Astronomija: po nuotrauką kasdien – Puslapis 66 – Pažink Visatą! Kiekvieną dieną čia rasi naują mūsų neaprėpiamos Visatos nuotrauką ar piešinį, o kartu ir trumpą profesionalaus astronomo paaiškinimą.

14 rugpjūčio, 2005

Įkaitusios Saulės vainiko kilpos

Kodėl Saulės vainikas toks karštas? Nusidriekęs virš fotosferos (matomojo Saulės paviršiaus) ir chromosferos, plonytis vainikas sunkiai regimas nuo Žemės, tačiau šimtus kartų labiau įkaitęs nei pati fotosfera. Astronomai ilgą laiką manė, kad vainiką įkaitina magnetiniai laukai, išsviedžiantys milžiniškas saulės plazmos kilpas iš fotosferos. Atidžiau ištirti paslaptingąjį židinį, kepinantį Saulės vainiko kilpas, padeda orbitinis palydovas TRACE (tariama „treis“). Ši ir kitos tolimiausių ultravioletinių spindulių ruože įrašytos TRACE nuotraukos rodo, kad didžioji dalis kaitros kyla nuo pat vainiko pagrindo – ten, iš kur kilpos išnyra ir kur vėl susmenga į Saulės paviršių. Ši kvapą užimanti TRACE nuotrauka įamžino didingas karštojo vainiko kilpas, 30 ir daugiau kartų didesnes negu Žemės planetos skersmuo.

13 rugpjūčio, 2005

SNR 0103-72.6: deguonies tiekėjas

Supernovos sprogimas – neišvengiama, tačiau įspūdinga, kiekvienos masyvios žvaigždės mirtis – išsviedžia į erdvę apvalkalą, prosotintą sunkiųjų elementų, susidariusių žvaigždės branduolio žaizdre. Vėliau šie elementai, be kurių niekur niekada neatsirastų gyvybės, prisijungia prie kitų naujai susikūrusių žvaigždžių ir planetų. Šioje dirbtinių spalvų rentgeno spindulių nuotraukoje matoma supernovos liekana SNR 0103-72.6 – besiplečiantis debesis iš žvaigždės senojo apvalkalo kaimyninėje Mažojo Magelano Debesies galaktikoje. Sprendžiant pagal vis didėjančio įkaitintų dujų kamuolio apimtį, apie 150 šviesmečių, šviesa iš supernovos sprogimo pirmą kartą mus pasiekė prieš maždaug 10 tūkstančių metų. Rasta šimtai supernovų liekanų, kurios puikiai tiktų būti elementų sintezės ir jų plitimo tarpžvaigždinėje erdvėje astronominėmis laboratorijomis. Rentgeno spindulių nuotraukos taip pat rodo, kad šios ypatingos supernovos liekanos viduje karštos dujos ypač prisotintos neono ir deguonies.

12 rugpjūčio, 2005

Meteoro ugnies kamuolys

Šią naktį išeikite į lauką ir išvysite meteorų lietų. Kuo vėliau, tuo geriau, ir žinoma, jei bus giedras dangus. Nes ši naktis bus gausiausia jau ištisą mėnesį krentančių Perseidų. Nors Perseidai tokiu laiku krenta kiekvienais metais, šiais – jie bus matomi ypač gerai, kadangi beveik netrukdys Mėnulio šviesa. Šiąnakt plonytis mėnulio pjautuvas nusileis praėjus kelioms valandoms po saulėlydžio, ir dangus liks visiškai tamsus. Visą naktį visą dangaus skliautą vagos meteorai, lekiantys iš Persėjo žvaigždyno. Tiksliai nežinoma, kiek meteorų ir jų įžiebiamų ugnies kamuolių, vadinamų bolidais, bus galima išvysti, bet tikimąsi, kad jie žybtels maždaug po vieną kas minutę. Kai kuriems dangaus stebėtojams pasiseks išvysti ir ryškų ugnies kamuolį, kaip ir šioje nuotraukoje. Šis meteoras nufotografuotas su skaitmenine kamera virš Vaizo (Wise) observatorijos per 2001 m. Leonidų meteorų lietų. Meteorų lietus nekelia jokio pavojaus, nes žemę pasiekia tik smėlio kruopelytės dydžio degėsiai. Visa kita sudega ir išgaruoja ore.

11 rugpjūčio, 2005

Jaunos saulės NGC 7129

Jaunos saulės vis dar pasislėpusios dulkių pilname NGC 7129, kažkur už 3 tūkstančių šviesmečių karališkame Cefėjo žvaigždyne. Nors šios žvaigždės dar palyginti visai jaunutės, tik apie milijono metų amžiaus, manoma, kad mūsų Saulė susikūrė panašiame žvaigždžių lopšyje prieš daugmaž 5 milijardus metų. Šioje puikioje nuotraukoje ypač ryškūs švelniai melsvi dulkių debesys, atspindintys jaunųjų žvaigždžių šviesą. Aiškiai matyti ir mažesnės, rausvos dėmės, žyminčios jaunus, aktyvius žvaigždinius darinius. Jos dar vadinamos Herbigo ir Haro objektais, jų forma ir spalva būdinga vandenilio dujų čiurkšlėms, švytinčioms kai į jas smūgiuoja naujagimių žvaigždžių energijos pliūpsniai. Ilgainiui žvaigždėdaros dujos ir dulkės išsisklaidys, o žvaigždės pabirs atskirai, jų padrikajam spiečiui vis sukantis aplink Galaktikos centrą. NGC 7129 tęsiasi maždaug 10 šviesmečių.

10 rugpjūčio, 2005

Širdies ir Sielos ūkai

Ar mūsų Galaktikos širdis ir siela – Kasiopėjos žvaigždyne? Turbūt ne, tačiau ten galima rasti du ūkus, pramintus Širdis ir Siela. Širdies ūkas, paprastai žymimas IC 1805, šioje nuotraukoje matomas dešinėje, ir primena širdį. Abu ūkai, čia nuspalvinti dirbtinėmis spalvomis, ryškiai šviečia jonizuoto vandenilio spektro dalyje. Aplink ūkus ir jų viduje įsimaišę ir keli jauni padrikieji žvaigždžių spiečiai. Ūkų šviesa mus pasiekia per 6 tūkstančius metų. O jie abu išsidriekę per 300 šviesmečių. Tyrinėdami žvaigždes ir spiečius, tokius, kokie matomi Širdies ir Sielos ūkuose, mokslininkai mėgina suprasti, kaip susikuria masyvios žvaigždės ir kaip jos veikia savo aplinką.

9 rugpjūčio, 2005

Veneros juosta virš Elvudo paplūdimio

Nors jūs be abejo tai matėte, galėjote tiesiog neatkreipti dėmesio. Giedrose sutemose prieš saulėtekį ar ką tik po saulėlydžio, dangus virš horizonto lengvai parausta. Tai – Veneros juosta. Ją tarp tamsios dangaus papėdės ir šviesesnio žydro skliauto galima pamatyti visame akiratyje, net ir priešingoje Saulei pusėje. Tiesiai virš galvos žydras dangus paprastai išsklaido Saulės šviesą. Tačiau Veneros juostoje atsispindi saulėlydžio ar saulėtekio šviesa – gerokai rausvesnė. Veneros juostą galite išvysti bet kurioje Žemės vietoje. Šioje nuotraukoje Veneros juosta nufotografuota ties Elvudo paplūdimiu (Elwood Beach) Melburne, Australijoje. Dažnai visai atsitiktinai gražuolė Veneros juosta pakliūva ir į kitas nuotraukas.

8 rugpjūčio, 2005

Marsas rugpjūtį bus toks pat, kaip visada

Ar šį mėnesį Marsas bus ypatingai ryškus ir nepaprastai priartės prie mūsų planetos? Deja, ne. Nepaisant miestuose sklandančių legendų, Marsas rugpjūtį bus toks, kaip visada. Šiais metais geriausia stebėti Marsą spalio mėnesį. Dabar raudonoji planeta matoma anksti ryte, prieš pat saulėtekį. Kai Žemė ir Marsas, skriedami savo atskirose orbitose, labiau priartės vienas prie kito, Marsą bus galima išvysti patekant vėlai naktį. 2005 m. spalio 30 d. Žemė pasivys Marsą – tai bus mažiausias juos skiriantis atstumas per visą šį laiką. Tą pačią spalio 30 d. Marsas atsidurs ir beveik prieš pat Saulę. Jis kils su saulėlydžiu, leisis saulėtekyje, o švies ryškiausiai ir kybos aukščiausiai beveik per vidurnaktį. Taip pat spalio 30 d. Marsas taps ryškiausias per pastaruosius dvejus metus, tačiau vis tiek daugiau nei 10 tūkstančių kartų blausesnis už Mėnulio pilnatį. Vėliau Žemės pralenks Marsą ir jis naktiniame danguje ims žibėti vis menkiau. Šioje nuotraukoje matote Marsą tokį, koks jis buvo per didžiąją 2003 m. rugpjūčio 27 d. opoziciją. Tada jis spindėjo ryškiausiai nei kada nors per ištisus 60 tūkstančių metų. Apačioje – Ugnies slėnio parkas Nevadoje, JAV. Ir Lietuvoje dabar Marsą galite stebėti patekant tuojau po saulėlydžio, priešingoje – rytų – pusėje. Ypač gerai jis bus regimas spalio mėnesį – vidurnaktį, aukštai pietuose pakilusį rausvos spalvos žiburėlį lengvai rasite netoli nuo Sietyno (Plejadų) spiečiaus Tauro žvaigždyne.

6 rugpjūčio, 2005

Perseidų liūtis

Praeitų metų rugpjūtį meteoritinių dulkių lietus krito ant Žemės planetos – tai kasmetinė Perseidų liūtis pliekė tamsų dangų. Tą rugpjūčio 11 d. naktį, besimėgaudamas lauktu reginiu astronomas Fredas Briundžesas (Fred Bruenjes) įrašė grupę nuotraukų, kurių kiekvienos išlaikymas truko po 30 s, naudodamas plačius lęšius, apimančius apie šešių valandų plotą naktiniame danguje. Sudėjęs meteoritų blyksnių kadrus į vieną, jis gavo šį įspūdingą vasaros Perseidų vaizdą. Nors meteoritinių dulkių dalelės skrieja paraleliai viena su kita, gautas meteorų lietus aiškiai matomas krintantis iš vieno dangaus taško – radianto – Persėjo žvaigždyne, iš kurio ir gavo savo pavadinimą. Spindulių efektas atsiranda dėl perspektyvos, kai paralelūs takeliai tolumoje susilieja į vieną tašką. Briundžesas tikina, kad šioje nuotraukoje matyti net 51 Perseidas, iš kurių vienas – skriejantis beveik tiesiai į stebėtoją. Šiais metais perseidų lietus kris penktadienį, rugpjūčio 12 d..

5 rugpjūčio, 2005

Trigubas saulėlydis

Nors atrodo kaip fantastika, šis dailininko pieštas saulėlydis svetimame pasaulyje pagrįstas tikrais faktais – neseniai rasta karšta Jupiterio dydžio planeta, skriejanti aplink trinarę žvaigždžių sistemą HD 188753. Nutolusią nuo mūsų vos 149 šviesmečius Gulbės žvaigždyne, masyviąją planetą atrado astronomas Mačėjus Konackis (Maciej Konack), nagrinėdamas spektroskopinius duomenis iš Keko (Keck) observaorijos. Didžiulė planeta pavaizduota kairiajame viršutiniame kampe, žvelgiant nuo įsivaizduojamo uolėto jos palydovo. Arčiausia planetai, karščiausia ir masyviausia iš visų trinarės sistemos žvaigždžių, vos karštesnė už Saulę galiūnė čia jau nusileidusi už tolimųjų kalnų viršūnių. Kitos dvi saulės, smengančios žemyn link horizonto – gerokai šaltesnės ir labiau nutolusios nuo planetos milžinės. Nors jau ne viena karšta, Jupiterį primenanti planeta yra rasta skriejanti aplink kaimyninę žvaigždę, trys saulės šioje sistemoje prieštarauja jau nusistovėjusiai planetų susidarymo teorijai.

4 rugpjūčio, 2005

Žvaigždės jaunos ir senos

Spiečiuose gimsta daugybė žvaigždžių. Galaktiniai arba padrikieji spiečiai, išsibarstę mūsų Galaktikos diske, – tai palyginti jauni pulkai ryškių žvaigždžių, gimusių kartu. Dangaus skliaute nutolę vienas nuo kito apie laipsnį, du puikūs pavyzdžiai yra M46 (viršutinis kairysis), už 5400 šviesmečių, ir M47 (apatinis dešinysis), už vos 1600 šviesmečių nuo mūsų Laivagalio žvaigždyne. Apie 300 milijonų metų amžiaus jaunajame M46 susispietė keli šimtai žvaigždžių į maždaug 30 šviesmečių skersmens plotą. O 80 milijonų metų amžiaus M47 yra mažesnis, bet dar tankesnis – jame daugmaž 50 žvaigždžių, sutilpusių 10 šviesmečių skersmens erdvėje. Tačiau šioje jaunųjų žvaigždžių puotoje įsimaišęs ir vienas senolis. Mažas, spalvotas švytinčių dujų lopinėlis, regimas M46 spiečiuje, iš tikrųjų yra planetiškasis ūkas NGC 2438 – taip atrodo paskutinis tarpsnis į Saulę panašios žvaigždės gyvenime, kai ji būna nugyvenusi milijardus metų. NGC 2438 yra vos už 3000 šviesmečių ir tik atsitiktinai pakliūva į mūsų regimo M46 vidurį.