Paskelbta

Skersė spiralinėje Paukščių Tako Galaktikoje

Nauji žvaigždžių tyrimai, vykdyti Spitzerio (Spitzer) kosminiu teleskopu, įtikinamai rodo astronomams, kad gimtoji Paukščių Tako Galaktika nėra vien tik paprasta spiralinė galaktika. Esant Galaktikos disko plokštumoje, sunku įžiūrėti jos struktūrą. Tačiau surašius apie 30 milijonų žvaigždžių infraraudonųjų spindulių duomenis matyti, kad Galaktikos viduryje pūpso milžiniška skersė, apie 27 tūkstančių šviesmečių ilgio. Tiesą sakant, jei būtų astronomų tolimose galaktikose, iš kurių mūsų Galaktika regima atsisukusi plokštuma, jie puikiai matytų storą skersę, kertančią spiralinę galaktiką taip, kaip pavaizduota šiame dailininko piešinyje. Nors ankstesni tyrimai leido spėti apie nedidelę skersę, naujausi duomenys teigia, kad Galaktikos viduryje esanti skersė yra milžiniška. Ji sudaro apie 45 laipsnių kampą su linija, jungiančia Saulę ir Galaktikos centrą. Tik neišsigąskite… Astronomai vis dar tiki, kad Saulė yra už centrinės skersės ribų. Mūsų žvaigždė nuo Galaktikos krašto nutolusi maždaug trečdalį viso Galaktikos spindulio.

Paskelbta

Epimetėjas – mažasis Saturno palydovas

Kaip susidarė Epimetėjas? Niekas iki šiol nežino. Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, astronomai pasitelkė automatinį erdvėlaivį Kasinis (Cassini), šiuo metu skriejantį aplink Saturną, ir dar kartą smulkiai fotografavo mažąjį palydovą. Kartais Epimetėjas skrieja priešais Janą, kitą mažytį palydovą, kartais – už jo. Šioje netikrų spalvų nuotraukoje, gautoje liepos viduryje, matomas krateriais duobėtas Epimetėjo paviršius, o tai reiškia, kad palydovas – garbaus amžiaus. Epimetėjo skersmuo – apie 115 km. Taigi jis neturi didelės paviršiaus gravitacijos traukos, kuri būtų galėjusi jį sugniaužti į vientisą kūną.

Paskelbta

NGC 281: Pagranduko ūkas

NGC 281 yra aktyvi žvaigždėdaros sritis. Gerai matyti mažas padrikasis žvaigždžių spiečius, difuzinis raudonai švytintis emisinis ūkas, didžiuliai tamsių dujų ir dulkių pluoštai ir tankūs gniužulai, kuriuose tikėtina vis dar kuriasi žvaigždės. Padrikasis žvaigždžių spiečius IC 1590, regimas viduryje, susidarė vos prieš kelis milijonus metų. Ryškiausias šio spiečiaus narys yra daugianarė žvaigždžių sistema jo viduryje. Ji spinduliuoja stiprią šviesą, kuri įjonizuoja ūko dujas ir sukelia rausvą švytėjimą. Manoma, kad dulkių pluoštuose, kairėje nuo vidurio, slypi ateityje gimsiančios žvaigždės. Nuotraukoje ypač aiškiai matomos tamsiosios Boko globulės ūko priekyje. NGC 281 pramintas Pagranduko (Pacman) ūku. Pagranduko ūkas nuo mūsų nutolęs apie 10 tūkstančių šviesmečių.

Paskelbta

Marso dykvietė: Rub-el-Kali

Kartais Marse matyti vien tik rausvas smėlis. Marsaeigis robotas „Galimybė“ (Opportunity), šiuo metu tyrinėjantis Marsą, nukeliavęs du kilometrus piečiau Ištvermės (Endurance) kraterio, sustojo ir nufotografavo visą akiratį aplinkui nusidriekusius negyvenamus smėlynus. Ši vieta pavadinta Rub-al-Kali (Rub al Khali), dėl panašumo į milžinišką Saudo Arabijos dykumą Žemėje – vieną didžiausių mūsų planetoje. Panoraminės nuotraukos viduryje matyti tolyje išnykstantys marsaeigio dantytų ratų pėdsakai. Apačioje – pačios „Galimybės“ kraštas, o dešiniajame kampe – marsietiškas saulės laikrodis. Šiam vaizdui gauti prireikė apie 100 nuotraukų trijų spalvų ruože, kad sudėjus išeitų įspūdinga tikrų spalvų panoraminė apžvalga. Visam didelės skyros vaizdui pateikti reikėtų maždaug 300 kompiuterių monitorių, arba … vieno gero didžiulio spausdintuvo.

Paskelbta

Žvaigždės NGC 300 galaktikoje

Tarsi smėlio kruopelės kosminiame pajūryje, spingsi didžiulės spiralinės galaktikos NGC 300 žvaigždės šioje nepaprastai skvarbioje nuotraukoje iš Hablo (Hubble) kosminio teleskopo patobulintos tyrimų kameros (Advanced Camera for Surveys). Matyti galaktikos centrinė sritis, nusidriekusi per daugmaž 7500 šviesmečius. Pačiame viduryje – šviesi, tanki galaktikos šerdis, apsupta reto sluoksnio iš tamsių dulkių pluoštų, įsimaišiusių tarp žvaigždžių, galaktikos plokštumoje. NGC 300 nutolusi 6,5 milijonus šviesmečių. Ji priklauso Skulptoriaus galaktikų grupei, gavusiai savo pavadinimą iš to paties žvaigždyno, kuriame matoma, pietų pusrutulyje. Hablo išskirtinis gebėjimas įmatyti tiek daug atskirų žvaigždžių NGC 300 galaktikoje praverčia tobulinant viršgalaktinių atstumų matavimo būdus.

Paskelbta

NGC 1 ir NGC 2

Nepaprasto grožio ūkai, spiečiai ir galaktikos, puošiantys naktinį Žemės planetos dangų, dažnai vadinami pagal Naujojo bendrojo katalogo (New General Catalog, NGC) numerį. Šį klasikinį sąrašą sudarė Džonas Luisas Emilis Drajeris (John Louis Emil Dreyer), žymusis Armago (Armagh) observatorijos 1882 – 1916 m. direktorius. Pavyzdžiui, NGC 2266 yra 2266-tasis įrašas Najajame bendrajame ūkų ir žvaigždžių spiečių kataloge. Sakydamas, kad „kiekviena knyga turi pirmąjį puslapį“, mūsų laikų astronomas Džėjus Gabanis (Jay GaBany) pasidomėjo, kaip atrodo NGC 1, ir rado jį šalia NGC 2 Pegaso žvaigždyne. Šioje nuotraukoje matomos abi, mažiau ar daugiau įprastinių dydžių (50 – 100 tūkstančių šviesmečių), spiralinės galaktikos. NGC 1 (viršuje) nutolusi nuo mūsų daugiau nei 150 milijonų šviesmečių, NGC 2 – maždaug du kartus daugiau. NGC žymėjimas pagrįstas pusiaujine koordinačių sistema, todėl šios kitaip neišsiskiriančios spiralės tapo pirmosios NGC sąraše, nes jų padėties danguje rektascencija mažiausia iš visų kataloge.

Paskelbta

Silvija, Romulas ir Remas

Atrastas 1866 m., asteroidų juostai priklausantis asteroidas Nr. 87, Silvija (Sylvia), skrieja už 3,5 av nuo Saulės, tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Pastaraisiais metais atliekami tyrimai leido spėti, kad tai vienas iš vis gausėjančio dvinarių asteroidų būrio narys. Nauji, 2004 m. rugpjūčio – spalio mėn. vykę, tyrimai Paranalo observatorijoje įtikinamai parodė, kad 87-tas asteroidas – Silvija – iš tikrųjų turi net du palydovus. Tai pirmoji rasta trinarė asteroidų sistema. Šio sudėtinio skaitmeninio atvaizdo viduryje – bulvės formos asteroidas Nr. 87 Silvija, esantis apie 380 km pločio. Nuotraukoje matyti vidinis palydovas, Remas, apskriejantis Silviją maždaug 710 km atstumu per 33 val.. O išorinis palydovas, Romulas, lekia 1360 km aukštyje, apsukantis apie asteroidą per 87,6 val.. Mažyčiai Remas ir Romulas yra vos 7 ir 18 km skersmens. Kadangi asteroidas Nr. 87 Silvija buvo pavadintas Rėjos Silvijos, mitologinės Romos įkūrėjų motinos, vardu, atradėjai taikliai pasiūlė Romulo ir Remo vardus priskirti mažiesiems palydovams. Trinarė sistema manoma nėra jau toks retas atvejis, kai susidūrę kosminiai kūnai palieka mažo tankio nuolaužų gniužulus, asteroidus, netampriai susitraukusius į gniūžtes iš lūženų.

Paskelbta

Planetos virš Paranalo

Šioje saulėlydžio nuotraukoje matomos ypač ryškiai spindinčios planetos ir milžiniški teleskopai Paranalo (Paranal) observatorijoje. Keturi masyvūs 8,2 metrų skersmens teleskopai stovi ant 2600 metrų aukščio Paranalo kalno, sausringoje Atakamos (Atacama) dykumoje, Čilės šiaurėje. Teleskopai gali būti naudojami atskirai arba kartu. Jų vardai: Antu (Antu Mapučių indėnų kalba – Saulė), Kvejenas (Kueyen – Mėnulis), Melipalas (Melipal – Pietų Kryžius) ir Jepunas (Yepun – Sirijus). Visi keturi kartu deramai vadinami Europos pietinės observatorijos Didžiuoju teleskopu (European Southern Observatory’s Very Large Telescope). Na o ryškiosios planetos yra Venera (ryškiausia), Merkurijus (žemiau) ir Saturnas (kairėje) – pakibusios vakariniame danguje po Saulės laidos, birželio pabaigoje.

Paskelbta

Tarptautinė kosminė stotis orbitoje

Tarptautinė kosminė stotis (TKS) yra didžiausias žmonių rankomis sumeistrautas objektas iš visų, kada nors skriejusių orbitoje virš Žemės. Praeito mėnesio pabaigoje ir šio pradžioje stotyje lankėsi kosminis šatlas Diskaveris (Discovery), papildęs jos atsargas. Šiuo metu TKS dirba 11-tosios ekspedicijos komanda. Joje – rusų ir amerikiečių astronautai. Diskaverio astronautai, prieš išvykdami iš TKS, nufotografavo šį įspūdingą orbitoje pakibusio miesto vaizdą. Matyti santvaromis sujungti erdvėlaivio skyriai ir milžiniškos saulės baterijos, gaudančios šviesą ir gaminančios elektrą.

Paskelbta

Perseidų meteorai ir Paukščių Takas

Kur žybtels kitas Perseidų meteoras? Dangaus stebėtojų užsidegėlių galvose nuolat kirbėjo toks klausimas, kol jie tyrinėjo Perseidų liūtį, smarkiausią šiomis dienomis. Šis filmukas, skaitmeniniu būdu sudėtas iš atskirų kadrų, įamžino paslaptingąją liūtį. Jame – aštuoni meteoritai sužibę rugpjūčio 12 d. ir rugpjūčio 13 d. rytą. Iš jų tik septyni – Perseidai. Ar matote, kuris nėra Perseidų meteoras? Kadangi visi Perseidai krenta iš taško Persėjo žvaigždyne, jiems nepriklausantis – iš kitos vietos. Pirmieji atsiliepimai praneša, kad, deja, šiais metais Perseidai truputį nuvylė dangaus stebėtojus. Jūsų dėmesiui pateiktas skaitmeninis filmukas darytas Elzase (Alsace), Prancūzijoje, brangakmeniais nusagstyto Paukščių Tako fone.