Žyma: Galaktika

Paskelbta

Kentauro A galaktika pro Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Kodėl pekuliarinė galaktika Kentauro A sukaupusi tiek daug dulkių? Ją kertančios įspūdingos dulkių juostos tokios tankios, kad beveik visiškai sugeria galaktikos centro regimąją šviesą. Tai nėra labai įprasta, kadangi Kentauro A apskrita forma ir daug raudonųjų žvaigždžių yra milžiniškų elipsinių galaktikų savybės, bet jose paprastai negausu tamsiųjų dulkių. Kentauro A, dar žymima NGC 5128, iš įprastinių elipsinių galaktikų išsiskiria dar ir tuo, kad turi palyginti daugiau jaunų žydrųjų žvaigždžių ir yra labai stiprus radijo bangų šaltinis. Iš šių duomenų galima spėti, kad keistoji Kentauro A – tai susidūrusios dvi paprastos galaktikos. Dėl susidūrimo atsirado daug naujų žvaigždžių, tačiau kaip susidarė nepaprastosios Kentauro A dulkių juostos – tiksliai dar nėra žinoma. Juostuotoji galaktika skrieja už 13 milijonų šviesmečių nuo mūsų, tai artimiausia aktyvi galaktika. Šioje nuotraukoje Kentauro A tęsiasi daugiau negu 60 tūkstančių šviesmečių. Ją galimą įžiūrėti pro žiūronus Kentauro žvaigždyne.

Paskelbta

Infraraudonoji Andromeda

Šioje plačiakampėje, tikslioje iki smulkmenų Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo nuotraukoje matyti infraraudonoji šviesa, kurią skleidžia dulkės (pažymėta raudona spalva) ir senos žvaigždės (mėlyna). Tai Andromeda – masyvi spiralinė galaktika vos už 2,5 milijono šviesmečių. Ji daugiau nei du kartus didesnė už mūsų gimtąją Galaktiką ir yra didžiausia iš kaimyninių galaktikų. Paprastai regimosios šviesos nuotraukose matyti milžiniškos spiralinės vijos , apaugusios jaunomis šviesiomis žvaigždėmis, tačiau šioje infraraudonojoje nuotraukoje galima stebėti gumburiuotas dulkių vijas, įkaitintas jaunų žvaigždžių, kurios skrieja dar arčiau galaktikos centro. Visa nuotrauka, skirta Andromedos infraraudoniesiems spinduliams ir susitelkusioms žvaigždėms tirti, tarsi mozaika sudėta iš daugiau kaip 3 tūkstančių atskirų kadrų. Matomi ir mažosios palydovės – galaktikos: NGC 205 apačioje ir M32 viršuje. Duomenys patvirtina, kad Andromeda, dar žymima M31, turi apie 1 trilijoną (1012) žvaigždžių, tuo tarpu mūsiškė Paukščių Tako Galaktika sukurpusi vos 400 milijardų, t. y. du su puse karto mažiau Saulės pusseserių.

Paskelbta

Galaktika M82, pučianti milžinišką galaktinį vėją

Kas šviečia Cigaro galaktikoje? Paprastai žymima M82, ši netaisyklinga galaktika neseniai įsiaudrino, pralėkusi netoli didžiulės spiralinės galaktikos M81. Tačiau tokia kaimynystė iki galo nepaaiškina rausvai švytinčių ir tolyn nuo galiūnės lekiančių dujų. Neseniai gauti duomenys rodo, kad šias dujas tolyn šluoja daugybė kartu smarkaujančių žvaigždžių vėjų – jų sukuriamas milžiniškas galaktinis vėjas. Ši, tarsi mozaika sudėta, nuotrauka, išleista vakar – ji skirta šešioliktosioms Hablo (Hubble) kosminio teleskopo metinėms. Rausva spalva – tam tikra vandenilio jonų šviesa, išryškinanti dujų pluoštų raizginius, padrikusius daugiau nei 10 tūkstančių šviesmečių. Už 12 milijonų šviesmečių plūduriuojanti Cigaro galaktika – ryškiausia iš galaktikų, šviečiančių infraraudonojoje šviesoje, o regimojoje šviesoje ji gali būti matoma pro nedidelį teleskopą Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Paskelbta

NGC 253: vienišas dulkių pasaulis

Vaiski NGC 253, kartais vadinama Sidabrinio Dolerio galaktika, yra viena šviesiausių matomų spiralinių galaktikų, ir viena iš daugiausia sukaupusių dulkių. Pirmą kartą ją 1783 m. aptiko matematikė ir astronomė Karolina Heršel (Caroline Herschel). Dulkių pasaulis plyti vos už 10 milijonų šviesmečių pietų dangaus skliauto Skulptoriaus žvaigždyne. Maždaug 70 tūkstančių šviesmečių skersmens NGC 253 yra didžiausia Skulptoriaus galaktikų grupės narė, artimiausios mūsų Vietinei galaktikų grupei. Užburiančioje nuotraukoje be spiralinių vijų matyti ir įspūdingi dulkių ūsai, kylantys nuo galaktikos disko. Dulkių gausą lydi siautulinga žvaigždėdara, todėl NGC 253 dar vadinama žvaigždėdaros pliūpsnių galaktika. NGC 253 spinduliuoja stiprius didelės energijos rentgeno ir gama spindulius – manoma taip yra dėl masyvios juodosios bedugnės greta galaktikos centro.

Paskelbta

Cigaro galaktikos dūmai

Skleidžianti ryškią infraraudonąją šviesą, žymioji žvaigždėdaros pliūpsnių galaktika M82, dėl įspūdingo pavidalo regimojoje šviesoje gavo dar vieną vardą – Cigaro galaktika. Kaip bebūtų keista, tačiau čia, Spitzerio (Spitzer) kosminiu teleskopu darytoje nuotraukoje, M82 iš tikrųjų matoma rūkstanti – tai infraraudonasis švytėjimas aplinkui pūpsančių dulkių pluoštų, kuriuos žvaigždiniai vėjai nubloškė tolyn nuo M82 šviesių centrinių žvaigždėdaros regionų. Dirbtinėmis spalvomis nuspalvotoje nuotraukoje matyti šviesa, skleidžiama dulkių, kurių sudėtyje gausu sudėtingų anglies molekulių junginių, vadinamų policikliniais aromatiniais angliavandeniliais arba PAH. PAH taip pat randami mūsų gimtosios, daug ramesnės Galaktikos žvaigždėdaros regionuose, o Žemės planetoje jie susidaro degimo metu. Manoma, kad sąveikos su kaimynine galaktika M81 paskatinta, aktyvi žvaigždėdara galaktikoje M82 išpūtė neaprėpiamus dulkių ir PAH debesis, nusidriekusius beveik per 20 tūkstančių šviesmečių į viršų ir į apačią nuo galaktikos plokštumos. M82 yra maždaug už 12 milijonų šviesmečių Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Paskelbta

Galaktika Kentauro A viduje

2004 m. vasarį giliai skverbdamosios į Kentauro A – aktyvią, artimiausią Žemei galaktiką – Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonųjų spindulių kameros įrašė šį kvapą gniaužiantį vaizdą. Maždaug 1000 šviesmečių skersmens susisukęs kosminių dulkių debesis, panašus į lygiagretainį, manoma, susidarė mažai spiralinei galaktikai paskendus milžinėje Kentauro A. Lygiagretainis išsitiesęs išilgai aktyviosios galaktikos centrinės dulkių ir žvaigždžių juostos, gerai matomos labiau įprastose, regimosios šviesos nuotraukose. Astronomai mano, kad įspūdinga geometrinė figūra atitinka beveik briauna į mus atsisukusią, skęstančią spiralinę galaktiką, kurią kraipo ir ardo tarpusavio sąveika. Galų gale pasmerktosios spiralinės galaktikos nuolaužos taps kuru neaprėpiamo masyvumo juodajai bedugnei, tykančiai Kentauro A centre.

Paskelbta

Mesje 101

Didžiulė, nuostabi spiralinė galaktika M101 yra vienas iš paskutinių įrašų – bet tai nereiškia, kad vienas iš prasčiausių – žymiajame Šarlio Mesje (Charles Messier) kataloge. Milžiniška, maždaug 170 tūkstančių šviesmečių skersmens galaktika yra beveik du kartus didesnė už mūsų Paukščių Tako Galaktiką. M101 buvo viena iš pirmųjų spiralinių ūkų, kuriuos Lordas Rosas (Lord Rosse) stebėjo didžiausiu 19 amžiaus teleskopu – Parsonstauno leviatanu. Šis vaizdas, surinktas iš 20 ir 21 amžiuje Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu gautų 51 kadro ir papildomų nuotraukų iš žemėje stovinčių teleskopų – ši M101 mozaika giriama kaip didžiausia ir detaliausia spiralinės galaktikos nuotrauka iš visų kada nors gautų Hablo kosminiu teleskopu. Matyti įspūdingo, veidu į mus atsisukusio žvaigždžių ir dulkių disko detalės, tolumoje – kitos galaktikos, kai kurios šviečiančios net kiaurai per M101. Dar vadinama Vėjo Malūnėlio galaktika, M101 plyti Didžiojo Grįžulo ratų žvaigždyne, maždaug už 25 milijonų šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

M51: Verpeto galaktikos dulkės ir žvaigždės

Verpeto galaktika yra pavyzdinė spiralinė galaktika. Būdama vos už 30 milijonų šviesmečių ir 60 tūkstančių šviesmečių skersmens, žymima M51 arba NGC 5194, ji yra viena šviesiausių ir įspūdingiausių galaktikų mūsų danguje. Čia matote skaitmeniniu būdu sudėtas ir paryškintas blausias nuotraukas, gautas iš Žemėje, Kit Pyko (Kitt Peak) nacionalinėje observatorijoje, esančio 90 cm teleskopo ir iš kosmose skriejančio Hablo (Hubble) kosminio teleskopo. Pro gerus žiūronus galima įžiūrėti Verpetą Skalikų žvaigždyne. M51 yra Sc potipio spiralinė galaktika, vyraujanti visoje galaktikų grupėje. Astronomai spėja, kad Verpeto spiralės taip susisuko dėl gravitacinės sąveikos su mažesne galaktika, likusia šio skaitmeniniu būdu paaštrinto vaizdo viršuje.

Paskelbta

NGC 1309 ir draugai

Puošni spiralinė galaktika NGC 1309 už maždaug 100 milijonų šviesmečių skrieja Eridano žvaigždyno pakraščiuose. NGC 1309 tęsiasi apie 30 tūkstančių šviesmečių – tai tik trečdalis mūsų Paukščių Tako Galaktikos. Žydri jaunų žvaigždžių spiečiai ir dulkių gijos žymi NGC 1309 spiralines vijas, apjuosusias galaktikos branduolį iš senesnių gelsvų žvaigždžių. NGC 1309 – tai ne tik dar viena gražuolė spiralinė galaktika, veidu atsisukusi į mus. Neseniai joje sužibusios supernovos ir cefeidžių stebėjimai leidžia patikslinti Visatos plėtimosi mastą. Visgi, kai pasigrožėsite nepaprastais spiralinės galaktikos raštais, žvilgtelėkite ir aplinkui – į daugybę tolumoje spingsinčių galaktikų šioje skvarbioje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje.

Paskelbta

Švytinčios dujos Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje

Kas vyksta galaktikos viduje? Norėdami tai sužinoti astronomai iš Magelano Debesų spinduliavimo linijų tyrimo komandos ypač detaliai fotografavo mūsų kaimynę, Didžiojo Magelano Debesies (DMD) galaktiką, pažymėdami atskiras švytinčių dujų skleidžiamos šviesos spalvas. Ši nuotrauka – mozaika, sudėta iš daugiau nei 1500 nuotraukų (paspaudę ant nuotraukos pamatysite daug didesnės skyros vaizdą). Spalvos šioje nuotraukoje rodo vandenilio (raudona), deguonies (žalia) ir sieros (geltona) švytėjimą, o pavienių žvaigždžių šviesą išimta. Mozaikoje matyti kokios smarkios jėgos iš tikrųjų veikia DMD viduje: gausybė mažų planetiškųjų ūkų, išstumtų nedidelės masės žvaigždžių, didžiulis emisinis tarpžvaigždinių dujų ūkas, įkaitintas ir švytintis nuo masyviųjų žvaigždžių, ir milžiniškos dujinės supernovų liekanos, likusios po masyvių žvaigždžių sprogimų. Susijungiantys pluoštai daugiausia yra sąveikaujančios supernovų liekanos. Pietiniame pusrutulyje Didysis Magelano Debesis yra įprastas reginys, matomas plika akimi. Jis tęsiasi apie 15 tūkstančių šviesmečių ir yra už maždaug 180 tūkstančių šviesmečių nuo mūsų.