Žyma: Galaktika

Paskelbta

Vienos vijos spiralinė galaktika NGC 4725

Nors daugelis spiralinių galaktikų, tarp jų ir mūsiškė, turi dvi ar daugiau spiralinių vijų, pekuliarinė galaktika NGC 4725 – tik vieną. Šioje dirbtinių spalvų Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonojoje nuotraukoje matyti galaktikos vienišoji vija, švytinti raudonai dėl dulkių debesis įkaitinančių naujagimių žvaigždžių. Žydra šviesa sklinda iš senųjų NGC 4725 žvaigždžių. Ši galaktika, kurioje aiškiai įžiūrimas žiedas ir viduryje esanti skersė, driekiasi virš 100 tūkstančių šviesmečių. Ji yra už 41 milijono šviesmečių Berenikės Garbanų žvaigždyne. Kompiuteriu atkuriant vienos vijos galaktikų susidarymą manoma, kad vienišoji vija gali ir suktis į priekį, ir sekti iš paskos visos galaktikos sukimosi atžvilgiu.

Paskelbta

Skersė spiralinėje Paukščių Tako Galaktikoje

Nauji žvaigždžių tyrimai, vykdyti Spitzerio (Spitzer) kosminiu teleskopu, įtikinamai rodo astronomams, kad gimtoji Paukščių Tako Galaktika nėra vien tik paprasta spiralinė galaktika. Esant Galaktikos disko plokštumoje, sunku įžiūrėti jos struktūrą. Tačiau surašius apie 30 milijonų žvaigždžių infraraudonųjų spindulių duomenis matyti, kad Galaktikos viduryje pūpso milžiniška skersė, apie 27 tūkstančių šviesmečių ilgio. Tiesą sakant, jei būtų astronomų tolimose galaktikose, iš kurių mūsų Galaktika regima atsisukusi plokštuma, jie puikiai matytų storą skersę, kertančią spiralinę galaktiką taip, kaip pavaizduota šiame dailininko piešinyje. Nors ankstesni tyrimai leido spėti apie nedidelę skersę, naujausi duomenys teigia, kad Galaktikos viduryje esanti skersė yra milžiniška. Ji sudaro apie 45 laipsnių kampą su linija, jungiančia Saulę ir Galaktikos centrą. Tik neišsigąskite… Astronomai vis dar tiki, kad Saulė yra už centrinės skersės ribų. Mūsų žvaigždė nuo Galaktikos krašto nutolusi maždaug trečdalį viso Galaktikos spindulio.

Paskelbta

Žvaigždės NGC 300 galaktikoje

Tarsi smėlio kruopelės kosminiame pajūryje, spingsi didžiulės spiralinės galaktikos NGC 300 žvaigždės šioje nepaprastai skvarbioje nuotraukoje iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulintos tyrimų kameros (Advanced Camera for Surveys). Matyti galaktikos centrinė sritis, nusidriekusi per daugmaž 7500 šviesmečius. Pačiame viduryje – šviesi, tanki galaktikos šerdis, apsupta reto sluoksnio iš tamsių dulkių pluoštų, įsimaišiusių tarp žvaigždžių, galaktikos plokštumoje. NGC 300 nutolusi 6,5 milijonus šviesmečių. Ji priklauso Skulptoriaus galaktikų grupei, gavusiai savo pavadinimą iš to paties žvaigždyno, kuriame matoma, pietų pusrutulyje. Hablo išskirtinis gebėjimas įmatyti tiek daug atskirų žvaigždžių NGC 300 galaktikoje praverčia tobulinant viršgalaktinių atstumų matavimo būdus.

Paskelbta

M106 Skalikų žvaigždyne

Prie pat Didžiųjų Grįžulo ratų, apsuptą Skalikų žvaigždžių, šį ūką primenantį plėmą 1781 m.atrado prancūzų astronomas-stebėtojas Pjeras Mešenas (Pierre Mechain). Vėliau tarsi ūką įtraukė į draugo ir kolegos Šarlio Mesje (Charles Messier) katalogą numeriu M106. Šiuolaikiniais skvarbiais teleskopais gauti vaizdai rodo, kad tai – atskira spiralinė galaktika, apie 30 tūkstančių šviesmečių skersmens, nutolusi apytikriai vos 21 milijoną šviesmečių nuo mūsiškės Galaktikos žvaigždžių. Jaunieji žydrų žvaigždžių spiečiai ir rausvi žvaigždėdaros skiautai susibūrę išilgai M106 spiralinių vijų. Aiškiai matomas šioje puošnioje nuotraukoje galaktikos branduolys, smarkiai spinduliuoja visose – nuo radijo iki rentgeno – bangose. Todėl M106 laikoma viena iš aktyviųjų Seiferto tipo galaktikų, esančių netoliese. Manoma, kad šviesus Seiferto galaktikos branduolys įgauna energijos iš medžiagos, krentančios į masyvią centrinę juodąją bedugnę.

Paskelbta

NGC 4565 galaktika iš briaunos

Milžiniška spiralinė galaktika NGC 4565 nuo Žemės planetos regima iš briaunos. Dėl to, kad atrodo labai siaura, ji praminta Adatos galaktika. Ryški NGC 4565 dažnai pakliūvą į teleskopų akiratį, kadangi ji spindi blausiame, bet gerai išpuoselėtame Berenikės Garbanų žvaigždyne, šiauriniame danguje. Šioje aiškioje, spalvotoje nuotraukoje gerai matomas pūpsantis galaktikos branduolys, kuriame ryškiausiai šviečia senos, geltonos žvaigždės. Branduolį kerta tamsios dulkių juostos, išdrikusios plonoje galaktikos plokštumoje. Didžiulė, vieniša Adatos galaktika, primenanti mūsiškę Galaktiką, nutolusi apie 30 milijonų šviesmečių nuo mūsų ir yra daugiau nei 100 tūkstančių šviesmečių skersmens. Beje, kad ir kokia puošni esti, NGC 4565 neįtraukta į garsųjį Mesje (Messier) katalogą.

Paskelbta

Kamuolinis spiečius M22 per Kanados-Prancūzijos-Havajų teleskopą

Šioje nuotraukoje nufotografuotame kamuoliniame spiečiuje M22 – daugiau nei 100 tūkstančių žvaigždžių. Šios žvaigždės susidarė kartu, ir jas sieja gravitacija. Žvaigždės skrieja aplink spiečiaus centrą, o spiečius – aplink mūsų Galaktikos centrą. Ligi šiol žinomi 140 kamuolinių spiečių, susibūrę į apytikriai sferinį ratilą aplink Galaktikos centrą. Jie neatrodo lygiai pasiskirstę, kai žiūrime iš Žemės, ir tai buvo svarbiausias įrodymas, kad mūsų Saulė nėra Galaktikos centre. Kamuoliniai spiečiai yra labai seni. Paprastu būdu nustačius spiečių amžių paaiškėjo, kad jis siekia beveik patį Visatos amžių, 13,7 milijardų metų.

Paskelbta

Galaktikų galerija

Čia matote viliojantį galaktikų meniu. Nuo viršaus, kairėje iki apačios, dešinėje patiektos mielos, bet tokios tolimos galaktikos: M61, NGC 4449, NGC 4725, NGC 5068, NGC 5247 ir NGC 5775/5774. Dauguma jų yra spiralinės, daugiau ar mažiau panašios į mūsų pačių Galaktiką. Spalvotoje nuotraukoje įžiūrimi rausvi lopai žymi švytinčius vandenilio dujų debesis žvaigždėdaros regionuose, išilgai didingų spiralinių vijų. Mergelės galaktikų spiečiaus narė M61 yra aiškiausių spiralių. O galaktikų pora NGC 5775/5774 įdomi tuo, kad viena jų puikiai regima iš spiralinių vijų plokštumos pusės, kita – iš briaunos. Vienintelė išsiskirianti šiame gražuolių galaktikų parade yra maža ir palyginti netolima netaisyklingoji galaktika NGC 4449 (viršuje, viduryje). Panaši į Didįjį Magelano Debesį, mūsų Galaktikos palydovė NGC 4449 taip pat išmarginta jaunų žydrų žvaigždžių spiečių ir rausvų žvaigždėdaros regionų. Visas šias galaktikas nufotografavo lankytojai nedideliu (16 colių skersmens) atspindžio teleskopu ir skaitmeniniu fotoaparatu, dalyvavę Kit Pyko (Kitt Peak) nacionalinės observatorijos (JAV) lankytojų centre surengtoje pažangių tyrimų programoje.

Paskelbta

Žvelgiant į galaktikas

Šis galaktikų vaizdas gautas sėkmingai nutaikius teleskopą į mums pažįstamą Grįžulo Ratų žvaigždyną. Ypač įspūdinga spiralinių galaktikų pora – NGC 3718 (viršuje) ir NGC 3729 (apačioje) – esanti vos už 52 milijonų šviesmečių. NGC 3718 šviesų branduolį kerta milžiniškos dulkių juostos, nuo jo driekiasi plačios, tačiau blankios spiralinės vijos. Galaktikos viena nuo kitos nutolusios 150 tūkstančių šviesmečių. Manoma, kad jos sąveikauja gravitacija, todėl NGC 3718 turi tokią neįprastą ir netaisyklingą formą. Atidžiai ištyrę nuotrauką mokslininkai rado dar daug blankių ir galaktikų tolumoje. Dar viena pastebima galaktikų grupė – Hiksono (Hickson) grupė 56 – matoma NGC 3718 dešinėje. Hiksono grupę 56 sudaro penkios sąveikaujančios galaktikos už daugiau nei 400 milijonų šviesmečių nuo mūsų.

Paskelbta

NGC 3314: kada galaktikos užeina viena ant kitos

NGC 3314 sudaro dvi didelės spiralinės galaktikos, žiūrint iš Žemės matomos beveik lygiai užslinkusios viena ant kitos. Artimesnė galaktika atsisukusi į mus kone spiraline plokštuma. Matomi šviesūs žvaigždžių spiečiai, susisukę tarsi vėjo malūnėlio sparnai. Tolimesnės galaktikos šviesoje išryškėja ir sūkurį atkartojančios tamsių tarpžvaigždinių dulkių vijos, išplitusios nepaprastai dideliame plote. Tokia įspūdinga, užėjusių viena ant kitos galaktikų, pora yra nedažnai pasitaikantis atvejis. Joje matomosios šviesos sugėrimas padeda tirti dulkių išsidėstymą atokiose galaktikos vijose. NGC 3314 nutolusi apie 140 milijonų šviesmečių daugiagalvės Hidros žvaigždyne. Ši spalvota sudėtinė nuotrauka gauta iš Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu darytų fotografijų 1999 ir 2000 m..

Paskelbta

M51: kosminis verpetas

Akimis pasekę iki Didžiųjų Grįžulo Ratų „ienų“ paskutinės žvaigždės ir nukreipę teleskopą dar truputį į pietvakarius, atrastumėte šią įspūdingą sąveikaujančių galaktikų porą, pažymėtą M51 žymiąjame Šarlio Mesje (Charles Messier) kataloge. Turbūt tai pats pirmasis rastas spiralinis darinys – didžiulė, aiškiai matomų spiralių galaktika – Verpetas, kataloge žymimas ir NGC 5194. Spiralines vijas ir dulkių juostas traukia kaimyninės galaktikos dešinėje, NGC 5195, gravitacija. Galaktikų pora yra maždaug už 31 milijonų šviesmečių ir priklauso nedideliam Skalikų žvaigždynui. Nors M51 atrodo blanki ir miglota nuo Žemės paviršiaus, ši pati ryškiausia iš kada nors fotografuotų M51 nuotraukų gauta 2005 m. sausį su pažangia tyrimų kamera (Advanced Camera for Surveys), esančia Hablo kosminiame teleskope (Hubble Space Telescope).