tokių apimčių įvykis nutiko prie Antarktidos krantų daugiau nei prieš tris mėnesius. Niujorko salos, Longailendo, dydžio ledkalnis B-15A nukeliavo 100 km per Roso jūrą (Ross Sea) ir užplaukė ant povandeninės seklumos likus visai nedaug iki laukto susidūrimo su milžinišku Drygalskio ledynu (Drygalski Ice Tongue). Šiose nuotraukose, dešinėje, matote ledkalnio kelionę, pasibaigusią paskutiniame kadre, apačioje. Kadangi šiuo metu pietiniame Žemės pusrutulyje – vasara, tikėtasi, kad tvyrantis palyginti šiltas oras kaip visada ištirpdys didžiąją dalį pakrančių ledo, tačiau ledkalnis B-15A užtvėrė kelią ir neleidžia ledo lytims plaukti tolyn į jūrą. Tai sukėlė daug rūpesčių ne tik Makmurdo (McMurdo) stotį aptarnaujantiems laivams, bet ir pingvinams, norintiems paplaukioti. Didysis Roso ledo iškyšulys (Ross Ice Shelf), nuo kurio atsiskyrė B-15A, per kelerius pastaruosius metus pasiuntė į jūrą ne vieną milžinišką ledkalnį.

Paskelbta

Daugiadienės Saturno pašvaistės

Ar Saturne pašvaistės tokios pačios, kaip ir Žemėje? Tam, kad padėtų atsakyti į šį klausimą, „Hablo“ kosminis teleskopas (Hubble Space Telescope) ir „Kasinio“ (Cassini) automatinis erdvėlaivis kartu stebėjo Saturno pietų ašigalį nuo tada, kai „Kasinis“ 2004 m. sausį priartėjo prie dujų milžino. „Hablas“ „pripyškino“ ultravioletinių nuotraukų , o „Kasinis“- įrašinėjo radijo bangas ir tyrė Saulės vėją . Kaip ir Žemėje, Saturno pašvaistės sukuria uždarus žiedus ar jų dalis aplink planetos magnetinius polius . Tačiau jos Saturne spindi dienų dienas, o ne kelias minutesne, kaip Žemėje. Pašvaistes, be abejo, sukuria įelektrintos dalelės, įskriejančios į atmosferą, tačiau Saturno atmosferos švytėjimas daug labiau priklauso nuo Saulės vėjo stiprumo, nei Žemės ar Jupiterio pašvaistės. Šioje nuotraukoje matote tris Saturno vaizdus, „Hablo“ fotografuotus kas dvi dienas.

Paskelbta

Milžiniškas magnetaro žybsnis

Ar ryškiausias iš iki šiol stebėtų galaktinių žybsnių padėtų rasti trūkstamą grandį tarp dviejų kosminių sprogimų tipų? Praeitą gruodį tanki gama spindulių skraistė, vos kelis kartus didesnė už Žemę, perskrodė mūsų Saulės sistemą, permerkdama dirbtinius palydovus ir pastebimai atsispindėdama nuo Mėnulio. Šią didžiausią iš iki šiol įrašytų sprogimo bangų sukėlė šalia mūsų Galaktikos centro esantis magnetaras – didžiulis magnetas – žymimas kaip švelniųjų gama spindulių kartotojas SGR 1806-20 (Soft Gamma Repeater, SGR). Milžiniško sprogimo pradinis ryškumas ir staigumas leidžia jį sugretinti su kita didžiųjų sprogimų rūšimi, stebima iš daug didesnio atstumo – su trumpais gama žybsniais GRB (Gamma-ray burst, GRB). Daugelis mokslininkų mano, kad staigūs gama žybsniai GRB yra visiškai skirtingos prigimties, negu jų ilgieji „pusbroliai“, gama spindulių pliūpsniai, siejami su tolimomis supernovomis . Šie piešiniai iliustruoja nuslūgstantį švelniųjų gama spindulių kartotojo SGR sprogimą. Matyti greita spindulių banga, judanti tolyn nuo viduryje esančio magnetaro. Vėliau tikimasi geriau ištirti galimą ryšį tarp švelniųjų gama spindulių kartotojų SGR ir gama žybsnių GRB, nes vis daugiau panašių įvykių užrašo aplink Žemę skriejantis Svifto (Swift) palydovas.