Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 64 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

6 rugsėjo, 2005

Švieži tigro dryžiai Saturno Encelado paviršiuje

Tigro dryžiai Saturno palydovo Encelado paviršiuje gali būti aktyvūs. Gal net šiandien per juos į erdvę trykšta ledas iš Encelado ledinio vidaus, sudarydamas virš palydovo pietų poliaus mažyčių ledo dalelių debesį ir sukurdamas paslaptingąjį Saturno E žiedą. Neseniai iš aplink Saturną skriejančio automatinio erdėlaivio Kasinis (Cassini) gauti tai patvirtinantys įrodymai. Šią liepą Kasinis, kai skrido vos 270 kilometrų aukštyje virš Encelado pietų poliaus, pajuto žymiai daugiau susidūrimų su dalelėmis. Čia matote didelės skyros iš Kasinio gautą Encelado nuotrauką, skridus pro šalį. Neįprasti paviršiaus dariniai, praminti tigro dryžiais, matomi kairėje, nuspalvinti dirbtine melsva spalva. Encelado aktyvumas lieka paslaptimi, nes kaimyninis palydovas Mimas, maždaug tokio paties dydžio, atrodo visiškai miręs.

5 rugsėjo, 2005

Kamuolinis Tukanos 47 spiečius per Didįjį Pietų Afrikos teleskopą

Žvaigždės dažnai susiburia į spiečius. Iš daugiau nei 200 kamuolinių žvaigždžių spiečių, kurie sukasi mūsų Galaktikos viduryje, Tukanos 47 yra antras pagal ryškumą, po Kentauro Omegos. Dar žymimas 47 Tuc arba NGC 104, jis matomas tik pietiniame Žemės dangaus pusrutulyje. Todėl praėjusią savaitę Tukanos 47 spiečius tapo naujojo, milžiniško, 10 metrų skersmens Didžiojo Pietų Afrikos teleskopo (Southern African Large Telescope, SALT) pirmasis tyrimų obejektas. Gautą nuotrauką čia ir matote. Šviesa iš 47 Tuc mus pasiekia per maždaug 20 tūkstančių šviesmečių. Spiečius matomas plika akimi šalia Mažojo Magelano Debesies, Tukanos žvaigždyne. Mokslininkai dar negali paaiškinti Tukanos 47 žvaigždžių judėjimo arti vidurio, ypač neaišku, kodėl ten tiek mažai dvinarių žvaigždžių.

3 rugsėjo, 2005

Veneros veidas

Veneros paviršių visada gaubia plona debesų skraistė ir paslepia jį net ir nuo galingiausių Žemės teleskopų akių. Tačiau 1990-ųjų pradžioje orbitoje aplink Venerą skriejusiam Magelano (Magellan) tarpplanetiniam erdvėlaiviui, pasitelkus vaizdo radarą pasisekė pažvelgti už Veneros veidą dengiančio šydo ir nufotografuoti didelės skyros planetos paviršiaus nuotraukas. Šioje kompiuteriu sudėliotoje nuotraukoje, iš Magelano radaru gautų vaizdų, spalvos buvo atkurtos pagal spalvotas Veneros paviršiaus nuotraukas, gautas iš senosios Tarybų Sajungos siųstų Venera 13 ir 14 tarpplanetinių stočių. Šviesi sritis, juosianti gaublį, yra didžiausia aukštikalnė Veneroje, praminta Afroditės Žeme.

2 rugsėjo, 2005

Triumplerio 14 spiečiaus rentgeno portretas

Žemės planetos pietinio dangaus klajūnas, žvaigždžių spiečius Triumpleris 14 (Trumpler 14), yra maždaug už 9 tūkstančių šviesmečių Kilio žvaigždyne, aktyvios žvaigždėdaros srityje, milžiniško molekulinio debesies pakrašytyje. Šis Triumplerio 14 dirbtinių spalvų rentgeno portretas iš Čandros (Chandra) observatorijos apima apie 40 šviesmečių ir atskleidžia įspūdingas žvaigždžių spiečiaus smulkmenas. Tai vienas iš spiečių Galaktikoje, sukaupęs daugiausia masyvių žvaigždžių. Karštos spiečiaus žvaigždės, smarkiai veikiančios aplinką, yra vos vieno milijono metų amžiaus. Didelės energijos žvaigždiniai vėjai išvalė ertmę tankaus debesies viduje ir pripildė ją smūginių bangų įkaitintomis dujomis, skleidžiančiomis rentgeno spindulius. Per kelis milijonus metų šios žvaigždės išeikvos branduolinio kuro atsargas ir susprogs kaip audringos supernovos, užliedamos aplinkinę erdvę dujomis, prisotintomis sunkiųjų elementų.

1 rugsėjo, 2005

Vienos vijos spiralinė galaktika NGC 4725

Nors daugelis spiralinių galaktikų, tarp jų ir mūsiškė, turi dvi ar daugiau spiralinių vijų, pekuliarinė galaktika NGC 4725 – tik vieną. Šioje dirbtinių spalvų Spitzerio (Spitzer) kosminio teleskopo infraraudonojoje nuotraukoje matyti galaktikos vienišoji vija, švytinti raudonai dėl dulkių debesis įkaitinančių naujagimių žvaigždžių. Žydra šviesa sklinda iš senųjų NGC 4725 žvaigždžių. Ši galaktika, kurioje aiškiai įžiūrimas žiedas ir viduryje esanti skersė, driekiasi virš 100 tūkstančių šviesmečių. Ji yra už 41 milijono šviesmečių Berenikės Garbanų žvaigždyne. Kompiuteriu atkuriant vienos vijos galaktikų susidarymą manoma, kad vienišoji vija gali ir suktis į priekį, ir sekti iš paskos visos galaktikos sukimosi atžvilgiu.

31 rugpjūčio, 2005

Saulėlydis virš Jutos

Iš kur atsirado keisti tamsos keliai danguje? Įspūdingi tamsūs spinduliai nufotografuoti šio mėnesio pradžioje virš Kanabo (Kanab), Jutos (Utah) valstijoje, JAV. Na o priežastis neįtikėtinai paprasta – tai šešėliai. Žemai virš horizontio kabantys debesys užstoja šviesą, todėl nuo Saulės nusidriekia neįprastai tamsios juostos ten, kur debesys neatspindi besileidžiančios Saulės. Šešėliai iškarpo saulėlydžio spindulių vaizdą, į kurį dažnai mėgstame pakelti galvą. Saulė raudonai nudažo debesis ten, kur jos spinduliai pralenda pro debesų plyšius. Kartais priešingoje pusėje matomi sutemas skrodžiantys spinduliai.

30 rugpjūčio, 2005

Albirėjus: šviesusis dviakis gražuolis

Kartais net pro mažytį teleskopą galima išvysti paslėptą dangaus grožį. Taip atsitiko ir su šviesiu dvinariu Albirėjumi. Vos truputį padidinus regimą vaizdą matyti, kad Albirėjus iš vieno ryškaus taško virsta gražia dvinare žvaigžde, besipuikuojančia skirtingomis spalvomis. Už 380 šviesmečių nuo mūsų dvi šviesios Albirėjaus žvaigždės skrieja palyginus toli viena nuo kitos ir vienam orbitos apsisukimui prireikia apie 75 tūkstančių metų. Nuotraukoje ryškesnė geltonoji žvaigždė iš tikrųjų pati yra dvinarė, tačiau tokia glaudi, kad net pro teleskopą sunku atskirti abi drauges. Albirėjus yra antrasis ryškiausias žiburėlis Gulbės žvaigždyne ir lengvai įžiūrimas paprasta akimi.

29 rugpjūčio, 2005

Uraganas Katrina Meksikos įlankoje

Kur lekia uraganas Katrina? Viena iš stipriausių mūsų laikų audrų nusitaikiusi į JAV pietines pakrantes. Vakar Katrina priskirta retai 5-ai uraganų kategorijai. Tai stipriausių uraganų kategorija Žemėje, reiškianti, kad ilgą laiką vėjo greitis gali viršyti 250 km per valandą. Šioje skaitmeninėje nuotraukoje, gautoje iš orbitinio GOES-12 oro palydovo, matyti milžiniška Katrina, lekianti per Meksikos įlanką. Gimstantis iš nedidelių slėgio pokyčių, ilgainiui uraganas išauga į didžiulę, spirale besisukančią, žemo slėgio audrą, siautėjančią stipriomis vėtromis ir smarkiomis liūtimis. Uraganą maitina garuojantis vandenyno vanduo, todėl jis sustiprėja virš šilto vandens ir silpsta virš sausumos. Daug kas dar lieka nežinoma apie uraganus ir ciklonus, nenumanoma, kaip jie susidaro ir kur tiksliai patrauks.

27 rugpjūčio, 2005

Trimatė Tarptautinė kosminė stotis

Užsidėkite raudonus-mėlynus akinius ir praskriekite pro Tarptautinę kosminę stotį (TKS), didžiausią aplink Žemės planetą skriejantį dirbtinį palydovą. Raudonų-mėlynų akinių kairė akis turi buti raudono filtro, dešinė – mėlyno. Juos lengva pasigaminti iš spalvotų filtrų, parduodamų raštinės reikmenų parduotuvėse. Šis kvapą užimantis vaizdas sudėtas iš dviejų atskirų nuotraukų (S114-E-7245, S114-E-7246) įrašytų, kai šatlas Diskaveris (Discovery) atsiskyrė nuo TKS rugpjūčio 8 d.. Šioje trimatėje nuotraukoje iš kairės į dešinę TKS driekiasi apie 27 metrus. Nuo automatinio krovininio laivo Progresas (Progress), prisikabinusio priekyje, iki Destini (Destiny) modulio, pasislėpusio už stoties, – yra apie 52 m. O visas saulės baterijų, styrančių kairėje, ilgis – apie 73 m. Papildžiusioje atsargas iš Diskaverio, TKS šiuo metu dirba du 11-tosios ekspedicijos nariai: Sergejus Krikalevas (Sergei Krikalev) ir Džonas Filipsas (John Phillips).

26 rugpjūčio, 2005

Mėnulio pilnaties žalias kraštas

Liepos Mėnulio pilnatis šioje teleskopinėje nuotraukoje atrodo keistai patamsėjusi ir iškraipyta. Ši nuotrauka – viena iš daugelio, įrašytų, kada Mėnulis kabojo prie pat horizonto. Ilgą kelią per sūkuringą atmosferą nueinantis žvilgsnis pateikia šį nepaprastą vaizdą ir dangaus miražą – ploną juostelę, tarsi plaukiančią virš Mėnulio krašto. O viršutinis Mėnulio pakraštys atrodo aiškiai žalias (žr. įkliją). Tokį reginį sukuria stipri atmosferos laužiamoji geba – panašiai šviesą laužia stiklinė prizmė. Dėl tos pačios priežasties dar dažniau stebimas žalias besileidžiančios Saulės spindulys. Gerai įsižiūrėjus galima pamatyti ir raudoną apatinį Mėnulio kraštą – dar vieną įdomią atmosferos šviesos laužimo savybę.