Paskelbta

Sombrero galaktika infraraudoname

Šis plūduriuojantis žiedas yra galaktikos dydžio. Iš tikrųjų tai – dalis įspūdingosios Sombrero galaktikos, vienos iš didžiausių kaimyniniame Mergelės galaktikų spiečiuje. Tamsus dulkių apvadas, regimuosiuose spinduliuose užtemdantis Sombrero galaktikos vidurinę dalį, ryškiai šviečia infraraudonajame spektro ruože. Šioje nuotraukoje matomas infraraudonasis švytėjimas, neseniai gautas orbitoje aplink Žemę skriejančiu Spitzerio kosminiu teleskopu (Spitzer Space Telescope). Jis pateiktas dirbtinėmis spalvomis ir uždėtas ant jau anksčiau turėto optinio galaktikos vaizdo, fotografuoto NASA Hablo kosminiu teleskopu (Hubble Space Telescope). Sombrero galaktika, žymima M104, ištįsusi apie 50 tūkstančių šviesmečių ir yra už maždaug 28 milijonų šviesmečių. M104 įžiūrima ir su nedideliu teleskopu Mergelės žvaigždyne.

Paskelbta

Pirmoji už Saulės sistemos esančios planetos nuotrauka

Blyškus raudonas šviesulys, o ne didesnis baltas, ir yra tas istorinis atradimas. Baltas šviesulys, be abejo – rudoji nykštukė žvaigždė. Visai gali būti, kad raudonoji dėmė yra pirmasis gautas tiesioginis už Saulės sistemos esančios planetos vaizdas. Apie tokią įdomią tikimybę pirmą kartą pranešta praeitais metais, tačiau daugelis astronomų tada dar nebuvo įsitikinę, kad toji „planeta“ nėra tik kita žvaigždė užnugaryje. Bandant atsakyti į šį klausimą, šiais metais 2M1207 žvaigždžių sistema fotografuota dar du kartus. Mokslininkų komandos džiaugsmui abu objektai išliko vienodai nutolę vienas nuo kito, o tai rodo, kad juos sieja bendra gravitacija. Blyškus raudonas kūnas 2M1207b skleidžia apie 100 kartų silpnesnę šviesą negu šviesi, balta rudoji nykštukė 2M1207a, – tai puikiai atitinka planetos, maždaug penkis kartus masyvesnės už Jupiterį, savybes. Šis atradimas, vis dar laukiantis patvirtinimo, yra dar vienas žingsnis link daug sunkesnės užduoties fotografuoti Žemės tipo planetas, skriejančias aplink tolimas žvaigždes. Viršuje matoma nuotrauka buvo gauta didelės skyros, optiniams spinduliams pritaikyta NaCo kamera, prijungta prie 8 m skersmens Didžiojo teleskopo Jepuno (Very Large Telescope Yepun) Čilėje.

Paskelbta

Žvaigždės, dulkės ir ūkai NGC 6559

Gimstant žvaigždėms kyla tikras pragaras. Klasikinis toks pavyzdys – žvaigždėdaros regionas NGC 6559. Nuotraukoje matomi rausvai švytintys emisiniai vandenilio ūkai, žydri atspindžio ūkai iš dulkių, tamsūs dulkiniai absorbcijos ūkai ir iš jų susidariusios žvaigždės. Pirmosios masyvios žvaigždės, susiformavusios iš tankių dujų, spinduliuoja didelės energijos šviesą ir vėjus, kurie ardo, skaldo ir lipdo jų žvaigždėdaros sritį. O tada jos susprogsta. Likusi maišalynė ir graži, ir sudėtinga. Po dešimties milijonų metų dulkės išgaruos, dujos išsisklaidys ir visa kas liks – plikas padrikasis žvaigždžių spiečius.

Paskelbta

NGC 3314: kada galaktikos užeina viena ant kitos

NGC 3314 sudaro dvi didelės spiralinės galaktikos, žiūrint iš Žemės matomos beveik lygiai užslinkusios viena ant kitos. Artimesnė galaktika atsisukusi į mus kone spiraline plokštuma. Matomi šviesūs žvaigždžių spiečiai, susisukę tarsi vėjo malūnėlio sparnai. Tolimesnės galaktikos šviesoje išryškėja ir sūkurį atkartojančios tamsių tarpžvaigždinių dulkių vijos, išplitusios nepaprastai dideliame plote. Tokia įspūdinga, užėjusių viena ant kitos galaktikų, pora yra nedažnai pasitaikantis atvejis. Joje matomosios šviesos sugėrimas padeda tirti dulkių išsidėstymą atokiose galaktikos vijose. NGC 3314 nutolusi apie 140 milijonų šviesmečių daugiagalvės Hidros žvaigždyne. Ši spalvota sudėtinė nuotrauka gauta iš Hablo (Hubble) kosminiu teleskopu darytų fotografijų 1999 ir 2000 m..

Paskelbta

Mišrusis Saulės užtemimas

Balandį Žemėje buvo matomas įspūdingas mišrusis Saulės užtemimas – priklausomai nuo stebėtojo vietos buvo galima išvysti visišką arba žiedinį užtemimą. Fredas Espenakas (Fred Espenak), švelniai vandenyno bangų supamo laivo denyje, apie 2200 km į vakarus nuo Galapagų salų, Mėnulio šešėlio juostoje, stebėjo visišką Saulės užtemimą, kai Mėnulio siluetas kelioms akimirkoms visiškai užstojo šviesų Saulės diską. Jis nufotografavo šią akimirką išryškėjusį Saulės vainiką ir nuo krašto kylančius protuberantus. Stefanas Heinsius (Stephan Heinsius), būdamas ties šešėlio pakraščiu Penonomės (Penonome) oro uoste, Panamoje, stebėjo žiedinį užtemimą – regimasis Mėnulio diskas ten buvo sumažėjęs tiek, kad neuždengė Saulės pakraščių ir jie švietė tarsi ugninis žiedas. Nuotraukas iš šių dviejų vietovių matote viršuje. Ar dažnai įvyksta toks mišrusis užtemimas? Mokslininkai apskaičiavo, kad per visą 21-ąjį amžių tik 3,1% (7 iš 224) Saulės užtemimų bus mišrieji, nors per visą laiką nuo 2000 m. pr. Kr. iki 4000 m. po Kr. tokių bus apie 5%.

Paskelbta

Mira – stebuklingoji žvaigždė

Septynioliktojo amžiaus astronomams Banginio ο (Banginio omikron), dar vadinama Mira, buvo žinoma kaip stebuklingoji žvaigždė, kurios ryškis kas 11 mėnesių gali smarkiai kisti. Šiuolaikiniams astronomams žinoma visa ilgaperiodžių kintamųjų žvaigždžių klasė. Tai Miros tipo, šaltos, pulsuojančios, raudonosios milžinės, apie 700 kartų didesnės už Saulę. Vos už 420 šviesmečių nuo mūsų raudonoji milžinė Mira A (nuotraukoje – dešinėje), skrieja poroje su maža baltąja nykštuke Mira B. Mirą B supa materijos diskas, siurbiamas iš pulsuojančios kaimynės milžinės. Tokioje dvinarėje sistemoje baltosios nykštukės karštas akrecijos diskas turėtų spinduliuoti stiprius rentgeno spindulius. Tačiau šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje iš „Čandros“ (Chandra) observatorijos matomi ir šaltosios milžinės, Miros A, galingi rentgeno spinduliai, aiškiai skiriantys ją nuo palydovės žvaigždės akrecijos disko. Pelės žymeklį nuvedę ant „Čandros“ rentgeno nuotraukos išvysite šios įspūdingos dvinarės žvaigždžių sistemos vaizdą dailininko akimis.

Paskelbta

Mira – stebuklingoji žvaigždė

Septynioliktojo amžiaus astronomams Banginio omikron, dar vadinama Mira, buvo žinoma kaip stebuklingoji žvaigždė, kurios ryškis kas 11 mėnesių gali smarkiai kisti. Šiuolaikiniams astronomams žinoma visa ilgaperiodžių kintamųjų žvaigždžių klasė. Tai Miros tipo, šaltos, pulsuojančios, raudonosios milžinės, apie 700 kartų didesnės už Saulę. Vos už 420 šviesmečių nuo mūsų raudonoji milžinė Mira A (nuotraukoje – dešinėje), skrieja poroje su maža baltąja nykštuke Mira B. Mirą B supa materijos diskas, siurbiamas iš pulsuojančios kaimynės milžinės. Tokioje dvinarėje sistemoje baltosios nykštukės karštas akrecijos diskas turėtų spinduliuoti stiprius rentgeno spindulius. Tačiau šioje dirbtinių spalvų nuotraukoje iš „Čandros“ (Chandra) observatorijos matomi ir šaltosios milžinės, Miros A, galingi rentgeno spinduliai, aiškiai skiriantys ją nuo palydovės žvaigždės akrecijos disko. Pelės žymeklį nuvedę ant „Čandros“ rentgeno nuotraukos išvysite šios įspūdingos dvinarės žvaigždžių sistemos vaizdą dailininko akimis.

Paskelbta

„Kasinio“ erdvėlaivis kerta Saturno žiedų plokštumą

Jeigu tai – Saturnas, kurgi jo žiedai? Kai šios planetos puošmenos dingo 1612 m., Galilėjus nesuprato, kodėl. Vėliau tą šimtmetį buvo atrasta, kad neįtikėtini Saturno „išsikišimai“ yra žiedai, ir kai Žemė kerta jų plokštumą, tiesiai briauna į mus atsisukę žiedai tampa neįžiūrimi. Saturno žiedų briauna tokiame tolyje regima plonesnė už skustuvo ašmenis. Mūsų laikais, automatinis erdvėlaivis „Kasinis“ (Cassini), šiuo metu skriejantis orbita aplink Saturną, taip pat kirto Saturno žiedų plokštumą. Keletą nuotraukų, vasario pabaigoje fotografuotų iš „Kasinio“, kai jis buvo atsidūręs ties briauna, mėgėjas iš Ispanijos Fernandas Garsija Navaras (Fernando Garcia Navarro) ištraukė iš milžiniško neapdorotų nuotraukų archyvo internete. Ši nuotrauka – puikus skaitmeniniu būdu pagerinto atvaizdo pavyzdys. Čia plonytė Saturno žiedu briauna matoma žydra, debesys ir juostos viršutiniuose atmosferos sluoksniuose – auksiniai, o tamsūs žiedų metami šešėliai – lanku nugulę didžiulio dujų milžino viršugalvyje. „Mazgeliai“ žiedų linijoje – planetos palydovai.

Paskelbta

Saulės sistema, kylanti virš Ugnies salos

Jei pralauksite pakankamai ilgą laiką, visa Saulės sistema patekės priešais jus. Tačiau norėdami išvysti tokį vaizdą, turėsite žvelgti ekliptikos kryptimi. Visos planetos ir jų palydovai skrieja aplink Saulę maždaug toje pačioje plokštumoje – ekliptikos plokštumoje. Tai reiškia, kad Žemėje kiekvieną dieną jos kyla maždaug toje pat vietoje ir leidžiasi priešingoje. Prieš dešimt metų gauta ši virtinė nuotraukų, kurioje iš kairės į dešinę – Saulė, Venera. Mėnulis ir Jupiteris – kyla ekliptikos plokštumoje, už Ugnies salos (Fire Island), Niujorko valstijoje, JAV. Kadrai, fotografuoti kas šešias minutes, skaitmeniniu būdu uždėti ant tos pačios vietovės nuotraukos Saulei tekant. Mažesnieji mūsų Saulės sistemos nariai, tarp jų – dauguma kometų ir daugybė asteroidų, ne visada juda ties ekliptika. Fone matomas įspūdingas Ugnies salos švyturys buvo pastatytas 1826 m. ir veikia iki šiol.

Paskelbta

Planetiškasis ūkas Mz3 – Skruzdėlės ūkas

Kodėl šis planetiškasis ūkas ne apvalus, o primenantis milžinišką skruzdėlę? Planetiškąjį ūką Mz3 išpūtė žvaigždė, panaši į mūsų Saulę. Jis žinoma turėtų būti apvalus. Tačiau kodėl dujos, srūvančios tolyn, sukuria skruzdėlės formos ūką? Didžiulis išspjaunamų dujų greitis, siekiantis net 1000 km per sekundę, milžiniškas struktūros ilgis – šviesmetis, ir žvaigždės, esančios ūko viduryje, magnetinis laukas, leidžia sukurti kelis galimų atsakymų variantus. Vienas iš spėjimų – šalia Mz3 slepiasi dar viena, blankesnė žvaigždė, skriejanti orbita arti ryškiosios žvaigždės. Kita, priešinga hipotezė teigia, kad pačios centrinės žvaigždės sukimasis ir magnetinis laukas nukreipia dujų sroves. Kadangi centrinė žvaigždė labai panaši į mūsų Saulę, astronomai viliasi, kad gautos žinios apie šios milžiniškos Skruzdėlės gyvenimą suteiks naudingų žinių apie tikėtiną mūsų Saulės ir Žemės ateitį.