Paskelbta

Aurigidai iš 14 kilometrų aukščio

Rugsėjo 1 d. danguje ėmė lyti aurigidais, patvirtinusiais astronomų pranašystę apie šio retai stebimo meteorų lietaus protrūkį. Jį išpranašavo Piteris Dženiskensas (Peter Jenniskens) iš SETI instituto Kalifornijoje (JAV), Eskas Lytinenas (Esko Lyytinen) (Suomija) ir Džeremis Vobiljonas (Jeremie Vaubaillon) iš Kalifornijos technologijos instituto (JAV). Astronomai pakilę į 14,3 km aukštį (47 tūkst. pėdų) specialiai aurigidų lietui stebėti paruoštuose lėktuvuose rinko vaizdus šiai sudėtinei šviesių ir įvairiaspalvių meteorų tvyksnių nuotraukai. Manoma, kad aurigidų meteorai kilę iš Kyso (Kiess) kometos, kuri paskutinį kartą praskriejo tarp Saulės ir Žemės maždaug prieš 2000 metų ir vėliau po to – 1911 m. Saulės radiacijos tolyn nuo kometos uodegos nupūstos dulkės išsibarstė Žemės kelyje ir kai susitinka planetą, krenta žemyn puošdamos dangų meteorų liūtimi kaip 2007 m., taip ir 1935, 1986, 1994 m. Aurigidais meteorų lietus pramintas todėl, kad jo išeities taškas (radiantas) yra Vežėjo žvaigždyne, senovės astronomų kalba – lotynų – vadintame Auriga.

Paskelbta

Takas Viktorijos kraterio vidun

Kas yra Viktorijos kraterio viduje? Dabar, kai nusėdo dulkės – kurias sukėlė smėlio audros, sustabdžiusios marsaeigius – užduotis tapo aiški. Dar praeitą mėnesį marsaeigis „Galimybė“ (Opportunity) buvo atriedėjęs prie Viktorijos kraterio pakraščių ir pasiruošęs leistis žemyn, kai netikėtai užklupo smėlio audros. Ši nuotrauka fotografuota praeitą savaitę, „Galimybei“ užsiropštus ant, tikėtina, įveikiamo šlaito, vedančio į 750 metrų skersmens smūginės daubos vidų. Viktorijos krateris yra didžiausias iš visų, kuriuos marsaeigiai yra aplankę savo kelionėse. Daubos šlaituose gali būti užuominų apie Marso paviršių iki didžiojo smūgio, išduobusio Viktorijos kraterį.

Paskelbta

Spalvotieji Gyvatnešio ϱ debesys

Daug įspūdingų Gyvatnešio ϱ (ro) debesų spalvų rodo jame vykstančius procesus. Žydros sritys atsiranda daugiausia dėl šviesos atspindėjimo, kadangi žydrieji Gyvatnešio ϱ žvaigždės ir kaimyninių žvaigždžių spinduliai šioje ūko dalyje vaiskiau atsispindi, negu raudonieji. Dangus Žemėje dienos metu irgi žydras dėl tos pačios priežasties. Raudonos ir geltonos debesies sritys šviečia visų pirma dėl atominių ir molekulinių dujų emisijos. Kaimyninių žvaigždžių šviesa, iš kurių šviesiausia – Antaris, išmuša elektronus iš dujų, kurios ima šviesti, kai elektronai vėl prisijungia. O tamsios sritys atsiranda dėl šviesą sugeriančių dulkių, kurios atsiranda jaunųjų žvaigždžių atmosferose. Gyvatnešio ϱ žvaigždę supantys tarpžvaigždinės medžiagos tumulai, prasiveržę į priekį už kamuolinio spiečiaus M4, matomo kairėje, apačioje, dar labiau spalvoti, nei gali pamatyti žmogaus akis – debesis išskiria šviesą visų ilgių bangose, nuo radijo iki gama spindulių.

Paskelbta

Lunacija

Kiekvieną naktį Mėnulis mainosi. Šioje kadrų sekoje matyti, kaip jis keičiasi per visą lunaciją – laiką tarp dviejų Mėnulio jaunačių. Kai mūsų planetos palydovas skrieja aplink Žemę, mums matosi iš pradžių vis daugiau, o po to vis mažiau Saulės apšviesto Mėnulio pusrutulio. Mėnulis į mūsų planeta visada yra atsukęs tą pačią pusę. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad regimasis Žemės palydovo dydis visgi nežymiai kinta. Skriedamas elipsine orbita Mėnulis dar ir šiek tiek svyruoja į šalis – tai vadinama libracija . Visos lunacijos metu Saulės spinduliai skirtingu kampu atsispindi nuo paviršiaus, todėl Mėnulio jūras ir kalnus apšviečia kasnakt vis kitaip. Visa lunacija trunka apie 29,5 dienas – beveik mėnesį. Paspaudę ant nuotraukos išvysite lunacijos vaizdų seką (gif failą).

Paskelbta

Mėnulio užtemimas virš Kalamalkos ežero

Ši Mėnulio vaizdų seka buvo fotografuota rugpjūčio 28 d. virš Kalamalkos (Kalamalka) ežero šalia šviesų padabinto Koldstrymo (Coldstream) miestelio Britų Kolumbijoje, vakarinėje Kanadoje. Mėnulį fotografavo kas 4 minutes, kol jis pasislėpė už miestelio kalvos pašlaitėje. Pagal šiuos kadrus galima išmatuoti tikslią visiškojo užtemimo trukmę. Maždaug 270 m. pr. Kr. graikų astronomas Aristarchas Samietis taip pat matavo Mėnulio užtemimus, nors neturėjo nei skaitmeninio laikrodžio, nei fotoaparato. Pasitelkęs geometriją jis atrado paprastą, tačiau neįtikėtinai tikslų būdą, kaip žinant užtemimo trukmę išmatuoti atstumo iki Mėnulio ir Žemės skersmens santykį (šis santykis yra apie 60). Tiesa, Aristarchas jau tada žinojo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai.

Paskelbta

Tarantulo ūkas

Didžiausia ir audringiausia visoje Vietinėje galaktikų grupėje iki šiol rasta žvaigždėdaros sritis plyti kaimyninėje Didžiojo Magelano Debesies galaktikoje . Jeigu ji – Tarantulo ūkas, dar žymimas Auksinės Žuvies 30 – būtų nuo mūsų nutolusi tik tiek, kiek mūsų galaktikos žvaigždėdaros žaizdras Oriono ūkas – užimtų pusę dangaus. Raudonos ir rožinės dujos rodo ten esant masyviam emisiniam ūkui, nors yra ir supernovų liekanų ir tamsių molekulinių debesų . Šviesus žvaigždžių mazgas viduryje žymimas R136 – jame gausybė masyviausių, karščiausių ir šviesiausių žvaigždžių iš visų astronomams žinomų. Ši nuotrauka, fotografuota su plačiakampe kamera (Wide Field Imager) Europos pietinėje observatorijoje, yra vienas smulkiausių šio milžiniško žvaigždėdaros ploto vaizdų. Observatorijos darbuotojai pasistengė, kad galėtumėte nukeliauti ir į nuotraukos vidų – spauskite nuorodą.

Paskelbta

Raudonas kupolas po Grįžulo Ratais

Kodėl observatorijos teleskopo kupolas atrodo peršviečiamas ir raudonas? Kol astronomai ruošėsi tyrinėti mažus naktinio dangaus lopinėlius su vienu iš Etskorno (Etscorn) observatorijos teleskopų Naujosios Meksikos technikos universitete (New Mexico Tech), linksmai nusiteikę mokslininkai nutarė nufotografuoti šį pasakišką vaizdą. Norėdami gauti šią atrodytų neįtikėtiną nuotrauką, jie šiek tiek atvėrė observatorijos kupolą, vidų apšvietė raudona šviesa, ir fotografavo ilgu išlaikymu, po truputį kupolą sukdami. Todėl pavyko nufotografuoti ir prasivėrusio kupolo vidų, ir teleskopą. O atsitiktinė properša tarp debesų leido pagauti Grįžulo Rato žvaigždes.

Paskelbta

Spiečių susidūrimas galėtų įminti nematomosios medžiagos mįslę

Milžiniški galaktikų spiečiai susidūrę stumdosi Abelyje 520 (Abell 520), tačiau astrofizikai iki šiol nežino, kodėl ten nematomoji medžiaga atsiskyrė nuo paprastosios medžiagos. Nematomoji medžiaga šioje sudėtinėje nuotraukoje nuspalvota sutartine melsva spalva. Ji pažymėta atidžiai ištyrus, kaip susidūrę galaktikų spiečiai iškreipia už jų esančių tolimesnių galaktikų šviesą. Viena iš paprastosios medžiagos pavidalų – labai karštos dujos, atrastos pagal rentgeno spindulius, fotografuotus iš aplink Žemę skriejančios Čandros (Chandra) rentgeno spindulių observatorijos – pažymėtos sutartine rausva spalva. Atskiros galaktikos, kuriose daugiausia paprastosios medžiagos, matomos gelsvos ar balsvos. Įprasta manyti, kad nematomąją ir paprastąją medžiagas gravitacija veikia taip pat, tad jos turėtų vienodai pasiskirstyti Abelyje 520. Tačiau šis vaizdas rodo, kad didžioji dauguma matomų galaktikų būriuojasi ne ten, kur pasklidusi nematomoji medžiaga. Vieni astronomai spėja, kad šis neatitikimas atsiranda dėl didžiųjų galaktikų keliamos gravitacinės įtampos. Kitų daug ginčijama nuomone, nematomoji medžiaga kumščiuojasi pati su savimi kažkokiu negravitaciniu, astronomams anksčiau nematytu būdu. Tolesni Abelio 520 susidūrusių spiečių vystymosi atkūrimai ir tyrimai galėtų padėti įminti šią astronominę mįslę.

Paskelbta

Šaulio trijulė

Šiuos tris šviesius ūkus ir tankiai susispietusias žvaigždes Paukščių Tako centre dangaus stebėtojai dažnai aplanko teleskopu naršydami po Šaulio žvaigždyną. 18 a. kosmoso tyrinėtojas Čarlzas Mesje (Charles Messier) į savo žymųjį katalogą įtraukė du iš jų: M8 (matomą nuotraukos apačioje) ir spalvotąjį M20 (viršuje, dešinėje). Trečiasis, NGC 6559, yra M8 kairėje – jį nuo didžiojo kaimyno skiria tamsi dulkių juosta. Visuose trijuose gimsta žvaigždės. Ūkai nuo mūsų nutolę apie 5 tūkstančius šviesmečių. Per daugiau negu 100 šviesmečių erdvę išsikerojęs M8 dar yra vadinamas Lagūnos ūku , o M20 pramintas Trilypiu ūku . Šis įspūdingas skaitmeninis vaizdas gautas sudėjus nuotraukas, darytas su dviem kameromis pro du teleskopus, nutolusius vienas nuo kito per daugiau negu 3 tūkstančius kilometrų. Skvarbus plačiakampis vaizdas buvo nufotografuotas tamsiame Arizonos valstijos (JAV) danguje, o smulkesni, didesnės skiriamosios gebos M8 ir M20 vaizdai gauti iš observatorijos Pensilvanijos valstijoje. Emisinius ūkus vyraujančiu rausvu atspalviu nuspalvina švytinčios vandenilio dujos, o ypač krintanti į akis Trilypio ūko žydra spalva – tai nuo dulkių atsispindėjusi žvaigždžių šviesa.

Paskelbta

Sraigės ūkas NGC 7293

Vos už septynių šimtų šviesmečių nuo Žemės, Vandenio žvaigždyne, miršta sauliška žvaigždė. Per paskutinius gyvavimo tūkstantmečius ji išpūtė Sraigės ūką (NGC 7293) – gerai ištirtą ir palyginti netoli esantį planetiškojo ūko pavyzdį, būdingą galutiniam tokių žvaigždžių vystymosi tarpsniui. Šiai neįtikėtinai skvarbiai ūko nuotraukai gauti prireikė beveik 11 valandų išlaikymo. Matyti šviesus, maždaug 3 šviesmečių skersmens, Sraigės ūko vidus ir blausesnė, per daugiau negu 6 šviesmečius išsiskleidusi, išorinė skraistė. Baltas taškelis Sraigės ūko viduryje yra karšta planetiškojo ūko centrinė žvaigždė. Dabar jau astronomai žino, kad iš pirmo žvilgsnio paprastutis ūkas iš tiesų yra įspūdingai sudėtingos sandaros .