Paskelbta

Šiaurės pašvaistė rugsėjo danguje

Šį rugsėjį būtą nuostabių Šiaurės pašvaisčių. Žinoma taip atsitinka dėl neramios Saulės. Ypač didelė aktyvi sritis šiuo metu kerta Saulės diską. Ji iššaukė daugkartinius smarkius žybsnius ir vainiko masės išvaržas (coronal mass ejection, CME), kurios tapo priežastimi pašvaisčių, regėtų daugelyje Žemės vietų praeitą savaitę. Ši spalvota dangaus šviesų nuotrauka daryta su „žuvies akies“ lęšio kamera Kvebeke, Kanadoje, rugsėjo 11 d.. Joje matyti ir Marso planeta – ryškiausias žiburėlis aukščiau ir į kairę nuo vidurio. Netoli Marso, žemiau ir į dešinę, žiba Sietyno žvaigždžių spiečiaus mazgelis. Nors gali atrodyti, kad pašvaistės plazda žemai, iš tikrųjų jos atsiranda milžiniškame aukštyje – 100 ir daugiau kilometrų virš Žemės paviršiaus.

Paskelbta

Kometos Tempelis 1 branduolys

10 kilometrų per sekundę greičiu artėdama prie kometos Tempelis 1, „Smarkiojo smūgio“ (Deep Impact) zondo nukreipianti kamera įrašė keletą išties įspūdingų vaizdų. Iš arčiau fotografuotų nuotraukų didesnė skiriamoji geba. Jos visos sudėtos į bendrą nuotrauką taip, kad vienas pikselis atitiktų 5 paviršiaus metrus. Tarp nuotraukų pateko ir tos, kurios buvo gautos likus vos keliems metrams iki susidūrimo su paviršiumi liepos 4 d. Tirdami po smūgio kilusį nuolaužų debesį mokslininkai tiesiogiai tiria sudėtį kometos – pirmykštės Saulės sistemos medžiagos gabalėlio. Tempelio 1 sudėtyje, kurią galima laikyti pirmykšės „sriubos“ receptu, yra mažyčių silikatų grūdelių, junginių su geležimi, sudėtingų angliavandenilių, molio ir karbonatų, kuriems susidaryti manoma reikalingas skystas vanduo. Labiau tiktų šią sudėtį vadinti kosminiu „suflė“, nes kometos branduolys aiškiai korėtas ir minkštas. Šioje nuotraukoje Tempelio 1 branduolys tęsiasi apie 5 kilometrus, o zondas smūgiuos tarp dviejų didelių kraterių apačioje.

Paskelbta

Bumerango ūkas poliarizuotoje šviesoje

Kaip atsirado Bumerango ūkas? Gali būti, kad simetriškas debesis, pramintas Bumerangu, atsirado smarkiam dujų ir dulkių vėjui pučiant iš garbaus amžiaus žvaigždės. Šis vėjo greitis siekia beveik 600 tūkstančių kilometrų per valandą. Kodėl vėjas išskyla į keistus pluoštus – vis dar nežinoma. Gal viduje yra tankių dujų diskas, o gal taip atsitinka dėl stipraus magnetinio lauko. Didžiuliu greičiu lekiančios ūko dujų molekulės pačios atšala iki beveik visiško nulio ir tampa šaltesnės net už mikrobanginius foninius spindulius. Taigi Bumerango ūkas yra šalčiausia žinoma vieta tolimojoje Visatoje. Manoma, kad šaltasis Bumerango ūkas, kurio dulkės atspindi viduje esančios žvaigždės šviesą, yra viena ar kelios žvaigždės, besiruošiančios tapti planetiškuoju ūku. Norėdami geriau suprasti Bumerango ūko kilmę, astronomai tyrinėja šią nuotrauką, fotografuotą poliarizuotoje šviesoje. Skirtingos spalvos atitinka skirtingus poliarizacijos kampus. Nuo to, kaip atsirado ūkas, priklauso poliarizuotos šviesos kiekis ir raštas. Ši nuotrauka metų pradžioje gauta iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulintos tyrimų kameros. Bumerango ūkas tęsiasi apie šviesmetį ir yra už maždaug 5000 šviesmečių nuo mūsų, Kentauro žvaigždyne.

Paskelbta

Ketvertas danguje virš Didžiojo Druskos ežero

Tokį dangų verta rodyti vaikams. Nuotraukoje, darytoje rugsėjo 6d., viskas tilpo vienoje vietoje: trys vaika ir mama, planetos, žvaigždė ir Mėnulis, ir dar lėktuvas – Didžiojo Druskos ežero (Great Salt Lake) pakrantėje, Utos valstijoje, JAV. Jei neskaitytume lėktuvo ir ketvertuko ant žemės, tokį patį vaizdą praeitą savaitę galėjo stebėti žmonės visame pasaulyje. Ryškiausia nuotraukoje – Mėnulio jaunatis. Venera – aukščiausiai danguje, Jupiteris – jos dešinėje. Šviesioji žvaigždė Spika užbaigia ketvertuką, spindėdama truputį žemiau Veneros. Žybsnis dešinėje nuotraukos pusėje – lėktuvas. Mama sėdi kėdėje. Na o nuotrauką, pagautas įkvėpimo, nufotografavo senelis.

Paskelbta

Susidūrusios galaktikos NGC 520

Tai viena ar dvi galaktikos? Dabar manoma, kad žvaigždžių, dujų ir dulkių kratinys NGC 520 yra dviejų atskirų galaktikų likučiai. Tyrimai ir kompiuteriu atliktas atkūrimas rodo, kad NGC 520 iš tikrųjų yra dvi susidūrusios diskinės galaktikos. NGC 520 turi neįprastą, apačioje nutysusią, žvaigždžių uodegą ir labiau įprastai atrodančią dulkių juostą, kertančia per vidurį. Panašus vaizdas gali gautis, kai mūsiškė diskinė Paukščių Tako Galaktika susidurs su didžiąją kaimyne Andromedos galaktika (M31). NGC 520 sąlaja prasidėjo prieš maždaug 300 milijonų metų ir tebevyksta šiuo metu. Nors žvaigždžių judėjimo gretis labai didelis, atstumai – milžiniški, todėl net per visą mūsų gyvenimą kokių nors galaktikų formos pokyčių turbūt nepastebėsime. NGC 520, kurios suminis ryškis siekia 12, yra viena spindžiausių galaktikų sąlajų danguje, po Antenų – sąveikaujančių galaktikų poros. Įspūdinga NGC 520 nuotrauka gauta iš „Dvynių“ (Gemini) observatorijos Havajuose, JAV. Dar žymima Arp 157, ši galaktikų pora yra už maždaug 100 milijonų šviesmečių, ištįsusi apie 100 tūkstančių šviesmečių ir regima nedideliu teleskopu Žuvų žvaigždyne.

Paskelbta

Jupiterio debesys iš „Kasinio“

Dujų milžinas Jupiteris yra didžiausias pasaulis Saulės sistemoje, maždaug 320 kartų masyvesnis už Žemės planetą. Jupiteryje yra ne tik garsioji Raudonoji dėmė, bet ir nuolatiniai pusiaujo debesų ruožai, įžiūrimi net pro vidutinio dydžio teleskopus. Tamsias ir šviesias Jupiterio debesų juostas sukuria planetą apjuosiantys vėjai, kurių greitis kartais siekia net 500 kilometrų per valandą! Link Jupiterio polių debesys vis labiau maišosi ir sūkuriuoja, ir, kaip matyti šioje nuotraukų mozaikoje iš „Kasinio“, planetos viršugalvis primena žmogaus smegenų raštą. Toks įspūdingas debesų susiskirstymas ruožais dar nėra iki galo išaiškintas, bet manoma, kad taip yra dėl Jupiterio greito sukimosi aplink ašį arba dėl karštųjų srovių judėjimo iš nepaprastai įkaitusio planetos vidaus. Automatinis „Kasinio“ erdvėlaivis šį detalų vaizdą nufotografavo 2000 m. gruodį, skriedamas pro didžiąją planetą link Saturno.

Paskelbta

Pergyvenusi supernovos sprogimą

Pirmoje nuotraukoje – gražuolė spiralinė galaktika M81, apačioje – išdidinta jos dalis, dešinėje – dar labiau išdidinta tai, kas liko po supernovos sprogimo. Dešinės įklijos pačiame viduryje matyti kosminės katastrofos padariniai – žvaigždė, kurios kaimynė sprogo kaip supernova. Prieš daugybę metų išspinduliuota kosminio sprogimo šviesa, kai pradžioje daugiau nei 10 kartų masyvesnės už Saulę žvaigždės branduolys sugniužo, pirmą kartą mus pasiekė 1993 m. ir buvo pažymėta kaip supernova SN 1993J. Nors pati supernova nebematoma, šviesos aidas, sklindantis nuo aplinkinėje erdvėje buvusių dulkių, vis dar regimas šalia kitos narės, vienintelės žinomos po supernovos sprogimo dvinarėje sistemoje išlikusios žvaigždės. Astronomai mano, kad per paskutinius kelis šimtmečius prieš sprogimą daugybė žvaigždinės medžiagos nutekėjo į išlikusią narę, ir tai gali paaiškinti jos išskirtinumą. Po Didžiojo Magelano Debesies supernovos SN 1987A, netolimos M81 galaktikos supernova SN 1993J yra šviesiausia supernova regima mūsų laikais.

Paskelbta

Mėnulis virš upės

Rugsėjo 6 d., neilgai trukus po saulėlydžio, viso pasaulio dangaus stebėtojai galėjo išvysti nuostabų vaizdą, ką tik patekėjusios Mėnulio jaunaties vakaruose, drauge su šviesiomis Veneros ir Jupiterio planetomis. Šioje spalvotoje nuotraukoje, fotografuotoje netoli Kvebeko (Quebec) miesto, Kanadoje, Mėnulis kabo virš plačios Šv. Lauryno (St. Lawrence) upės. Šviesos ties horizontu žiba palei pietinį upės krantą. Venera, dar vadinama Vakarine žvaigžde, spingsi aukštai kairėje, Jupiteris – aukštai dešinėje, o dar vienas dangaus švyturys – Spika – matoma saulėlydžio atšvaituose, žemiau Veneros. Spika iš tikrųjų yra dviejų glaudžių žydrųjų žvaigždžių pora už maždaug 260 šviesmečių. Tai šviesiausias žiburėlis Mergelės žvaigždyne.

Paskelbta

Ūkas IC 1396 Cefėjo žvaigždyne

Įspūdingas emisinis ūkas IC 1396, kuriame sumišusios švytinčios kosminės dujos ir tamsūs dulkių debesys, tvyro neaprėpiamame tolyje, aukštai Cefėjo žvaigždyne. Nuotraukoje matoma ši žvaigždėdaros sritis tęsiasi šimtus šviesmečių ir apima virš trijų laipsnių kampą, nors yra vos už 3000 šviesmečių nuo Žemės planetos. IC 1396 viduje gausu įdomių tamsių šešėlių, tarp jų ir susiraitęs Dramblio Straublio ūkas truputį žemiau centro. Nepaprastas, spalvotas vaizdas gautas kompiuteriu sudėjus juodai baltas fotoplokštelių nuotraukas, įrašytas per raudoną ir mėlyną astronominius filtrus. Nuotraukos darytos nuo 1989 m. iki 1993 m. Samuelio Osčino (Samuel Oschin) teleskopu, naudojamu įvairiems tyrimams Palomaro observatorijoje.

Paskelbta

Vaizdas nuo Sutuoktinio kalvos Marse

Pastumkite slankjuostę į šalį ir išvysite visą kvapą gniaužiantį Marso vaizdą nuo Sutuoktinio kalvos (Husband Hill) viršūnės. Nuotrauką nufotografavo šiuo metu raudonąją planetą tyrinėjantis robotas marsaeigis Spirit. Spirit, keliaudamas plačiame Gusevo krateryje, kurį laiką tyrinėjo Kolumbijos kalvas (Columbia Hills), o kelis paskutinius mėnesius kopė į Sutuoktinio kalną. Pekeliui Spirit nufotografavo spalvotą vaizdą iš Lario stebyklos (Larry’s Lookout). Šioje nuotraukoje matomas plynas rytų pusės vietovaizdis, anksčiau užstotas Kolumbijos kalvų. Ties horizontu regima iškilusi Firos (Thira) kraterio viršūnė, esanti už maždaug 15 km. Šiuo metu Spirit tirs akmenis ir gruntą Sutuoktinio kalvos viršūnėje, bandydamas rasti atsakymą, kaip kalvos ir vietovės akmenys susidarė tolimoje praeityje.