Paskelbta

Žvaigždžių srovės Mergelės galaktikų spiečiuje

Kaip vystosi milžiniški galaktikų spiečiai? Bandydami rasti atsakymą į šį klausimą, astronomai nutaikė plačiakampį Barelio-Šmidto (Burrell-Schmidt) teleskopą Kit Pyko (Kitt Peak) nacionalinėje observatorijoje, Arizonoje, JAV, į artimą Mergelės galaktikų spiečių. Iš šimtų 15 min trunkančios ekspozicijos nuotraukų, gautų per du mėnesius 2004 m. pradžioje, buvo sudėtas šis įspūdingas, skvarbus, plačiakampis Mergelės galaktikų spiečiaus, artimiausio mūsų Galaktikai, vaizdas. Šviesios žvaigždės priekyje spiečiaus buvo iškirptos, tačiau jų vietoje liko daugybė keistų juodų taškų. Šioje sudėtinėje nuotraukoje matyti nepaprastai dideli vainikai aplink šviesiausias galaktikas ir keistos, blankios žvaigdžių srovės, jungiančios Mergelės spiečiaus galaktikas, kurios prieš tai atrodė nesusijusios. Nuotrauka padeda geriau suprasti didžiulio Mergelės spiečiaus kelis paskutinius milijardus gyvavimo metų ir atskleidžia galaktikų spiečių vystymosi paslaptis.

Paskelbta

WMAP atskleidžia Visatos paslaptis

Neseniai sudarytas naujas mikrobanginių foninių spindulių, išspinduliuotų vos 380 tūkstančių metų po Didžiojo Sprogimo, didelės skyros dangalapis. Šis dangalapis pateikiai naujų, daug tikslesnių žinių apie mūsų Visatą. Ilgai laukti duomenys, praeitais metais gauti iš orbitinio Vilkinsono mikrobanginės anizotropijos zondo, WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe), leido išspręsti kelis įsisenėjusius nesutapimus kosmologijoje, pagrįstus mažiau tiksliais duomenimis. WMAP dangalapio, kurį čia matote, tyrimai rodo, kad Visata yra 13,7 milijardų metų senumo (1% tikslumu), sudaryta iš 73% tamsiosios energijos, 23% šaltos tamsios medžiagos ir vos 4% atomų. Šiuo metu Visata plečiasi 71km/(s Mpc) greičiu (5% tikslumu), pergyvenusi kelis greito plitimo tarpsnius, vadinamus infliacija, ir plėsis amžinai. Astronomai dar ilgai tirs šiuos duomenis.

Paskelbta

Katės akis

Žvelgdamas į tarpžvaigždinę erdvę, kerintis Katės akies ūkas tvyro už trijų tūkstančių šviesmečių nuo Žemės. Tai paprastas planetiškasis ūkas, dar žymimas NGC 6543, kuris puikiai parodo, koks yra į Saulę panašių žvaigždžių vienas iš paskutiniųjų gyvenimo tarpsnių – trumpas, bet įspūdingas. Šio ūko viduryje likusi mirštanti žvaigždė, manoma, per kelis kartus susigniaužusi, nusikratė išorinių sluoksnių ir iš jų susikūrė keli paprasti, žvaigždę ratu apjuosiantys, dulkių apvalkalai. Tačiau ne visai suprantama, kaip susidarė sudėtingas raštas pačiame ūko viduje. Aiškiai matoma šioje skvarbioje Hablo (Hubble) kosminio teleskopo nuotraukoje, pati kosminė akis yra virš pusės šviesmečio skersmens. Žvelgdami į Katės akį astronomai gali išvysti musų Saulės likimą, kai ji pasieks planetiškojo ūko tarpsnį, po kokių … 5 milijardų metų.

Paskelbta

Tauro RY portretas

Čia gimsta žvaigždės, iš dujų ir dulkių debesies, šiame įspūdingame Tauro RY portrete. Tauro RY – nedidelė žvaigždėdaros sritis Tauro tamsiųjų molekulinių debesų pakraštyje, vos už 450 šviesmečių nuo mūsų. Viduje esanti jauna žvaigždė, apšviečianti apie du trečdalius šviesmečio nusidriekusią sritį, yra didžiulė, šalta ir kintančio ryškio. Žvaigždė vis dar gniaužiasi, ir per kelis milijonus metų, kai žvaigždiniai vėjai nupūs aplinkinius dujų ir dulkių debesis, ji nusistovės ir taps tvirta pagrindinės sekos žvaigžde, kaip ir Saulė. Gali buti, kad aplink ją liks ir planetų sistema. Ši Tauro RY nuotrauka daryta „Dvynių“ observatorijoje (Gemini Observatory) ant Mauna Kea kalno Havajuose, pagal Dorvalio (Dorval) astronomų klubo iš Kvebeko, Kanados, pasiūlymą.

Paskelbta

Liepsnojantis oranžinis Mėnulis

Šioje nepaprastoje teleskopinėje nuotraukoje, nufotografuotoje šios savaitės pradžioje, rugsėjo 19 d. Štutgarte, Vokietijoje, – tamsiai oranžinė, jau imanti dilti, Mėnulio pilnatis, kabanti prie pat rytinio horizonto. Šiandien – tiesą sakant Lietuvoje jau bus rugsėjo 23 d. 0 val. 23 min. – ateis lygiadienis, žymintis astronominio rudens pradžią Šiauriniame Žemės pusrutulyje. Taigi Mėnuo nuotraukoje – jau beveik rudeninis. Nukeliavusi ilgą kelią per atmosferą, Mėnulio šviesa nusidažo oranžine spalva. O šviesos spinduliai, lūžtantys skirtingu kampu, sukuria aiškia matomus raudoną (apačioje) ir žalią (viršuje) Mėnulio apvadus. Čia galite išvysti ir plazdantį plonytį raudoną miražą po pilnatimi, padidintą įklijoje. Tai tas pats raudonas apvadas, atmosferos išdidintas ir iškraipytas. Dėl tos pačios priežasties, dėl ko Mėnulis liepsnoja raudonai – Saulė užsiplieskia žaliai.

Paskelbta

Kranto linija Saturno palydove Titane

Kas sukūrė tokį neįprastą paviršių Saturno palydove Titane? Kasinio automatinis erdvėlaivis (Cassini), skriejantis aplink Saturną, šio mėnesio pradžioje dar kartą pralėkė pro pat paslaptingiausią Saulės sistemos palydovą, ir jo radaras aptiko keistą, kranto liniją primenantį vietovaizdį. Spėjama, kad nuotraukos kairėje matomo banguoto, šviesaus skardžio kanalus išgriaužė tekantys skysčiai, o lygesniame, tamsesniame paviršiuje, dešinėje, galima įžiūrėti įlankų pakraščius. Duomenys, gauti iš Hoigenso zondo (Huygens), nusileidusio ant Titano šių metų pradžioje, leidžia manyti, kad skysčiai, galbūt skystas metanas, bet ne vanduo, protarpiais galėjo tekėti šiuose kanaluose ir įlankose. Čia matoma radaro nuotrauka apima apie 200 km plotą.

Paskelbta

M1: Krabo ūkas per NOT teleskopą

Tokia maišalynė lieka po žvaigždės sprogimo. Krabo ūkas, atsiradęs po supernovos sprogimo, stebėto 1054 m. po Kr., – užpildytas keistų pluoštų. Šie pluoštai ne tik labai persipynę, bet spėjama turi mažiau masės, negu buvo išsviesta iš supernovos, ir plinta didesniu greičiu, negu buvo galima tikėtis iš laisvojo sprogimo. Ši nuotrauka, gauta iš Šiaurės šalių optinio teleskopo NOT (Nordic Optical Telescope), sudėta iš trijų, moksliniam tyrimams parinktų spalvų. Krabo ūkas driekiasi apie 10 šviesmečių. Pačiame ūko viduryje tūno pulsaras – neutroninė Saulės masės žvaigždė, tačiau susispaudusi į miesto dydžio gumulą. Krabo pulsaras per sekundę apsisuka aplink savo ašį maždaug 30 kartų.

Paskelbta

Artėjant link Itokavos asteroido

Iš ko sudaryti asteroidai? Norėdami tai sužinoti, Japonijos kosmoso agentūra JAXA paleido automatinį erdvėlaivį Hajabusa (Hayabusa, iš japonų kalbos – sakalas keleivis), kuris turi susitikti su asteroidu, vardu Itokava (Itokawa, pavadintą pagal vieną pirmųjų japonų raketų kūrėjų Hideo Itokava). Praėjusią savaitę nedidelis robotas Hajabusa atvyko prie asteroido ir apsistojo vos už 20 km.. Nors pagrindinė jo misija – rasti, kiek ledo, uolienų ir mikroelementų yra asteroido paviršiuje, pirmoji užduotis – sužinoti asteroido masę. O tai galima padaryti apskaičiuojant, kokia jėga asteroidas traukia virš jo sklendžiantį erdvėlaivį. Dabar dar kelis mėnesius Hajabusa, kartu su asteroidu skriedamas aplink Saulę, fotografuos ir sudarinės Itokavos žemėlapį. Jūs matote Hajabusos darytus kadrus iki pat priartėjimo, juose – gerai įžiūrimas pailgas asteroido kūnas. Lapkritį iš Hajabusos planuojama paleisti mažą, kavos dėžutės dydžio zondą Minerva, kuris apskries aplink asteroidą, fotografuodamas jį. Taip pat lapkritį Hajabusa iššaus keletą kulkų į Itokavos asteroidą ir surinks truputį atskilusių nuolaužų į susigrąžinamą kapsulę. O gruodį gudrusis Hajabusa įjungs raketinius variklius ir pasuks link Žemės, kad grąžintų kapsulę mokslininkams mūsų planetoje 2007 m. birželį.

Paskelbta

M42: Oriono ūko sruogos

Didysis ūkas Oriono žvaigždyne, begalinis žvaigždėdaros regionas netoliese, galbūt yra žymiausias iš visų astronominių ūkų. Čia švytinčios dujos supa karštas jaunas žvaigždes milžiniško tarpžvaigždinio molekulinio debesies pakraščiuose, vos už 1500 šviesmečių nuo mūsų. Šioje didelės skyros nuotraukoje ypač aiškiai matyti blankios sruogos ir stori sluoksniai iš dulkių ir dujų. Didįjį Oriono ūką galima įžiūrėti plika akimi truputį žemiau ir į kairę nuo lengvai pastebimų trijų žvaigždučių, išsirikiavusių į eilę Oriono juostoje, lietuvių vadinamoje Trimis Sesutėmis. Oriono ūke yra ir šviesus padrikasis spiečius, vadinamas Trapecija, ir daugybė kitų žvaigždžių lopšių. Šiuose lopšiuose gausu vandenilio dujų, karštų jaunų žvaigždžių, proplidų ir žvaigždinių čiurkšlių, spjaudančių medžiagą dideliais greičiais. Žymimas M42, Oriono ūkas tęsiasi apie 40 šviesmečių ir tarpsta toje pačioje Galaktikos spiralinėje vijoje, kaip ir mūsų Saulė.

Paskelbta

Fobo šešėlis

Lėkdamas erdvėje aukštai virš raudonosios planetos, bulvę primenantis Fobas apsuka vieną orbitą aplink Marsą mažiau nei per 8 valandas. Kadangi palydovo orbitinis periodas trumpesnis negu planetos apsisukimas aplink ašį, Marso keliautojai galėtų matyti Fobą kylantį vakaruose ir neužilgo besileidžianti rytuose, o visa palydovo kelionė nuo vieno horizonto iki kito tetruktų maždaug 5 su puse valandos. Šiose trijose nuotraukose iš Marso visuotinių tyrimų erdvėlaivio (Mars Global Surveyor, MGS) įrašytas apvalainas Fobo šešėlis, slenkantis Ksanto žemės vakaruose rugpjūčio 26 d. 1999 m.. Nuotraukose matoma apie 250 km pločio vietovė. Iš kairės į dešinę: raudonu filtru, mėlynu filtru fotografuota, ir sudėtinis spalvotas vaizdas iš MGS plataus kampo kameros. Trys tamsūs taškai, ypač gerai matomi raudono filtro nuotraukoje, matyt yra nedidelės tamsaus smėlio kopos kraterių dugne. Jei stovėtumėte Fobo šešėlyje išvystumėte marsietišką saulės užtemimą!