Paskelbta

Čikagoje nukritęs meteoritas

Jei labai ilgai lauksite, dalelė visatos pati gali atskrieti tiesiai pas jus. Kai Kolbis Navaras (Colby Navarro) nieko nenujausdamas dirbo kompiuteriu, atlėkė akmuo iš kosmoso, kiaurai pramušė stogą, trenkėsi į spausdintuvą, atsimušė į sieną ir nusirideno prie spintelės su stalčiais. Tai atsitiko apie vidurnaktį, 2003 m. kovo 26 d., Park Foreste (Park Forest), Ilinojaus valstijoje, JAV, netoli Čikagos. Maždaug 10 cm skersmens meteoritas buvo vienas iš tų, kurie tada nukrito netoli Čikagos, lydimi didžiulio ugnies kamuolio (bolido). Nuotraukoje matote skylę lubose, o įklijoje – išmuštą duobutę sienoje ir patį meteoritą. Nors didžioji dauguma meteoritų gerokai mažesni ir sudega Žemės atmosferoje, paprastai namo savininkas gali tikėtis, kad jam prireiks taisyti meteorito pramuštą stogą kas šimtą milijonų metų.

Paskelbta

Apie Trapeciją

Pradėkime nuo Oriono (liet. Šienpjovių) žvaigždyno. Šalia Oriono juostos (liet. Trijų Sesučių) keliaukime Oriono Kardu, kol aptiksime Didįjį Oriono ūką, M42. Šiame ūke yra šviesus žvaigždžių spiečius, vadinamas Trapecija. Čia kuriasi naujos žvaigždės, susisupusios milžiniškuose dujų ir dulkių gniužuluose – propliduose. Atidžiau patyrinėjus šią nuotrauką rasta, kad dujos ir dulkės, supančios kai kurias blankesnes žvaigždes, susimeta į darinius, nukreiptus nuo šviesesnių žvaigždžių. Ši dirbtinių spalvų nuotrauka gauta sudėjus keletą vaizdų iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, skriejančio aplink Žemę.

Paskelbta

Reliktinių spindulių anizotropija judant per Visatą

Mūsų Žemė nestovi vietoje. Žemė skrieja aplink Saulę. Saulė skrieja aplink Paukščių Tako Galaktikos centrą. Paukščių Tako Galaktika sukasi Vietinėje galaktikų grupėje. Vietinė Galaktikų grupė traukiasi link Mergelės galaktikų spiečiaus. Tačiau šie greičiai kartu sudėjus mažesni už tą greitį, kuriuo visi objektai santykinai juda mikrobanginių foninių spindulių, kitaip vadinamų reliktiniais spinduliais, atžvilgiu. Šioje viso dangaus nuotraukoje pažymėta anizotropija: spinduliavimas Žemės judėjimo link rodo mėlynąjį poslinkį, nes karštesnis, iš priešingos dangaus pusės – raudonąjį poslinkį, šaltesnis. Dangalapis parodė, kad Vietinė galaktikų grupė juda maždaug 600 km per sekundę šio pirmykščio spinduliavimo atžvilgiu. Toks didelis greitis mokslininkams buvo netikėtas ir iki šiol nepaaiškinamas. Kodėl mes judame taip greitai? Kas mūsų ten laukia?

Paskelbta

Senoviniai atominiai reaktoriai Afrikoje

1970-aisiais Afrikoje buvo aptikta maždaug dviejų milijardų metų senumo atominių reaktorių liekanų. Manoma, kad šie reaktoriai susiformavo savaime. Gamtinių reaktorių mūsų dienomis nėra, nes santykinis skalaus urano tankumas per amžius nukrito žemiau ribos, reikalingos atominei reakcijai vykti. Šioje nuotraukoje – iškastinis reaktorius 15, esantis Oklo vietovėje, Gabone. Gelsvi akmenys – urano oksido likučiai. Šalutiniai Oklo reaktoriaus produktai naudojami tiriant pamatinių konstantų pastovumą kosminiuose laikmačiuose ir ieškant veiksmingesnių būdų, kaip sunaikinti atomines atliekas, atsirandančias dėl žmonių veiklos.

Paskelbta

D. rad bakterija: kandidatas į astronautus

Šios bakterijos galėtų išgyventi ir kitoje planetoje. Žemės laboratorijoje tiriamos bakterijos Deinococcus radiodurans (D. rad) atlaiko didžiulę radiaciją ir temperatūrą, vandens nebuvimą ir genotoksiškų cheminių preparatų poveikį. Neįtikėtina, tačiau jos gali net atstatyti savo pačių DNR, paprastai per 48 valandas. Vadinamos ekstremofilais, tokios bakterijos kaip D. rad domina NASA ir todėl, kad jos galėtų būti pritaikytos padėti astronautams išgyventi kituose pasauliuose. Tikimąsi, kad neseniai sudarytas D. rad DNR žemėlapis leis biologams prie bakterijų kraštutinių išgyvenimo savybių pridėti gebėjimą kurti vaistus, švarų vandenį ir deguonį. Genų inžinerijos dėka jos jau pritaikytos valyti išsiliejusį nuodingą gyvsidabrį. Bakterijos D. rad – galbūt viena iš seniausių gyvybės formų – buvo atrastos atsitiktinai 1950-aisiais metais, kai mokslininkams, tyrusiams maisto konservavimo technologijas, nelengvai sekėsi jas užmušti. Šioje nuotraukoje – Deinococcus radiodurans ramiai auga lėkštutėje.

Paskelbta

Miuonų svyravimas atveria duris į supersimetrinę Visatą?

Kokiu greičiu svyruoja fundamentaliosios dalelės? Netikėtą atsakymą į šį atrodytų nelogišką klausimą pateikė mokslininkai iš Brukheiveno (Brookhaven) nacionalinės laboratorijos Niujorke, JAV. Remiantis šiuo atradimu, galima spręsti ne tik apie tai, kad standartinis fundamentaliųjų dalelių fizikos modelis yra neužbaigtas, bet ir galima spėti, kad mūsų Visata pripildyta anksčiau nežinomų fundamentaliųjų dalelių rūšies. Tiksliau sakant, kalbama apie miuonus, fundamentaliąsias daleles, panašias į sunkius elektronus, kurių atrastas netikėtai didelis magnetinis momentas buvo atidžiai tiriamas eksperimento g-2 metu nuo 1999m.. Nuotraukoje matote šio eksperimento įrengimus. Atradimas paskatino kitus eksperimentatorius visame pasaulyje tikrinti gautus rezultatus, o teoretikus – geriau ištirti priežastis. Dalelių svyravimo greitį įtakoja keista jūra virtualių dalelių, kurios tai atsiranda, tai išnyksta bet kuriame erdvės taške. Netikėtas magnetinio momento dydis gali reikšti, kad šioje virtualių dalelių jūroje yra ir jau žinomų dalelių supersimetrinių dvynių, kurie beveik neapčiuopiami. Jei taip ir yra, tai gali būti, kad aplink mus tvyro beveik neįmanoma pastebėti tikrų supersimetrinių dalalių Visata.

Paskelbta

Šalia Gulbės novos nušvito ūkas

Senesnėse fotografijose čia išsidriekusio ūko nerasite. 1992 m. baltoji nykštukė Gulbės žvaigždyne nusimetė savo paviršinę medžiagą ir įvyko novoms įprastas sprogimas, pavadintas „Gulbės nova 1992“. Šviesa pasklido po aplink esančią tarpžvaigždinę erdvę, apšvietė ten nuo seno sklandantį dujų debesį ir sužadino vandenilį, kuris ėmė švytėti raudonai. Dujos, sprogimo metu išmestos iš novos, matomos šiek tiek aukščiau fotografijos centro, kaip maža raudona dėmelė. Galiausiai novos apvalkalas išblės ir šis ūkas vėl taps nematomas.

Paskelbta

Grūstis Saulės sistemoje

Mūsų Saulės sistema – gausiai prigrūsta. Nors didžiosios planetos susigriebia didžiąją dalį dėmesio, be jų čia pilna uolų, kometų ir asteroidų. Šiame plane matyti žinomų objektų padėtis vidinėje Saulės sistemos dalyje 2002 m. liepos 20 d. Žydros linijos – planetų orbitos. Žali taškai – asteroidai, vadinami mažosiomis planetomis. Raudoni taškai – asteroidai, priartėjantys prie Saulės mažiau nei per 1,3 astronominio vieneto (atstumo nuo Žemės iki Saulės) ir teoriškai kelia susidūrimo su Žeme grėsmę, nors ir neįtikėtinai mažą. Kometos pažymėtos mėlynais kvadratukais, o mėlyni taškai – Jupiterio trojėnai – asteroidai, kurie skrieja Jupiterio orbitoje truputį priekyje arba truputį atsilikę už planetos. Pažymėtina, kad didžioji dalis vidinės Saulės sistemos asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio, pagrindinėje asteroidų juostoje. Kiekvieną dieną šio plano objektai keičia padėtį, daugiausia persikelia tie, kurie arčiau Saulės. Šiandienos planą galite rasti paspaudę čia.

Paskelbta

Asteroidai tolumoje

Kiekvieną dieną ant Žemės krenta akmenys iš kosmoso. Kuo akmuo didesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis nukris ant mūsų planetos. Tačiau kiekvieną dieną ant Žemės nusėda daugybė kilogramų kosmoso dulkių. Didesnės nuolaužos iš pradžių sužiba kaip šviesūs meteorai . Krepšinio kamuolio ar sniego gniūžtės dydžio akmenys įlekia į mūsų atmosferą kiekvieną dieną, ir dažniausiai visiškai joje sudega. Žymi grėsmė kyla dėl daugiau nei 100 m skersmens uolų, kurios įsirėžia į Žemę maždaug kas 1000 metų. Tokio dydžio kosminis kūnas gali sukelti didelius potvynius, jei nukrenta vandenyne, ir nusiaubti net palyginti tolimus krantus. Susidūrimai su masyviais asteroidais , virš 1 km skersmens, – dar retesni, įvykstantys kas kelis milijonus metų, be jų padaroma žala paveikia visą planetą. Deja, žinomi ne visi asteroidai. Vienas buvo rastas 1998 m. šioje Hablo kosminio teleskopo (Hubble Space Telescope) nuotraukoje pastebėjus ilgą žydrą pėdsaką. 2002 m. birželį mažas, 100 m skersmens asteroidas 2002 MN buvo atrastas tik tada, kai jis prašvilpė pro pat Žemę, Mėnulio orbitos viduje. 2002 MN praskrido arčiausiai visų asteroidų po 1994 XM1. Dar labiau prie mūsų planetos 2029 m. priartės asteroidas 2004 MN4. Susidūrimas su dideliu asteroidu ne tiek paveiktų Žemės orbitą, kiek jos klimatą, dėl sukeltų dulkių atmosferoje. Viena iš galimų pasekmių – daugelio gyvybės rūšių išnykimas, kuris tuo pačiu sulėtintų dabartinį rūšių nykimą planetoje.

Paskelbta

Galaktikos centro radijo lankas

Kaip atsirado šis neįprastas darinys arti mūsų Galaktikos centro? Ilgi, lygiagretūs spinduliai, išsilenkę šios radijo nuotraukos viršuje ir išlindę virš Galaktikos plokštumos, kartu vadinami Galaktikos centro radijo lanku. Radijo lankas tiesiasi link Galaktikos centro keistomis, vingiuotomis vijomis – arkomis. Ryškus radijo darinys apačioje, dešinėje, vadinamas Šaulio A*. Manoma, kad jis supa Galaktikos centro juodąją bedugnę. Spėjama, kad radijo lankas ir arkos atsiranda karštai plazmai judant palei pastovų magnetinį lauką . Todėl jų tokia geometrinė forma. Neseniai gautos nuotraukos iš Čandros rentgeno observatorijos (Chandra X-ray Observatory) rodo, kad ši plazma susiduria su netoliese stūksančiu šaltu dujų debesiu.