Paskelbta

Svetimšaliai Marse

Ši vaizdas, fotografuotas iš atšiaurioje planetoje žiemojančio Marso tyrimų visureigio „Dvasia“ (Spirit), nusidriekia per akmenimis nubarstytą Gusevo kraterį. Tamsūs rieduliai ir kalvos tolumoje – įprasti vietovės reginiai, tačiau šviesūs akmenys nuotraukos priešakyje, manoma, – kaip ir pats marsaeigis – tėra svetimšaliai raudonojoje planetoje. Tikėtina, kad tai – geležies meteoritai. Mokslininkai neoficialiai juos pakrikštijo Antarktidos žemių vardais: Žong Šanas (Zhong Shan) ir Alano kalvos (Allan Hills). Žong Šane, Antarktidoje, įkurta Kinijos stotis. Alano kalvos – ledyno užklota vietovė, kur buvo rasta daugybė meteoritų iš Marso, tarp jų ir prieštaringai vertinamas ALH84001, kuris, tikėtina, slepia suakmenėjusius mikrobus – buvusios gyvybės Marse įrodymus.

Paskelbta

Žvaigždynai

Šioje vakaro žaros nuotraukoje, fotografuotoje praeitų metų balandį, prie pat horizonto galite įžiūrėti plaukiančią Mėnulio jaunatį – ten, kur ką tik nusileido Saulė. Tamsėjančiame danguje spindi žvaigždės, daugelis kurių taip pat neilgai trukus nuners žemyn ir pasislėps vakaruose. Šie žvaigždynai gerai pažįstami šiaurinio planetos pusrutulio gyventojams, įprasti žiemą. Vasarai keičiant šaltuosius mėnesius, pamažu dangų užkariauja vasaros žvaigždynai. Paslinkę pelę virš nuotraukos, išvysite žmonių prieš kelis tūkstančius metų pažymėtus žvaigždynus: Šienpjovius (Orion), Dvynius (Gemini), Vežėją (Auriga), Persėją (Perseus), taip pat ir Hiadų (Hyades), ir Sietyno (Pleiades) žvaigždžių spiečius.

Paskelbta

Atspindžiai

Mūsų atspindys parduotuvės vitrinoje ar išgaubtame veidrodyje kartais pralinksmina ar net įkvepia nelauktų minčių. Pažvelkite ir į šią nuotrauką, darytą 300 km virš Žemės planetos liepos 8 d. Gerai įsižiūrėję pamatysite, kad čia save patį nufotografavo astronautas Maiklas Fosamas (Michael Fossum), būdamas atvirame kosmose, kosminei šaudyklei „Diskaveris“ jau prisišvartavus prie Tarptautinės kosminės stoties. Pasukęs fotoaparatą į savo šalmo antveidį jis nufotografavo ir bendražygio Pirso Selerso (Piers Sellers) atvaizdą, atsispindintį dešinėje, ir vieną iš stoties auksinių sparnų – saulės baterijų grandinių, išlinkusių viršuje. Ir, žinoma, kažkur tolumoje – gimtosios Žemės planetos vandenynai.

Paskelbta

Naktį švytintys debesys virš Švedijos

Kartais nakčiai užklojus žemę, diena sugrįžta į dangų. Kai Žemė, sukdamasi aplink savo ašį, nusuka vieną savo skruostą nuo Saulės, ten atslenka naktis, tačiau kitoje planetos pusėje pasislėpusi mūsų gimtoji žvaigždė apšviečia debesis aukštai danguje. Kartais, neįprastomis naktimis, neįprasti naktį švytintys debesys pakimba aukštai tamsoje. Šioje nuotraukoje nufotografuoti sidabriniai debesys, tarsi pamėklės užtvindę naktinį dangų netoli Valentunos (Vallentuna) miestelio, Švedijoje. Nors manoma, kad tokius debesis sudaro mažytės ledo smiltelės, juos gaubia dar daug neįmintų paslapčių. Neseniai nustatyta, kad bent jau kai kurie iš naktį švytinčių debesų atsiranda iš sušalusio vandens, likusio sudegus reaktyviniam kurui iš skriejančių kosminių šaudyklių (šatlų).

Paskelbta

„Veneros ekspresas“ avyko į Venerą

Žmonės dabar jau turi erdvėlaivį, skriejantį ir aplink Venerą. Automatinį erdvėlaivį „Veneros ekspresas“ Europos kosmoso agentūra (ESA) paleido 2005 m. lapkritį, o jau 2006 m. balandį jis atvyko prie Veneros. Šiuo metu „Veneros ekspresas“ skrieja aplink Žemės seserį ir siunčia įspūdingų nuotraukų. Šioje dirbtinių spalvų nuotraukų sekoje matyti šiaurinis Veneros pusrutulis ultravioletinėje šviesoje, gegužės pabaigoje nufotografuotas iš pro šalį praskriejusio „Veneros ekspreso“. Numatyta, kad erdvėlaivis dar trejus metus skries aplink ūkanotąją planetą ir rinks duomenis, kurie galėtų padėti įminti bent kelias Veneros mįsles: kodėl planetoje nuolat siautėja stiprios vėtros, kodėl praeityje Venera buvo nepaprastai karšta, ar yra planetoje pabudusių ugnikalnių. Mokslininkai tikisi, kad geriau pažinę priešiškos, karštos, žmonių niekada neįžengtos planetos atmosferą, galės geriau suprasti ir mūsų gimtosios Žemės klimatą.

Paskelbta

Galaktikos centras infraraudoname

Mūsų Galaktikos centre – spūstis. Didžiąją dalį Galaktikos centro regimosios šviesos sugeria nepermatomos dulkės. Tačiau infraraudonojoje šviesoje dulkės gausiau švyti negu sugeria, todėl šioje nuotraukoje matyti beveik milijonas žvaigždžių. Galaktikos centras yra šio vaizdo dešinėje, už maždaug 30 tūkstančių šviesmečių Šaulio žvaigždyne. Galaktikos plokštuma, kurioje sukasi Saulė, paprastai vadinama Paukščių Taku, matyti kaip tamsi dulkių juosta. Šviesą sugeriančios dulkių granulės atsiranda šaltų raudonų milžinių žvaigždžių atmosferose ir susitelkia į molekulinius debesis. Pati Galaktikos centro sritis skleidžia stiprius radijo ir didelių energijų spindulius. Manoma, ten slepiasi milžiniška juodoji bedugnė.

Paskelbta

Atsispindinti Meropė

Daugelis naktinio dangaus žiūrovų pažįsta Sietyno (Plejadžių) žvaigždžių spiečių. Vienos iš spiečiaus žvaigždžių, Meropės – kuri liko už šios nuotraukos, gautos iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo, kairiojo krašto – šviesa po truputį ardo šalia klajojantį dujų ir dulkių debesį. Per paskutinius 100 tūkstančių metų dalis pasmerktojo debesies atsitiktinai prislinko prie pat žvaigždės – vos 3500 kartų toliau, negu Žemė nutolusi nuo Saulės. Atsidūrus taip arti, ta pati šviesa ima draskyti debesį. Žvaigždės šviesa stumia atspindžio ūko dulkių daleles, mažesnes lengviau pajudindama ir nusviesdama toliau negu didžiąsias. Arčiausiai žvaigždės lieka masyviausios dalelės. Taip Meropė debesį sijoja ir šluoja tolyn nuo savęs. Galų gale griaunanti žvaigždės šviesa visiškai sudraskys debesį ir dulkių daleles.

Paskelbta

Gyvatnešio Ro spalvotieji debesys

Šioje įspūdingoje nuotraukų mozaikoje matyti nepaprastos dangaus spalvos apie šviesųjį Antarį – Skorpiono Alfa (Skorpiono α) – ir Gyvatnešio Ro (Gyvatnešio ρ). Pačiame viršuje Gyvatnešio ρ ir kaimyninės žvaigždės pasinėrusios žydrame atspindžio ūke – dulkių debesyse, kurie daugiausia šviečia atspindėdami aplinkinių žvaigždžių šviesą. Apačioje, kairėje, šaltasis milžinas Antaris pusto šalin savo medžiagą, kuri ir atspindi mirštančios žvaigždės skleidžiamą gelsvą atspalvį. Žvaigždėdarą didingoje nuotraukų mozaikoje išduoda rausvas vandenilio dujų švytėjimas, kai kur išraižytas tamsių, šviesą sugeriančių dulkių debesų, besipuikuojančių priekyje tolimesnių žvaigždžių ir šviesiųjų ūkų. Gyvatnešio ρ debesys nutolę nuo mūsų apie 500 šviesmečių, kybo priešais artimą kamuolinį žvaigždžių spiečių M44, kuris matyti nuotraukos apačioje. Šis vaizdas apima maždaug 6 laipsnius dangaus.

Paskelbta

Kosminė šaudyklė čiūžteli į orbitą

Jūs keliaujate į kosmosą. Naujos nedidelės kameros, įtaisytos kosminės šaudyklės (šatlo) išorėje, interneto naršytojams leidžia pasijusti tarsi keliautų kartu su erdvėlaiviu orbita aplink Žemę. Mažosios kameros, pritvirtintos ant aukštų, laibų nešančiųjų raketų, praeitą savaitę nufilmavo kvapą gniaužiantį „Diskaverio“ šuolį iš neįprasto taško. Šis trumpas filmukas prasideda akimirką prieš erdvėlaiviui atsiskiriant nuo plonųjų nešančiųjų raketų. Gerai matyti plytelės ant šaudyklės dugno. Po to kamerų akys nulydi žvynuotą „Diskaverį“ ir jo tamsų išorinį degalų baką tolstančius nuo nešančiųjų raketų tolyn ir aukštyn. Naujosios kameros skirtos ne tik įspūdingiems filmukams kurti, bet ir talkina NASA atidžiai stebint daugkartinio naudojimo erdvėlaivio paleidimą, ir, tikimąsi, pagelbės ateityje skraidyti į kosmosą veiksmingiau ir saugiau.

Paskelbta

Saulėlydis Manhetene

Šiandien jei giedra, Niujorko širdį, Manheteną, užtvindys saulėlydžio spinduliai, nes Saulė leisis tiksliai ties kiekvienos gatvės viduriu. Dažniausiai aukšti pastatai, išsirikiavę Niujorko dangoraižių tinkle, paslepia besileidžiančią Saulę. Tačiau tokią dieną kaip ši, Manhetenas virsta šiuolaikiniu Stounhedžu, nors ir pasuktu 30 laipsnių į rytus nuo šiaurės krypties. Jei Manheteno gatvės būtų tiksliai suliniuotos iš rytų į vakarus, šis saulėlydžio efektas būtų stebimas pavasario ir rudens saulėgrįžų metu, kovo 21 d. ir rugsėjo 21 d. – vieninteles dvi dienas per metus, kada Saulė kyla ir leidžiasi tiksliai rytuose ir vakaruose. Bet jei šiandienos saulėlydį paslėps debesys, nenusiminkite – tas pats įvyksta kiekvieną gegužės 28 d. ir liepos 12 d.. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, žiūrėti tiesiai į Saulę nevertėtų.