Paskelbta

V838 Mon: nauji duomenys apie šviesos aidą

Plintantis šviesos aidas ir toliau nušviečia dulkių gausią erdvę aplink Vienaragio V838, paslaptingą kintamąją žvaigždę ties mūsų Galaktikos pakraščiu. Ši stulbinanti nuotrauka, gauta iš Hablo teleskopo duomenų, įrašytų 2004 m. spalį, papildo unikalių, didelės rezoliucijos Visatos vaizdų seriją. Aptikę staigų žvaigždės sprogimą 2002 m., astronomai stebi, kaip žybsnis plinta šviesos greičiu per jau anksčiau ten buvusius dulkių debesis, supančius rausvą kintamąją žvaigždę. Sklindantis šviesos aidas yra išties įspūdingas reginys, tačiau astronomai ėmė krapštytis pakaušius, bandydami V838 Mon įterpti tarp jau turimų žinių apie žvaigždžių gyvavimo ciklą. Tyrimai rodo, kad V838 Mon yra jauna dvinarė sistema , kurios narė, didžioji žvaigždė, ir sukėlė sprogimą. Nuo mūsų iki V838 Mon yra apie 20 tūkstančių šviesmečių, o šis Hablo teleskopo vaizdas apima maždaug 14 šviesmečių plotą ties žvaigžde.

Paskelbta

SMART-1: Pitagoro krateris

Šioje, Europos kosmoso agentūros (ESA) automatinio erdvėlaivio SMART-1 (smart angl. – gudrutis) gautoje, Mėnulio nuotraukų mozaikoje sustingę šešėliai išryškina 120 km skersmens Pitagoro kraterio centrinę viršukalnę ir terasomis išsidėsčiusias sienas. Dideliems smūginiams krateriams Mėnulyje būdinga centrinė iškiluma atsirado atšokus staiga išsilydžiusiai Mėnulio plutai per meteoroido stiprų smūgį į paviršių. Galingo jonų variklio varomas SMART-1 pastatytas naudojant šiuolaikinių technologijų pasiekimus. Praeitų metų lapkričio mėnesį, po neskubrios, 13 mėnesių trukusios kelionės iš Žemės, erdvėlaivis įskrido į Mėnulio orbitą. Dabar jis tyrinėja paviršių iš 1000 – 5000 kilometrų aukščio. SMART-1 (sutrumpinta iš Small Missions for Advanced Research in Technology -1, angl. – mažosios misijos, panaudojant pirmaujančius technologijų tyrimus) vėliau šį mėnesį spirale dar labiau priartės prie Žemės palydovo paviršiaus.

Paskelbta

Vingiuotas meteoro pėdsakas

Ar šis meteoras paliko raitytą pėdsaką? Žinoma, taip. Meteorų uodega, kuri pastebimai vingiuotų, yra retas reiškinys, dar rečiau būna nufotografuotas, nors pastebėtas ir anksčiau. Kadangi dauguma meteoroidų yra ne sferinės formos ir labai nevienalyčiai, todėl ir atsiranda tokie neįprasti pėdsakai. Meteorai, kuriais paprastai tampa smiltelės dydžio kometų trupiniai, suyra patekę į Žemės atmosferą . Nevienalyčių meteoroidų viena pusė greičiau sunyksta, nei kita. Dėl to meteoroidai krisdami ima po truputį suktis ir jų irimo dalelės palieka švytinčią spiralę. Dideliu greičiu lekiančio meteoro išmetamų liekanų uodega jonizuoja molekules Žemės atmosferoje, ir jos ima švytėti, kai vėl prisijungia elektronus . Žinoma, turbūt nėra nė vieno meteoroido lygiai apvalaus ir vienalyčio, todėl visų jų takas šiek tiek vingiuotas, nors tokią spiralę sunku pastebėti. Manoma, kad meteorai Žemėje pasėjo daugybę organinių medžiagų ir priešbiologinių molekulių , iš kurių vėliau išsivystė gyvybė.

Paskelbta

Japetas – Saturno palydovas keistu paviršiumi

Kas atsitiko Saturno palydovui Japetui? Keista ketera, matoma šioje nuotraukoje, kerta palydovą beveik ties pusiauju. Dėl šios paviršiaus ypatybės Japetas primena milžinišką persiko kaulą. Viena Japeto pusė tokią tamsi, kad beveik neįžiūrima iš Žemės. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad tamsiosios paviršiaus pusės juoduma yra neįprastai tolygi, tarsi kas tamsia medžiaga būtų uždengęs ilgą amželį nugyvenusį ir daugybės kraterių išvagotą pusrutulį. Kita Japeto pusė – palyginus šviesių atspalvių, tačiau išraižyta keistų, ilgų ir plonų, tamsaus grunto linijų. Ties nuotraukos centru matomas išmuštas 400 km pločio duburys, apjuostas stačiais šlaitais, giliai smengančiais į kraterio dugną. Ši nuotrauka buvo gauta iš dabar jau Saturno orbitoje skriejančio „Kasinio“ (Cassini) automatinio erdvėlaivio, kai jis pernai metais pralėkė pro Japetą.

Paskelbta

Pietų Kryžius Mauna Loa danguje

Žvalgydami šį įspūdingą žvaigždėtą skliautą galite matyti Pietų Kryžių ir Kentauro žvaigždyną virš Mauna Loa (havajiet. – Ilgojo kalno) – didžiausio ugnikalnio Žemės planetoje. Nematytas stebėtojams, gyvenantiems šiauriau 25° laipsnių šiaurės platumos, Pietų Kryžius (Kryžiaus žvaigždynas) matomas netoli horizonto, kairiau Mauna Loa viršūnės. Šis nedidelis ryškių šviesulių žvaigždynas primena kryžių, kurio ilgoji atkarpa nutaikyta į pietinį dangaus ašigalį. Kryžiaus viršūnę žymi miela rausva žvaigždutė Gakruksas (Kryžiaus Gama), kuri iš tiesų yra raudonoji milžinė, nutolusi apie 120 šviesmečių. Pietų Kryžių beveik nustelbia Didžiojo Kentauro žvaigždyno šviesuliai: žydrasis milžinas Hadaras (Kentauro Beta) ir gelsvasis Tolimanas (Kentauro Alfa). Tai dvi ryškiausios žvaigždės Gakrukso kairėje. Nutolusi 4,3 šviesmečių Kentauro Alfa yra trinarė žvaigždė, kurios trečiasis narys – Kentauro Proksima – artimiausia Saulei žvaigždė. Na, o rausvas švytėjimas kalno papėdėje, visai ne tekanti lava, o tik automobilio, keliaujančio į Hilo miestelį Havajuose, šviesos.

Paskelbta

Tumulas

Kaip pavadintumėte grupę juodųjų bedugnių ? Pulku, spiečiumi, tumulu … ? Stebėdami regioną mūsų galaktikos centre , astronomai rado tikrų įrodymų, kad neįtikėtinai daug įvairių rentgeno spindulių šaltinių – galbūt juodųjų bedugnių ar neutroninių žvaigždžių binarinėse žvaigždžių sistemose – susipietė aplink Paukščių Tako galaktikos milžinišką centrinę juodąją bedugnę. Čandros (Chandra) observatorijoje gauti rentgeno spindulių stebėjimo programos duomenys buvo sujungti į šią nuotrauką. Čia matote keturis skirtingus šaltinius, apibrėžtus apskritimais ir pažymėtus A-D. Nors keturi spindulių šaltiniai gali ir nesudaryti vieno tumulo, tačiau jie visi nutolę tik per tris šviesmečius nuo centrinės milžiniškos juodosios bedugnės, vadinamos Šaulio A (šviesus taškas truputį aukščiau C). Šių šaltinių buvimas leidžia spėti, kad centre yra dar daugiau juodųjų bedugnių. Manoma, kintanti gravitacinė sąveika su kitomis žvaigždėmis, privertė juodųjų bedugnių tumulus spiralėmis judėti link Galaktikos centrinio regiono.

Paskelbta

Mėnulio laida Žemės šešėlyje

Mėnulio pilnatis leidosi į Žemės planetos šešėlį šioje nuotraukoje, fotografuotoje pirmadienį ant apsnigto Jelmio (Jelm) kalno, kur įsikūrusi Vajomingo ifraraudonųjų spindulių observatorija (Wyoming Infrared Observatory). Anksti kėlusiems (arba vėlai gulusiems astronomams) sutemų palyda vakarų pusėje – įprastas reginys, nors jos trapų grožį dažnai nustelbia ryškesnių spalvų žara rytiniame danguje. Čia Žemės šešėliai, ištįsę tankioje Žemės atmosferoje, mėlyna juosta driekiasi palei horizontą, o virš jų – rausva žara – tai saulėlydžio priešpriešinės pusės skliautas. Vadinamas Veneros juosta, šis skliautas nusidažo švelniomis rausvomis spalvomis dėl kitoje Žemės pusėje kylančios Saulės rytinių spindulių. Besileidžiantis Mėnulis taip pat parausvėjęs dėl to, kad mus pasiekianti Mėnulio atspindžio šviesa nukeliauja ilgą kelią per tankią Žemės atmosferą.

Paskelbta

Metalas Marso plynėse

Ką rado marsaeigis „Galimybė“ (Opportunity) Marse? Jau visi metai šis Žemės robotas keliauja Meridiano lyguma (Meridiani Planum). Kirsdamas milžinišką, tuščią plynę ir lankydamas vietą, kur praeitais metais, nusileidimo metu buvo išmestas jo paties metalinis karščio skydas, aptiko staigmeną. Staigmena yra tas akmuo, kairiajame nuotraukos kampe, apačioje. Jis, pasirodo, sudarytas daugiausia iš tankiųjų metalų: geležies ir nikelio. Didelė, kūgio formos nuolauža už jo ir dar viena dalis dešinėje – „Galimybės“ atsikratyto karščio skydo dalys. Taip pat matyti ir smulkesni skydo likučiai. Mokslininkai mano, kad krepšnio kamuolio dydžio metalinis „Karščio skydo akmuo“ nėra Marso kilmės. Labiau panašu, kad tai – senovinis metalinis meteoritas. Tada ir prisiminė mokslininkai, kiek tokių meteoritų rasta ir Žemėje, bekraštėse smėlio lygumose, ir ledinėse plynėse Antarktidoje. Šis meteoritas paskatino ginčus apie tai, kiek iš viso tokių meteoritų, galima spėti, iš kosmoso yra nukritę ant Marso paviršiaus.