Paskelbta

Lagūnos ūko vidury

Pačiame Lagūnos ūko vidury žvaigždės kaunasi su dujomis ir dulkėmis, o laimi fotografai. Dar žymimas M8, šis puošnus ūkas net plika akimi matomas Šaulio žvaigždyne. Žvaigždėdaros virsmai jame kuria ne tik spalvas, bet ir netvarką. Raudonai švytinčios dujos randasi didelės energijos žvaigždžių šviesai susidūrus su tarpžvaigždinėmis vandenilio dujomis. Tamsūs dulkių pluoštai, išvagoję M8, susikūrė iš sprogusių supernovų likučių ir iš išorinių sluoksnių, kadaise priklausiusių šaltoms dujinėms milžinėms. Šis įspūdingas Lagūnos ūko vaizdas gautas moksliniu būdu priskiriant spalvas atitinkamiems šviesos bangų ilgiams: vandenilio, silicio ir deguonies. Šviesa, sklindanti nuo M8, kurią matome šiandien, pradėjo savo kelionę prieš 5000 metų. O šios nuotraukos plotis – 50 šviesmečių.

Paskelbta

Šatlo „kūlverstis“ priešais kosminę stotį

Praeitą savaitę Tarptautinės kosminės storties (TKS) komanda įdėmiai stebėjo kaip šatlas Diskaveri (Discovery) atliko planuotą, tačiau neįprastą „kūlverstį“ prieš susijungimą su stotimi. Diskaverio vadė Eilyna Kolins (Eileen Collins) vadovavo „kūlversčiui“. Ši nuotrauka daryta kaip tik tuo metu, kai šatlui iki stoties dar buvo likę 200 metrų. Tada TKS komanda per 90 sekundžių trukusią fotosesiją iš arti fotografavo tamsiojo, nuo karščio saugančio, skydo plyteles ant šatlo dugno. Nuotraukas mokslininkai atidžiai ištyrė, kad rastų galimus skydo pažeidimus. Vėliau šatlas susijungė su kosmine stotimi. Šios nuotraukos šonuose matote Diskaverio krovinių skyriaus vartus šatlo viršuje, atsidariusius tolimosios Žemės linkui.

Paskelbta

Ar 2003 UB313 yra dešimtoji planeta?

Ar atrasta dešimtoji planeta? Manoma, kad neseniai pastebėtas Saulės sistemos kūnas, žymimas 2003 UB313, skriejantis du kartus toliau negu tolimiausia planeta Plutonas, yra jo dydžio ar netgi dar didesnis. Blausiam 2003 UB313 pavyko taip ilgai likti nepastebėtam, kadangi jis skrieja gerokai pasvirusia orbita (44 laipsnių). Daugelis astronomų spėja, kad yra daugybė kitų ledinių kūnų, didesnių už Plutoną ir tikėtina skriejančių Koiperio juostoje, Saulės sistemos pakraščiuose. Jeigu taip yra ištikrųjų, ir jei bus rasta arčiau už 2003 UB313 skriejančių objektų, dar per anksti atrastąjį 2003 UB313 vadinti dešimtąja planeta. Iliustracijoje matote dailininko pieštą spėjamą 2003 UB313 vaizdą. Ryški žvaigždė dešinėje – taip turėtų atrodyti Saulė. Visas pasaulis nekantriai laukia Tarptautinės astronomų sąjungos sprendimo – ar 2003 UB313 imti vadinti planeta, ar bent jau suteikti ne numeruotą pavadinimą.

Paskelbta

Rastas Saulės sistemos kūnas, didesnis už Plutoną

Ar tai – dešimtoji planeta? Blausus, lėtai judantis taškas rastas kompiuteriu be abejonės yra vienas iš Saulės sistemos pakraščiais skriejančių kūnų, ir jis ne mažesnis už Plutoną. Kūnas, žymimas 2003 UB313, skrieja aplink Saulę daugmaž 100 kartų toliau negu Žemė ir daugiau nei du kartus toliau negu Plutonas (tolimiausia planeta). Tokiame tolyje vienišas apvalus objektas gali spindėti taip ryškiai kaip 2003 UB313 tik tokiu atveju, jei jis bent jau Plutono dydžio ir atspindi visą šviesą. Kadangi 2003 UB313 tikrai nėra visiškai spindus, jis turėtų būti gerokai didesnis. Vieną iš atradimo nuotraukų matote viršuje, padidintą ir pašviesintą. Pirmą kartą 2003 UB313 buvo rastas nuotraukose, gautose automatiniu 1,2 m Samuelio Osčino (Samuel Oschin) teleskopu Palomaro observatorijoje Kalifornijoje, JAV.

Paskelbta

M106 Skalikų žvaigždyne

Prie pat Didžiųjų Grįžulo ratų, apsuptą Skalikų žvaigždžių, šį ūką primenantį plėmą 1781 m.atrado prancūzų astronomas-stebėtojas Pjeras Mešenas (Pierre Mechain). Vėliau tarsi ūką įtraukė į draugo ir kolegos Šarlio Mesje (Charles Messier) katalogą numeriu M106. Šiuolaikiniais skvarbiais teleskopais gauti vaizdai rodo, kad tai – atskira spiralinė galaktika, apie 30 tūkstančių šviesmečių skersmens, nutolusi apytikriai vos 21 milijoną šviesmečių nuo mūsiškės Galaktikos žvaigždžių. Jaunieji žydrų žvaigždžių spiečiai ir rausvi žvaigždėdaros skiautai susibūrę išilgai M106 spiralinių vijų. Aiškiai matomas šioje puošnioje nuotraukoje galaktikos branduolys, smarkiai spinduliuoja visose – nuo radijo iki rentgeno – bangose. Todėl M106 laikoma viena iš aktyviųjų Seiferto tipo galaktikų, esančių netoliese. Manoma, kad šviesus Seiferto galaktikos branduolys įgauna energijos iš medžiagos, krentančios į masyvią centrinę juodąją bedugnę.

Paskelbta

Tarptautinė kosminė stotis ir šatlas kerta Saulę

Tas didelis taškas prie dešiniojo Saulės krašto – tikrai ne Saulės dėmė. Tai Tarptautinė kosminė stotis (TKS) ir šatlas Diskaveris (Discovery), išvykęs į misiją STS-114. Anksčiau ne vienas astronomas mėgejas pagaudavo kosminę stotį ar kurį nors iš šatlų, slenkančius sutemų danguje tarsi šviesias žvaigždes, romiai spindinčius Saulės šviesoje ir kabančius 200 km ar dar daugiau virš Žemės paviršiaus. Tačiau šioje nuotraukoje astronomui Antoniui Aijomamičiui (Anthony Ayiomamitis) pasisekė nufotografuoti išties retą įvykį – abu erdvėlaivius, greitai pralekiančius Saulės disku. Jis nutraukė šią nuotrauką ketvirtadienį, liepos 28 d. iš Atėnų, Graikijoje. Antradienį paleistas Diskaveris tą ketvirtadienį prisijungė prie TKS, ir didžioji kosminė stotis išaugo į dar didesnį krislą danguje.

Paskelbta

Sferinis planetiškasis ūkas Abelis 39

Vos regimas tarsi dūmas Abelis 39 yra paprastutis sferinis ūkas apie 5 šviesmečių skersmens. Jis sklando Heraklio žvaigždyne, mūsų pačių Galaktikoje, nutolęs maždaug 7 tūkstančius šviesmečių nuo Saulės. Abelis 39 yra planetiškasis ūkas, susidaręs, kai į Saulę panašios žvaigždės išoriniai sluoksniai kartą po daugelio tūkstančio metų ėmė ir išsprogo į erdvę. Vis dar įžiūrima ūko centrinė žvaigždė virsta karšta baltąja nykštuke. Nors ir blausus, paprastos geometrinės formos ūkas yra tikra dovana astronomams, tiriantiems cheminius virsmus ir žvaigždžių evoliuciją. Šioje skvarbioje nuotraukoje, tamsios nakties danguje regimos ir tolimos galaktikos – kai kurios šviečia net kiaurai per ūką.

Paskelbta

JAV vėl tęs pilotuojamus skrydžius į kosmosą

NASA vakar paleido į kosmosą didįjį kosminį šatlą Diskaveri (Discovery). Taip šalis, pagarsėjusi kosmoso įsisavinimo programa, vėl atnaujino daugkartinio naudojimo pilotuojamų erdvėlavių skrydžius. Kosminių šaudyklių – šatlų – skrydžiai buvo nutraukti prieš daugiau nei du metus po to, kai tragiškai žuvo šatlo Kolumbija (Columbia) įgula, 2003 m. vasario 1 d.. Šį kartą sudėtingas, galingas šatlas Diskaveri nuskraidino septynių žmonių komandą į orbitą aplink Žemę, į Tarptautinę kosminę stotį. Šatlo įgula į stotį pristatys atsargas, remontuos įrangą ir išbandys naujus medodus, kaip rasti ir sutaisyti šatlo apsaugos nuo karščio gedimus. Numatyti trys išėjimai į kosminę erdvę. Nuotraukoje matote šį pirmąjį po ilgos pertraukos skrydį STS-141 – šatlą, kylantį iš paleidimo aikštelės 39B Kanaveralo iškyšulyje, Floridoje.

Paskelbta

Hiperionas, korėtasis Saturno palydovas

Kodėl Saturno palydovas Hiperionas korėtas tarsi kempinė? Neseniai iš Kasinio (Cassini) automatinio erdvėlaivio, skriejančio aplink Saturną, gauti didelės skyros vaizdai parodė, kad Hiperionas dar keistesnis, nei manyta anksčiau. Jau anksčiau buvo žinoma, kad dienos trukmė Hiperione nenuspėjama. Palydovo labai ištęsta orbita apie Saturną, jis yra nelygiai apvalus ir skrieja orbitiniame rezonanse su Titanu, santykiu 4:3, todėl netolygiai sukasi aplink savo ašį, ir neįmanoma nuspėti, kada palydove tekės ar leisis Saulė. Naujai nufotografuoti krateriai neįprastai korėtame paviršiuje, be abejo, atsirado dėl smūgių, tačiau dėl kažkokių priežasčių jų vidus tamsus. Mažas Hiperiono tankis leistų įkurti jame speleologų rojų, knibždėte knibždantį milžiniškų urvų.

Paskelbta

Neįprasti dujų pluoštai aplink galaktiką NGC 1275

Iš kur atsirado galaktiką NGC 1275 supantys neįprasti dujų pluoštai? Niekas iki šiol nežino. NGC 1275 yra centrinė didžiausia galaktika Persėjo galaktikų spiečiuje, kurio gausybę narių galite išvysti šioje nuotraukoje. Regimojoje šviesoje matoma, kad NGC 1275 yra dvi įspūdingai susidūrusios galaktikos. Ir galaktika, ir visas spiečius yra stiprus radijo spindulių šaltinis. Neįprastuose dujų pluoštuose esantis vandenilis skleidžia tam tikro ilgio šviesos bangas, čia dirbtinai nuspalvintas rausvai. Gali būti, kad pluoštai atsirado dėl dviejų galaktikų susidūrimo, arba dėl galaktikos centrinės juodosios bedugnės sąveikos su spiečiaus tarpgalaktinėje erdvėje sklandančiomis dujomis. NGC 1275 driekiasi apie 100 tūkstančių šviesmečių ir yra maždaug už 230 milijonų šviemečių Persėjo žvaigždyne.