Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 79 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

19 vasario, 2005

Saturno pašvaistės

Saturno žiedai – vienas iš įspūdingiausių reginių Saulės sistemoje. Tačiau šioje „Hablo“ kosminio teleskopo (Hubble Space Telescope) nuotraukoje matomi kitokie žiedai – Saturno ašigalius supančios ultravioletinės pašvaistės. Manyta, kad šios Saturno grožybės, iškilusios daugiau nei 1000 mylių (1600 km) virš debesų, atsiranda taip pat, kaip ir Žemėje. Tačiau „Hablo“ kameros ir „Kasinio“ (Cassini) denyje esantys prietaisai, stebėdami kylančią ir slūgstančią žarą, rado netikėtų duomenų. Šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje, gautoje ultravioletinėje šviesoje, stulbinanti rausva pašvaistė rodo vandenilio atomų emisiją, o tankesnės, baltosios sritys priklauso vandenilio molekulėms.

16 vasario, 2005

Saulės dėmės virsmas: iš apačios į viršų

Saulės dėmės – Žemės planetos dydžio magnetai – jas mes paprastai stebime plokščias Saulės paviršiuje. Šiame skaitmeniniame vaizde matoma Saulės dėmė taip, kaip ji kinta skirtingame aukštyje iš apačios į viršų. Tai tarsi trimatis Saulės dėmės vaizdas. Aktyvi Saulės sritis AR 10675 šioje sekoje iš dirbtinių spalvų nuotraukų buvo nufotografuota įrašant tris ypatingas spalvas – šviesos bangas , kurios leidžia veiksmingai atskirti skirtingus Saulės paviršiaus ir atmosferos sluoksnius. Pirmajame kadre matoma Saulės fotosfera tokia, kokia ji paprastai būna – pasidengusi granulėmis. Dėmės viduryje yra tamsus šešėlis (umbra), apsuptas šviesesnio pusšešėlio (penumbra). Tolesniuose kadruose matomi Saulės atmosferos pjūviai keletą šimtų kilometrų virš fotosferos. Tokiame aukštyje žemynų dydžio burbuliojančios granulės virsta ilgomis magnetinėmis linijomis. Paskutiniame kadre – Saulės atmosfera keleto tūkstančių kilometrų aukštyje, chromosferoje . Joje aiškiai matomos magnetinio lauko linijos, sklindančios tolyn nuo Saulės dėmės.

15 vasario, 2005

Saturno palydovo Rėjos vaizdas iš „Kasinio“

Atrodo, kiekvienas Saturno palydovas turi savo paslaptį . Ant Rėjos , antrojo pagal dydį po Titano Saturno palydovo, matomi vos pastebimi, keistai šviesūs dryžiai. Kito Saturno palydovo, Dionės , didesnio ryškumo nuotraukose rasti panašūs dryžiai rodo, kad po šviesiomis dėmėmis gali slypėti ilgi, juostiniai paviršiaus lūžiai. Rėja daugiausia sudaryta iš sušalusio į ledą vandens, bet panašu ten yra ir mažas uolinis branduolys. Rėjos sukimasis apie ašį ir jos orbita sutampa – taip pat kaip Žemės ir Mėnulio. Taigi į Saturną lieka atsukta visada tik viena palydovo pusė, ir tik viena puse jis visąlaik skrieja pirmyn. Rėjos pirmyn lekianti paviršiaus pusė yra daug labiau išdaužyta krateriais nei nugara, matoma šioje nuotraukoje. Jūs matote tokį patį tikrų spalvų vaizdą, kokį praeitą mėnesį nufotografavo Kasinio automatinis erdvėlaivis (Cassini), skriejantis orbita aplink Saturną.

14 vasario, 2005

Rozetės ūkas

Ar Rozetės ūkas nebūtų mielesnis, jei jį vadintume Roželės ūku? Taip galėtume išversti tarptautinį šio ūko pavadinimą: rosette, angl. – roželė. Šis emisinis ūkas Naujajame bendrajame kataloge (New General Catalog, NGC) žymimas NGC 2237. Ūko vidury yra jaunas, šviesių žvaigždžių padrikasis spiečius NGC 2244. Spiečiaus žvaigždės susiformavo maždaug prieš 4 milijonus metų iš ūko medžiagos, ir jų žvaigždinis vėjas šluoja erdvę ūko viduje, apsuptą dulkių ir karštų dujų tumulų. Ultravioletinė karštųjų spiečiaus žvaigždžių šviesa verčia ūką švytėti. Rozetės ūkas yra maždaug 100 šviesmečių skersmens, nusidriekęs apie 5000 šviesmečių nuo mūsų. Jis gali būti matomas su nedideliu teleskopu Vienaragio žvaigždyne.

12 vasario, 2005

Leidžiantis ant Eroto

2001 m. vasario 12 d. NEAR-Šumeikerio (Shoemaker) tarpplanetinis erdvėlaivis švelniai nutūpė ant Eroto – tai pirmasis istorijoje nusileidimas ant asteroido . Nusileidimo metu erdvėlaivio kamera įrašė puikių mažyčio pasaulėlio paviršiaus nuotraukų. Jose matomi susikilę rieduliai, dulkių pripildyti krateriai ir paslaptingas, suiręs kanalas. Paskutinis kadras, šių nuotraukų eilės kairėje, buvo gautas iš 128 m. atstumo. Jo padidintame vaizde matyti kelių centimetrų dydžio paviršiaus detalės. Stereo vaizdų eksperimentatorius Patrikas Vantuinas (Patrick Vantuyne), sumontavo iš skirtingo aukščio gautus nuotraukų kadrus, atidžiai atitaikydamas sutampančias vietas. Iš jų sukūrė ir Eroto – asteroido Nr. 433 – paviršiaus stereo vaizdų.

11 vasario, 2005

Žydrasis Saturnas

Romi žydruma plyti šiauriniame Saturno pusrutulyje. Ši nuotrauka gauta iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio. Nuotraukos spalvos buvo suderintos, kad labiau atitiktų natūralų regimosios šviesos žydrą atspalvį, pasklidusį dujų milžino atmosferos viršutiniuose sluoksniuose. Žymieji Saturno žiedai meta dryžuotus šešėlius ant planetos, o ne tiek žymus, krateriais duobėtas mažasis palydovas Mimas – sėlina kairėje. Skriedamas už pagrindinių vidinių žiedų, Mimas yra 400 km skersmens ir keliauja maždaug 200 tūkstančių kilometrų aukštyje – tai daugiau nei 3 Saturno spinduliai, matuojant nuo planetos centro. Dar toliau už Mimo skrieja retas ir blankus Saturno išorinis E žiedas.

10 vasario, 2005

Raudonasis Satunas

Ši keista, gerai pažįstamo Saturno dirbtinių spalvų nuotrauka pagal skleidžiamus šiluminius infraraudonuosius spindulius rodo temperatūros skirtumus dujų giganto atmosferoje ir žieduose . Sumontuotas iš 35 kadrų, šis aiškus Saturno pietų pusrutulio vaizdas gautas Keko I (Keck I) teleskopu nuo Mauna Kea kalno, Havajuose. Kadangi pietų pusrutulis apšviestas Saulės būna vasarą, laukta didesnės kaitros požymių. Tačiau gauti duomenys buvo netikėti: rasta aiškiai apibrėžta šilta ašigalio kepurė ir šviesus, karštas taškas Saturno pietų ašigalyje . Šilta pietų kepurė ir karštasis taškas gali būti vieninteliai tokie Saulės sistemoje . Planuojama toliau tirti šias sritis, pasitelkiant Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio įrangą. O kokios temperatūros tas Saturno karštasis taškas? Viršutinės troposferos „karščio“ temperatūra ties ašigaliu siekia -182° Celsijaus (91 laipsnius Kelvino ).

8 vasario, 2005

Paslaptingas žybsnis virš Havajų

Kas gi tai buvo? Ne visa, ką matome žvaigždėtame danguje, galime paaiškinti. Projektas „Naktinis dangus tiesiogiai“ (Night Sky Live, NSL), visame pasaulyje išdėstęs interneto kameras (CONCAM), ištisai stebi nakties dangų. 2004 m. gruodžio 17 d. skvarbioji CONCAM „žuvies akis“ aktyvaus ugnikalnio Haleakala viršūnėje, Havajuose, pamatė paslaptingą šviesulį, skriejantį naktiniame danguje. NSL grupė gal ir būtų nekreipusi dėmesio į šį žybsnį, manydami, kad tai tik įsivėlęs netikslumas, tačiau Mauna Kea CONCAM kitoje Havajų saloje įrašė tą patį. NSL grupė gal ir būtų palaikiusi blyksnį dirbtinio žemės palydovo pėdsaku, tačiau jokio įrašo apie tai nebuvo heavens-above.com (angl. – dangus virš mūsų) svetainėje, kuri įprastai praneša apie šviesius palydovų pasirodymus. Ėmę diskutuoti internete, ilgai netruko mokslininkai ir astronomijos mėgėjai, kol rado atsakymą: tai tik degalų išmetimas, įsijungus dirbtinį palydovą AMC-16 nešančios raketos Atlas V varikliams. Neįprastai ryškus, iki šiol dar nematyto stiprumo, raketos blyksnis, deja, gan greitai nuvylė Visatos paslapčių mėgėjus.

7 vasario, 2005

Teleskopo lazeris sukuria dirbtinę žvaigždę

Ką gautume sujungę vieną iš didžiausių pasaulyje teleskopų ir galingą lazerį? Dirbtinę žvaigždę. Matuojant tikros, ryškios žvaigždės spindesio svyravimus galima nustatyti Žemės atmosferos kitimus, tačiau dažnai kaip tik ta kryptimi, kur reikia tirti atmosferą, šviesių žvaigždžių neatsiranda. Todėl astronomai išmoko su lazeriu įžiebti netikrą žvaigždę ten, kur ji reikalinga. O tada, stebėdami vedančią dirbtinę žvaigždę, gali išgauti itin detalią informaciją apie Žemės atmosferos mirgesį, ir dalį šių trukdžių suspėti pašalinti atitinkamai nustačius teleskopo veidrodį. Tokia lanksti optinė technika leidžia gauti didelio ryškumo nuotraukų nuo Žemės paviršiaus. Jose įrašomi žvaigždžių, planetų, ūkų ir net ankstyvosios Visatos vaizdai. Šioje 2000 m. nuotraukoje lazerio spindulys šauna viršun iš Keko II (Keck II) 10-ies metrų teleskopo ant Mauna Kea (havajiet. – Baltojo kalno), Havajuose, sukurdamas dirbtinę žvaigždę.

5 vasario, 2005

Radijo dangus ties 408MHz

Nustatykite savo radijo teleskopą ties 408MHz (408 milijonų hercų per sekundę ) ir grožėkitės radijo dangumi! Tą ir padarė mokslininkai 1970-aisiais trijose radijo observatorijose – Džodrelo Benko (Jodrell Bank), Makso Planko radioastronomijos institute (MPIfR) ir Parkeso observatorijoje (Parkes Observatory) – trimis parabolinėmis antenomis įrašinėjo radijo bangas. Apibendrinę gautus duomenis nužymėjo radijo dangaus skliautą. Maždaug šiuo dažniu kosmines radijo bangas skleidžia didelės energijos elektronai , spiralėmis skriedami apie magnetinių laukų linijas. Gautame dirbtinių spalvų vaizde galaktikos plokštuma tęsiasi horizontaliai ties centru, nors žvaigždžių nematyti. Daugelis šviečiančių taškų šalia plokštumos yra tolimi pulsarai , žvaigždėdaros regionai ir supernovų liekanos . Didžiulės, kilpomis išlinkusios struktūros yra išpūsti burbulai – vietinių žvaigždžių aktyvumo pėdsakai. Radijo dangalapyje matomos ir išorinės galaktikos: Kentauro A – virš plokštumos, dešiniau centro, ir Didysis Magelano Debesis – dešinėje, apačioje.